2021 m. vasario 12 d. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą byloje, kurioje buvo ginčijamas Vilniaus universiteto Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatos konstitucingumas. Kaip nurodyta ir pačiame Konstitucinio Teismo nutarime, į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjęs darbo ginčą tarp Vilniaus universiteto (VU) ir vieno jo buvusio mokslinio darbuotojo, kuris buvo atleistas iš užimamų pareigų, pirmos instancijos teismo žodžiais, išnaudojus visas teisines galimybes tęsti su juo darbo teisinius santykius VU (šiam darbuotojui buvo leista du kartus po trejus metus dirbti ir po to, kai jis pasiekė 65 metų amžiaus ribą). Vilniaus apygardos teismui kilo įžvalgų, kad VU Statuto nuostata, kurioje teisinis reguliavimas susietas išimtinai su asmens amžiumi (65 metų riba) esanti antikonstitucinė (diskriminacinė) ir pažeidžianti visų lygybės prieš įstatymą principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje.

Šis konstitucinis ginčas įdomus ne tik teisine, bet ir platesne socialine prasme. Ilgai visuomenėje vyravo požiūris (panašu, atėjęs dar iš sovietinės santvarkos), kad sulaukęs pensinio amžiaus žmogus turi trauktis „užtarnauto poilsio“ (ir užleisti vietą jaunesniems). Tokias gaires braižė ir teisinis reguliavimas, ilgą laiką galiojęs darbo teisės srityje. Tiesa, aukštosiose mokyklose mokslininkų ir dėstytojų galimybė dirbti asocijavosi su aukštesne amžiaus riba – nes vyresnis mokslininko (dėstytojo) amžius kaip ir patvirtina (net preziumuoja) didesnę tokių asmenų patirtį ir gilesnį įdirbį tam tikroje mokslo srityje.

Atkūrus Nepriklausomybę, reguliavimo tendencijos, siejamos su asmens amžiumi, keitėsi – žmogaus amžius tapo abejotinu (o dažniausiai – net ir akivaizdžiai neteisėtu) pagrindu, jei savaime (be kitų aplinkybių egzistavimo) sukelia teisines pasekmes darbo teisės srityje. Teisinio reguliavimo kaitai didžiulį poveikį padarė Lietuvos įsipareigojimai Europos Sąjungai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų̨, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų̨, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos; Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyva 2000/78/EB iškėlė tikslą (pagal jos 1 straipsnį) – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą ir nustatė, kad diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra svarbiausia darbo jėgos įvairovės skatinimo priemonė  (šie argumentai plėtojami ir Konstitucinio Teismo nutarime). Lietuva, įgyvendindama Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyvą 2000/78/EB, priėmė Lygių galimybių įstatymą, tiesiogiai įtvirtinusį žmogaus amžių, kaip pagrindą, dėl kurio yra draudžiamos bet kokios diskriminacijos formos. Ta pačia linkme keitėsi ir Darbo kodeksas.

Keičiantis teisiniam reguliavimui Lietuvoje, visuomenėje stiprėjo požiūris, kad vien asmens amžius savaime negali būti laikomas savarankišku darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindu. Nes lyg ir akivaizdu, kad būtent ta linkme mus kreipia geriausi europinio elgesio standartai. Šiandien visiems kaip ir aišku, kad Lietuvoje pagal teisę mokytojas negali būti atleistas iš darbo tik todėl, kad jam sukako pensinis amžius (mums gali patikti tai arba nepatikti, gal mes norėtume, kad mūsų vaikus ar anūkus mokytų jaunesni žmonės, bet teisinis tokio klausimo reguliavimas vienareikšmiškas). Tačiau, kaip paaiškėjo to nežinojusiems, VU mokslininko ar dėstytojo neterminuota darbo sutartis su VU savaime nutrūksta paskutinę mokslo metų, kuriais tokiam asmeniui sukako 65 metai, dieną.

Iš karto po to, kai buvo viešai paskelbta informacija, kad Konstitucinis Teismas priėmė svarstyti prašymą ištirti VU taikomo ribojimo dirbti vyresniems nei 65 metų dėstytojams ir mokslininkams derėjimą su Konstitucija, dėl šio klausimo visuomenėje, ypač akademinėje (bet ne tik tokioje), kilo nemenkas susidomėjimas – akivaizdu, kad žmonių nuomonės (matyt, ir nuostatos) išsiskyrė skalėje tarp dviejų atskaitos taškų: nuo „Kvailystė bus, jei leis vyresniems dėstyti, nes kai per paskaitą 80 proc. laiko kalba apie kates, apie savo gėles, ir tik po to pasako „pasiskaitysite“. Ką gali padaryti tokiam žmogui, kai [jis] taip daro dėl jo amžiaus“ iki „Harvardo universitete dirba ir 94 metų profesorius, kurio moksliniai tyrimai finansuojami“ (pacituoti komentarai internetinės žiniasklaidos priemonėse).

Šioje tendencijų prieštaroje Konstitucinis Teismas ėmėsi spręsti konstitucinį ginčą, ar Vilniaus universiteto Statuto (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) 15 straipsnio 9 dalies nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai“, atitikimą Konstitucijai.

Pradėjus nagrinėti pareiškėjo prašymą, akivaizdžiai atsiskyrė du prašyme išdėstyti aspektai: pirmas aspektas, ar Konstitucijai neprieštarauja (kaip įtvirtinanti draudžiamą diskriminaciją dėl amžiaus) VU Statuto nuostata, nustatanti amžiaus ribą, kuri nulemia savaiminį dėstytojo (mokslininko) neterminuotos darbo sutarties su VU pasibaigimą paskutinę tais kalendoriniais metais išpuolančią mokslo metų dieną; antras aspektas, ar tinkamai (darnoje su Konstitucijos nuostatomis) yra sureguliuota išimtinė situacija, kai tam tikriems dėstytojams ir mokslininkams, kurie siekia pratęsti darbo santykius su VU net ir po to, kai sulaukė 65 metų amžiaus, Senatas gali vieną kartą tokį pritarimą išreikšti ir vieną kartą pakartoti (kiekvieną kartą ne ilgesniam kaip trejų metų terminui).

Rengiantis konstitucinio ginčo nagrinėjimui buvo gautos įvairios nuomonės. Reikėtų pažymėti, kad ir suinteresuotas asmuo, ir ekspertai pasisakė tik dėl pirmojo aspekto – dėl 65 metų ribos, nulemiančios savaiminį mokslininko (dėstytojo) neterminuotos darbo sutarties pasibaigimą. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo vertinimu, toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijai. Tokią prielaidą Seimo atstovas daro iš  jau minėtų teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją, papildomai pasiremdamas Seimo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimu patvirtinta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija, kurioje vienu iš tikslų nurodytas vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimo socialiniame ir politiniame gyvenime užtikrinimas. Rengiantis bylai taip pat buvo pasitelkti teisės ekspertai. Tie, kurie jau perskaitė nutarimą, žino, kad šių ekspertų nuomonės išsiskyrė: dviejose ekspertinėse nuomonėse teigiama, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra, vienoje – kad prieštaravimas yra ir jis akivaizdus, Teisingumo ministerijos nuomonė nebuvo aiškiai išskaitoma ir pabaigta nuoroda į ESTT praktikoje įtvirtintą poziciją, kad būtent nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti, ar ribojimą (šiuo konkrečiu atveju – dėl amžiaus) galima pateisinti tesėtu tikslu ir ar šiam tikslui pasiekti buvo pasirinktos tinkamos ir būtinos priemonės.

Spręsdamas šią bylą, Konstitucinis Teismas privalėjo atsižvelgti į šio ginčo specifiką – buvo prašoma ištirti VU, turinčio konstitucinio lygmens autonomijos apsaugą, Statuto, patvirtinto Seimo priimtu įstatymu, konstitucingumą (beje, VU – vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla, kurios Statutas tradiciškai tvirtinamas įstatymu). Apsispręsdamas dėl šio (VU autonomijos) aspekto, Konstitucinis Teismas tęsė anksčiau formuotą doktrininę liniją, dar kartą pakartodamas, kad aukštųjų mokyklų autonomiją saugo Konstitucija ir primindamas, jog aukštųjų mokyklų autonomija nėra absoliuti ir universitetus saisto iš Konstitucijos ir teisės kylantys universalūs ir visuotiniai imperatyvai.

Konstitucinis Teismas privalėjo atliepti į abu pareiškėjo keliamus klausimus (į du aukščiau nurodytus aspektus) – juos sujungė 65 metų mokslininkų ir dėstytojų amžiaus riba, atskirianti įprastą teisinį reguliavimą nuo išimtinio: a) sulaukus būtent tokio amžiaus, paskutinę mokslo metų dieną šių asmenų neterminuoti darbo santykiai su VU baigiasi; b) sulaukus būtent tokio amžiaus jie patenka į išimtinę situaciją – gali tęsti terminuotus darbo santykius su VU, jeigu tokiam jų ketinimui pritaria Senatas.

Šiuo kontekstu pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kai amžius įtvirtinamas kaip vienintelė reikšminga aplinkybė, savaime nulemianti mokslininko ir dėstytojo teisinio statuso (darbo teisės kontekste) VU pasikeitimą, įtvirtintas tik VU ir VGTU statutuose. Kiti universitetai yra linkę galimybę dirbti juose sieti ne su dėstytojo (mokslininko) amžiumi, bet su jo kvalifikacijos tikrinimu (viešai skelbiamuose konkursuose arba kitaip vertinant pagal nustatytus kvalifikacinius reikalavimus).

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl amžiaus ribos nustatymo kaip fakto, savaime sukeliančio neterminuotos sutarties pasibaigimą, įvertino ir Europos Sąjungos teisinę erdvę. Pažymėtina (ir iš karto susiejant su konkrečiu bylos kontekstu), kad Europos Sąjungos valstybės leidžia (nedraudžia) universitetams nustatyti juose dirbančių asmenų amžiaus ribą. Vyrauja nuostata, kad asmens amžiaus ribos nustatymas nelaikomas draudžiamu diskriminavimu, jeigu tokiu būdu yra siekiama teisėto tikslo būtinomis ir proporcingomis priemonėmis. ESTT, vertindamas amžiaus ribos nustatymą privalomam išėjimui į pensiją universiteto mokslo darbuotojų įdarbinimo srityje, yra pažymėjęs (teismo argumentus atpasakojant pakankamai laisvai):  paprastai universiteto dėstytojų darbo vietų skaičius yra ribotas, norint įdarbinti dėstytoją reikia turėti tokią laisvą darbo vietą, todėl valstybė narė gali manyti, jog tinkama yra nustatyti amžiaus ribą, siekiant tokių užimtumo politikos tikslų, kaip siekis optimaliai paskirstyti dėstytojų darbo vietas tarp kartų, dėstytojų pareigų siūlymas jaunesniems asmenims, jei nacionalinės teisės aktai nuosekliai ir sistemiškai atitinka šiuos tikslus (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-250/09 ir C-268/09 Georgiev 45, 46, 55 punktai). Taip pat labai svarbia aplinkybe laikomas faktas, kad toks asmuo pagal amžių jau būtų įgijęs teisę į senatvės pensiją (turėtų galimybę kompensuoti prarastas darbo pajamas).

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, kad tiriamas amžiaus ribos nustatymas laikytina būtina ir proporcinga priemone siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti VU būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai. Dėstytojų ir mokslininkų 65 metų amžiaus ribos, t. y. aukštesnės, negu senatvės pensijos amžius, nustatymas, sudarant galimybę nusipelniusiems dėstytojams, net ir sulaukus pensinio amžiaus, išlaikyti su VU kūrybinius santykius, ir tokį reguliavimą skiriant visiems mokslininkams ir dėstytojams vienodai, nebuvo pripažintas diskriminavimu Konstitucijos 29 straipsnio veikimo kontekste. Taip nusprendė Konstitucinis Teismas, galbūt kai ką tokiu savo sprendimu nustebindamas, bet pats tokia išvada visiškai neabejodamas. Paprastais žodžiais – pats VU yra apsisprendęs, kad bus tokia aukštoji mokykla, kurioje vyks nuolatinis dėstytojų (mokslininkų) bendruomenės atsinaujinimas jaunais žmonėmis.

Vertinant ginčijamą nuostatą tuo aspektu, kad joje įtvirtinta Senato galimybė pritarti terminuotų darbo sutarčių sudarymui ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, su galimybe tokią sutartį sudaryti pakartotinai, Konstituciniam Teismui kilo itin sunkus uždavinys. Iš vienos pusės, VU Senatas – tai tiesiogiai VU akademinei bendruomenei atstovaujantis ir jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus VU valdymo organas, kurio autoritetu, kompetencija, gebėjimu atstovauti įvairioms VU akademinės bendruomenės grupėms abejoti nėra jokio pagrindo. Iš kitos pusės, VU Senatas – didžiulis organizacinis darinys (pagal Statutą Senate negali būti daugiau kaip 51 narys), pasižymintis jį sudarančių žmonių įvairove (jį sudaro kamieninių padalinių ir studentijos atstovai) ir sprendimus priimti jame nėra paprasta, juo labiau, kai nėra jokių tokių sprendimų pagrįstumo patikrinimo kriterijų – kaip šiuo atveju.

Taigi turime X skaičių mokslininkų ir dėstytojų, kuriems suėjo 65 metai ir kurie norėtų tęsti darbo santykius (pagal terminuotas darbo sutartis) su VU. Nei ginčijamoje Statuto nuostatoje, nei kitose Statuto nuostatose nėra paskelbti jokie kriterijai, į kuriuos Senatas atsižvelgia. Susiduriama su absoliučia Senato nuožiūra nuspręsti, kurie iš jų (atitinkančių minimalius kvalifikacinius reikalavimus) galės toliau užsiimti profesine veikla VU,  o kurie to (bent jau VU) daryti negalės. Dar daugiau – ar tai negali virsti į atsitiktinį ir nepagrįstą Senato sprendimą (nes kažkaip va taip susiklostė)? Susiduriame su prielaidomis, kad panašios situacijos gali būti vertinamos skirtingai – net neįmanoma iš anksto numatyti, į kokius kriterijus Senatas galėtų atsižvelgti.

I. Krylovo pasakėčioje „Vilkas ir ėriukas“, perteikusioje Ezopo išmintį poetine kalba, aprašytas alkano vilko pokalbis su ėriuku, pasitaikiusiu jo kelyje – prieš suėsdamas ėriuką vilkas bando įrodyti, kad jis esąs pats dėl to kaltas (sudrumstė upelio vandenį, blogai elgėsi su vilko broliu). Iš vaikystės žinome kaip baigėsi šių gyvūnų pokalbis: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man ėsti“, – pasakė kantrybę diskutuoti su ėriuku praradęs vilkas, prieš nusitempdamas jį į mišką. Ieškant koreliacijos su Konstitucinio Teismo tirtu klausimu, pasakytina – niekas neabejoja, kad didžiąja dalimi atvejų Senatas, spręsdamas, ar pritarti 65 metų amžiaus sulaukusio dėstytojo (mokslininko) prašymui tęsti darbo santykius su VU, priima pagrįstus ir tinkamus sprendimus. Tačiau, taip pat akivaizdu, kad nesant iš anksto žinomų kriterijų, įtvirtintų įstatymų leidėjo reguliavimu (šiuo atveju – įstatymu tvirtiname Statute), atsiranda prielaidos tokius, panašiais požymiais apibūdinamus asmenis, sulaukusius 65 metų amžiaus ir siekiančius tęsti darbo santykius su VU, traktuoti skirtingai. Kriterijų nustatymas leistų mokslininkams (dėstytojams), norintiems tęsti darbo santykius su VU, patiems įvertinti, ar jie tokius kriterijus atitinka, sudarys galimybę kamieninių padalinių atstovams geriau argumentuoti savo paramą dirbti toliau siekiantiems dėstytojams, rektoriui – nustatyti, kurių asmenų kandidatūros Senatui turi būti teikiamos, Senatui užtikrins prielaidas lengviau ir racionaliai apsispręsti. O jeigu dėstytojo (mokslininko) ginčas visgi pasiektų teismą, teismas pagaliau turėtų kriterijus įvertinti Senato sprendimo nepritarti terminuotos darbo sutarties su tokiu mokslininku (dėstytoju) sudarymui pagrįstumą.

Todėl ginčijamą teisinį reguliavimą, tiek, kiek juo įtvirtinta Senato nuožiūra spręsti, ar pritarti terminuotų sutarčių su 65 metų amžiaus sulaukusiais mokslininkais (dėstytojais), nesant iš anksto paskelbtų kriterijų, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Matyt, dėl abiejų šio konstitucinio ginčo aspektų ir toliau bus diskutuojama – tiek dėl amžiaus ribos nustatymo legitimumo, tiek ir dėl kriterijų, pagal kuriuos vertinami pretendentai tęsti darbo santykius, įtvirtinimo Statute būtinumo. Jau dabar šio teksto autorei yra užduodami įvairūs hipotetiški klausimai: ar toks teismo nutarimas reiškia, kad kol Statutas nebus pataisytas, negalima sudaryti terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų amžiaus mokslininkais (dėstytojais)? Ar Konstitucinis Teismas vertino tik amžiaus ribos nustatymo konstitucingumą, ar nutarimas reiškia, kad pasisakyta ir dėl konkretaus pasirinkto amžiaus dydžio? O gal keičiant Statutą galima apspręsti ir amžiaus ribą padidinti, atsižvelgiant į pasikeitusius vyresnių žmonių poreikius dirbti ilgiau?  Ar pataisius Statutą ir nustačius kriterijus, Senatas vis tiek privalės juos konkretinti lokaliniuose teisės aktuose, jeigu manys, kad ir Statute nurodytų bendrųjų kriterijų pakanka Senatui apsispręsi? Telieka pasakyti, kad visi klausimai verti diskusijos, o diskusijos, jei jose keičiamasi argumentais, kuriuos įmanoma suprasti ir įvertinti, yra puikus būdas tobulėti mums ir tobulinti aplinką, kurioje mes gyvename. Norisi tikėtis, kad VU reguliavimo tobulinimas dar labiau padidins VU reikšmę ir išskirtinumą Lietuvai, Europai ir pasauliui, kas pirmą kartą buvo tiesiogiai įtvirtinta Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Post scriptum

Vietoje pabaigos norėtųsi atkreipti VU akademinės bendruomenės dėmesį, kad VU veiklos reguliavimas gali būti tobulinamas ir kitais aspektais, kurie į šią konstitucinės justicijos bylą nepateko. Norėtųsi priminti, kad Vilniaus universitete taip ir nebuvo parengtas Statuto 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Reguliaminas, turėjęs tapti pagrindines VU veiklą reguliuojančias teisines nuostatas susisteminančiu aktu. Vilniaus universiteto Senato 2014-05-20 nutarimu Nr. S-2014-3-5 buvo patvirtinta Reguliamino koncepcija. Koncepcijoje išskirtos trys Reguliamino kūrimo formos, nurodant, kad pirminė forma apima galiojančių universiteto teisės aktų išdėstymą rinkinyje pagal Senato patvirtintą teminę Reguliamino struktūrą; antrinė forma turi apimti laipsniškas labiausiai savo turiniu susijusių į pirminę Reguliamino formą įtrauktų galiojančių Universiteto teisės aktų (atskirų jų dalių) jungimą (konsolidavimą); tretinė forma turėtų reikšti Universitete veikiančių teisės normų  kodifikavimą. Jau paskelbus publikaciją teksto autoreti tapo žinoma, kad 2020 m. kovo 18 d. nutarimu VU Senatas atsisakė Reguliamino kaip vientiso teisės akto idėjos ir pasirinko Reguliamino kaip teisės aktų rinkinio variantą (dėkoju kolegoms iš VU administracijos, kad atkreipė dėmesį). Tenka dėl tokio VU žingsnio atgal apgailestauti – VU lokalinių teisės aktų kodifikavimas galėjo tapti puikia priemone pašalinti reguliavimo trūkumus ir sektinu pavyzdžiu kitoms aukštosioms mokykloms.