Daktaras Mangirdas Malinauskas daugiau negu dešimt metų dirba lazerinių ir optinių technologijų srityse. Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centre M. Malinauskas kuria technologijas, populiariai vadinamas 4D spausdinimu. Šia technologija galima pagaminti vadinamuosius išmaniuosius objektus. Atspausdinti objektai geba keisti formą ir kitas savybes, reaguodami į atitinkamas sąlygas: elektros energiją, šviesą, šilumą, drėgmę, rūgštingumą, tirpiklio sudėtį ir taip toliau.

Medicinos mokslininkai tikisi, kad 4D spausdintuvu galės atspausdinti ne tik kaulus, sąnarius, bet ir ištisus sudėtingus organus. Todėl ir VU mokslininko tyrimų tema skamba sudėtingai: lazerinis trimačių polimerinių darinių formavimas mikrooptikos, fotonikos ir biomedicininiams taikymams. – Kaip atsidūrėte Lazerinių tyrimų centre? – Baigęs mokyklą pasirinkau bakalauro studijas VU Fizikos fakultete. Antrame kurse susidomėjau lazeriais ir optinėmis technologijomis – labai įsiminė profesoriaus Algio Petro Piskarsko paskaita apie netiesinę optiką. Ilgainiui ši tema tapo mano tyrinėjimų sritimi ir atvedė į lazerinės nanofotonikos laboratoriją, vadovaujamą profesoriaus Roaldo Gadono.

Vilniaus universitete sėkmingai tęsėte studijas – baigėte magistrantūrą, doktorantūrą, taip pat įsitraukėte į projektus su užsienio mokslininkais. Ar stodamas į fiziką prieš 18 metų įsivaizdavote, kur būsite šiandien?

E. Kurausko nuotr.

Per šį laiką iš tiesų daug kas pasikeitė – universitetas, valstybė, mokslinė aplinka. Vos pradėjęs studijas negalėjau atsikratyti klausimų, ar turėsiu tvirtą pagrindą po kojomis. Svarsčiau, kur dar galėsiu pritaikyti universitete įgytas žinias ir įgūdžius. Nusprendžiau tiesiog mokytis, gilintis į savo sritį, domėtis užsienio mokslininkų pasiekimais. Šiandien dvejojantiems galiu pasakyti: viskas bus gerai. Nors ne visada žinojau, kas manęs laukia po metų ar dvejų, tačiau dabar esu patenkintas, kad dirbu čia, Lietuvoje. – Ar tą patį galėtų pasakyti ir jūsų kurso draugai, su kuriais kartu studijavote? – Jie tikrai nepražuvo! Apskritai, fizikai savo žinias ir gebėjimus pritaiko įvairiose srityse – nuo verslo iki politikos. Jiems puikiai sekasi ir informacinių technologijų srityje.

Juk VU Fizikos fakultete visų pirma ugdomas ir lavinamas mąstymas, gebėjimas sisteminti informaciją, atrinkti esminius dalykus, įžvelgti sąsajas. Galbūt dėl to ir pats pasirinkau fizikos studijas – mane įkvėpė gera vyresnių kolegų patirtis, atmosfera fakultete. Buvę mano bendramoksliai yra įsitikinę, kad jiems gerai sekasi būtent dėl to, jog baigė fizikos studijas, nors fizikos žinių jie tiesiogiai netaiko. Dar būdami studentai išmokome atrinkti ir suprasti universalius dėsnius, galiojančius ir gamtos, ir žmonių pasaulyje. Įdomu tai, kad po fizikos studijų visai paprasta žengti į kitą mokslo sritį – išlyginamąsias studijas fizikams pavyksta įveikti išties sklandžiai, nes jie sugeba mokytis. Atsimenu universitete išgirstą pavyzdį: Didžiojoje Britanijoje bankininkai ar ekonomistai į savo karjeros kelią specialiai įtraukia fizikos doktorantūros studijas, kad praplėstų savo mąstymą, įgytų naujų gebėjimų ir būtų konkurencingesni darbo rinkoje.

Jūs pats ne kartą stažavotės Vokietijoje, Hanoverio lazeriniame centre. Ar ten sutikote būsimų bankininkų?

Tiesą sakant, turėjau vieną kolegą Vokietijoje, kuris apsigynė daktaro disertaciją ir iš fizikos pasuko į finansų sektorių, bankininkystę. Tyrinėdamas savąją temą pirmiausia į Hanoverį išvykau pagal „Erasmus“ mainų programą. Vokietijoje pajutau didelį kontrastą, stebino moderni įranga, mokslininkų kolektyvas, tyrimų galimybės. Hanoveryje man labai padėjo VU Fizikos fakulteto absolventas Aleksandr Ovsianikov. Ne veltui Lietuvos fizikų bendruomenė garsėja savo vienybe, kuri turbūt geriausiai matoma per FiDi šventes.

Vokietijoje kolega Aleksandras baigė magistrantūrą, vėliau apsigynė ir daktaro disertaciją. Teko su juo daug diskutuoti, aptarinėti savo temą – pokalbiai buvo įdomūs ir labai naudingi. Su kolegomis iš Hanoverio lazerinių tyrimų centro bendrauju iki šiol, tik dabar dalis jų jau dirba kituose Vokietijos miestuose, Austrijoje ar net Singapūre. Fizikai – labai mobilūs žmonės. Apskritai, maždaug pusė mano bendramokslių pasinaudojo „Erasmus“ programos pasiūlymais. Buvo net ir tokių, kurie studijuoti į užsienį vyko tris kartus. Tai įrodo, kad Vilniaus universitetas suteikia tvirtus pagrindus ir dideles mobilumo galimybes. Galima išvykti pusmečiui ar metams. Galima rinktis stažuotę ar praktiką užsienio universitete ar tyrimų institute.

Ar skirtumas tarp Hanoverio ir Vilniaus sumažėjo?

Žinoma! Lietuvoje mokslas ir verslas šioje srityje pastebimai progresuoja. Dabar VU Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centras ir atviros prieigos kompleksas „Naglis“ yra didžiausias ir stipriausias mokslinis padalinys Lietuvoje, kuriame vykdomi lazerių fizikos, netiesinių optinių reiškinių, lazerinės spektroskopijos tyrimai, lazerių taikymo ir lazerinių technologijų kūrimo darbai. Pasaulio lazerių pramonės rinka sparčiai auga – kasmet po 10–15 procentų. Taigi aplinkybės labai palankios ir Lietuvai – mūsų šalies kompanijos neatsilieka ir kartais net viršija vidutinį augimą. Lietuvoje susiformavo tvarus mokslo ir pramonės santykis, o mokslo ir verslo žmonės yra itin patriotiški, palaiko vieni kitus, partnerių naujiems projektams pirmiausia dairosi savo bendruomenėje. Vakaruose, kur vyrauja multikultūrinė aplinka, tokių dalykų nėra.

Manau, kad Lietuvos lazerių pramonės veržlumas rodo, kaip sėkmingai atsiperka ilgalaikės struktūrinės investicijos į mokslą. Be to, didelę įtaką pažangai padarė Europos Sąjungos parama. Dabar galiu dirbti su tokia įranga, kurią būtų sunku rasti net pirmaujančių Europos valstybių laboratorijose. Galime laisvai keistis žiniomis ir pasakoti apie savo atradimus mokslininkams visame pasaulyje. Skirtumų nebeliko. Lietuvos fizikai įsitraukė į Europos mokslo programas, užmezgė tvirtų ryšių kituose žemynuose. Pavyzdžiui, itin daug vertės suteikia ilgalaikis bei pilnavertis bendradarbiaviams su profesoriumi Sauliumi Juodkaziu iš Svinburno technologijos universiteto Melburne, Australijoje. Per bendro darbo metus visi pamatėme, kaip priartėjome prie Australijos – siekti tikslų mums netrukdo nei atstumas, nei laiko skirtumai, nei skirtingas šalių išsivystymo lygis.

O ar kasdieniame darbe laboratorijoje pasitaiko smagių akimirkų?

Malonių momentų būna tikrai daug. Kas nors smagaus įvyksta kone kiekvieną dieną. Tai mane įkvepia ir motyvuoja. Kita vertus, ši sritis yra labai dinamiška ir kintanti – laboratorijose vyksta daug įvairių tyrimų, bandymų. Tad ir džiaugtis nėra kada, nes užtenka trumpam užmigti ant laurų – konkurentai nužengs toliau. Apskritai, mokslininkai žino, kad jų karjeros proveržis labai priklauso nuo finansavimo, kuris daugiausia yra konkursinis. Vadinasi, nuolat dalyvaujame varžybose dėl lėšų, stengiamės padaryti greičiau, daugiau, išradingiau. Neužtenka būti pirmu Lietuvoje – turime būti pirmi Europoje ir, pageidautina, visame pasaulyje. Žiūrint iš šono – tai laboratorijose atkakliai dirbantys, bandymus atliekantys mokslininkai, o būnant viduje – tikros olimpinės žaidynės, su savo pasirengimo ciklais, taisyklėmis, žvaigždėmis. Taigi, jeigu olimpinio čempiono paklaustumėte, ką jis darys nulipęs nuo podiumo, atletas greičiausiai tik nurodys kitų varžybų datą ir būtinybę tinkamai pasirengti. Mūsų požiūris panašus. Suprantama, tokiu ritmu gyvename ne tik mes, bet ir mūsų konkurentai, kuriuos puikiai pažįstame – konkrečią mokslo sritį aukščiausiu lygiu tyrinėjančių specialistų ratas yra gana siauras ir apibrėžtas – pasaulyje yra maždaug 10-20 grupių mokslininkų, tyrinėjančių tą patį, ką ir mes. Be to, viename projekte esame konkurentai, kitame – draugai ir partneriai. Viskas yra reliatyvu – priklauso nuo situacijos.