Šiais metais Vilniaus universiteto biblioteka rengiasi keltis į naujas patalpas, taigi laukia didelė šventė ir nemenki iššūkiai. Tradiciškai prieš balandžio pirmąją, Vilniaus universiteto gimtadienį, P. Smuglevičiaus salėje buvo eksponuojamas Martyno Mažvydo katekizmas, o kartu prisimintas 1962 m. bibliotekoje kilęs gaisras ir jo padariniai.

Iš tiesų gaisrų buvo gerokai daugiau. Vadinamieji istoriniai gaisrai, pridarę daugiausia nuostolių, kilo 1610 ir 1737 m., bet tai buvo ne vien bibliotekos gaisrai, degė Vilniaus miestas, Vilniaus universiteto pastatai, o gaisruose nukentėjo ir biblioteka. XX a. bibliotekoje kilo du gaisrai – 1962 ir 1968 m. Dokumentai, ataskaitos, kuriose užfiksuoti šių gaisrų padariniai, saugomi bibliotekos Rankraščių skyriuje.

1962 m. gaisras

1962 m. gaisras kilo naktį iš gruodžio 10 į 11 d. periodikos saugyklų koridoriuje, ten, kur dabar yra Lituanistikos skaitykla, šalia Bibliografijos skyriaus, virš dabartinio rektorato. Gaisrininkai ataskaitoje mini, kad apie gaisrą buvo pranešta 4 valandą nakties. Jį pastebėjo B. Sruogos (dabar Šv. Jono) gatvės gyventojai, paskambino ir universiteto budėtojas. Gaisras kilo gruodžio mėnesį, buvo žiema, ir reikėjo tas patalpas bent jau pridengti, nes apdegė stogas. Vėliau stogą teko net naujai uždengti. Darbuotojai generalinei direktorei Irenai Krivienei pasakojo, kaip jie apsirengdavo vatinukais, užsimaudavo pirštines ir, pasiėmę paprasčiausius darbo įrankius – pjūklus, kaltus ir lentų, bandė uždengti patalpas, kad į vidų nesnigtų, nelytų. Šiuos įvykius prisimenančių liudininkų liko labai nedaug.

Ilgametė bibliotekos darbuotoja, buvusi bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Milda Petrauskienė buvo abiejų gaisrų – 1962 ir 1968 m. – liudininkė. M. Petrauskienė prisiminė, kad kilus gaisrui buvo daug kalbų, kodėl jis kilo, buvo ieškoma priežasčių. „Tuo metu buvęs ūkio reikalų prorektorius Juozas Stankevičius vis bandė įrodinėti, kad patys bibliotekos darbuotojai rūkydami uždegė, nes niekas nenorėjo prisiimti kaltės“, – prisiminė M. Petrauskienė. Išties buvo manoma, kad gaisras kilo nuo senų laidų, išlikusių dar nuo lenkų laikų.

Laikas bėga, ir prieš 30–40 metų nutikę dalykai išdyla iš atminties. Tuo labiau nelabai malonūs, kėlę daug rūpesčių. Štai teko išgirsti istoriją, kad apie 1962 m. gaisrą bibliotekoje pranešė profesorius K. Bieliukas, buvęs universiteto rektorius, kuris pastebėjo gaisrą išėjęs pasivaikščioti su šunimi. Ketvirtą valandą nakties? Tačiau niekas iš kalbintų bibliotekos darbuotojų šio fakto negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti.

Pirmasis gaisras kilo, kai bibliotekos direktorius dar buvo profesorius Levas Vladimirovas.

Šio gaisro metu sudegė apie 25 tūkst. periodinių leidinių. Daugiausia tai buvo rusiška sovietinio laikotarpio periodika, šiek tiek sudegė ir ikisovietinio laikotarpio periodikos rusų ir kitomis užsienio kalbomis.

1968 m. gaisras

Daug daugiau nuostolių padarė 1968 m. gaisras, kurio metu nukentėjo Bibliografijos skyriaus leidiniai ir knygų saugykloje buvusios knygos. Tai buvo XIX a. knygos lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis, šiek tiek sovietinio laikotarpio knygų. Iš viso sudegė 23 750 knygų, o nukentėjo apie 100 000 – buvo sulietos vandeniu, aprūko.

1968 m. balandžio 1 d. gaisras kilo direktoriaujant J. Tornau.

Tuomet užsidegė fojė šalia Profesorių skaityklos. Pasak M. Petrauskienės, buvo kalbama, kad antrasis gaisras kilo nuo susikaupusių dujų. Neva išvakarėse buvo vaškuotas, valytas parketas. Išvaliusios valytojos paliko pravirą langelį. Tą naktį žaibavo, ir manoma, kad galbūt žaibo iškrova galėjo įžiebti kibirkštį, nes gaisras prasidėjo fojė. Rankraščių skyriuje saugomuose dokumentuose minima, kad užsidegė terpentinu sumirkyti skudurai, kuriuos paliko valytojos.

M. Petrauskienė prisiminė, kad ten, kur kilo gaisras, stovėjo lentynos su informaciniais leidiniais, išdegė net durys į šalia esantį koridorių, vedantį į fondus. Sudegė daug senų fondų, užsidegė ir aprūko Profesorių skaitykla. „Profesorių skaitykloje daugiau apdegė, aprūko skaitytojų knygos, pati skaitykla nedaug nukentėjo ir buvo restauruota. Per antrąjį gaisrą nukentėjo brangesni leidiniai, nes degė knygos. Kiek sudegė tiksliai, negaliu pasakyti, bet, matyt, yra išlikę dokumentų“, – pasakojo bibliotekininkė.

Susirūpinta knygų sauga

M. Petrauskienė patvirtino, kad jau po pirmojo gaisro susirūpinta bibliotekos leidinių sauga. Buvo įdarbinta naktinė budėtoja, kuri prižiūrėdavo ir tikrindavo patalpas, o po antrojo gaisro visa bibliotekos dalis suremontuota, nutinkuota, sutvarkyti laidai. Berods tada įvesta ir bendroji signalizacija. Dalis knygų labai apdegė, todėl tada smarkiai išplėstas restauravimo skyrius. Dauguma knygų buvo apipiltos vandeniu ir įvairiais purškalais. Iš pradžių jos buvo tik džiovinamos, įsteigti taksodermistų etatai – knygų apsaugai nuo dulkių ir grybelių. Tai buvo didelis darbas, kiekvieną iš fondų skaitytojui nešamą knygą pirma išvalydavo. „Fondų priežiūra po tų gaisrų labai pasikeitė. Prieš antrąjį gaisrą biblioteka turėjo kelis restauratorius, o po jo J. Tornau sukūrė didelį restauravimo skyrių. Restauroriams buvo labai daug darbo. Dėl knygų sudrėkinimo buvo daugiau nuostolių negu dėl ugnies“, – prisiminė M. Petrauskienė. Kalną sudegusių knygų išvežė į S. Daukanto kiemą. Buvo kilęs triukšmas, kodėl biblioteka išmetė knygas.

Jau po pirmojo gaisro L. Vladimirovas labai rūpinosi saugyklos statyba. Visuose bibliotekos koridoriuose, užkampiuose buvo prikrauta knygų, tai buvo labai nesaugu. Pagaliau gavus valdžios leidimą statyti saugyklą buvo parengtas projektas saugyklai iš Šv. Jono gatvės pusės. Statybos prasidėjo prieš antrąjį gaisrą, užbaigtos 1970 m., kai simboliškai į tą saugyklą įnešė pirmąją lietuvišką knygą. M. Petrauskienė prisiminė, kad prieš VU 400 metų jubiliejų dar pastatytos papildomos saugyklos, kai dalį knygų universitetas perkėlė į Saulėtekio rūmus.

Gaisro pėdsakai neišnyko

Bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė pradėjo dirbti bibliotekoje nuo antrojo, 1968 m. gaisro praėjus aštuoneriems metams. Ji tvirtina, kad to gaisro pėdsakų galima rasti ir dabar. Išliko nemažai aprūkusių knygų, galima rasti knygų paskrudusiom nugarėlėm. Jai pradėjus dirbti bibliotekoje, žmonės dar labai daug kalbėjo apie gaisrą. Direktorė prisimena, ką bibliotekos darbuotojai apie tai pasakojo ir kas nebuvo užfiksuota dokumentuose. Pavyzdžiui, apie 1968 m. gaisrą: kurį laiką visos apdegusios knygos buvo sudėtos Profesorių skaitykloje. Bibliotekininkai knygas rūšiavo ir žiūrėjo, kurias galima restauruoti, o kurių jau nebegalima. Buvo bandoma priimti sprendimus, ką daryti ir kaip tas knygas gelbėti. Kadangi I. Krivienė dirbo Spaudinių saugojimo skyriuje, o būtent šio skyriaus fondas ir degė, skyriaus darbuotojai pasakojo apie tai, kaip jie bandė atstatyti patalpas, jas suremontuoti savo rankomis, nes kurį laiką lėšų tam nebuvo. Todėl patys darbuotojai ardė ir sudegusias lentynas, netgi dengė stogą.

Šiandieniniai bibliotekų pavojai ir apsauga nuo gaisrų

Galvodami apie naująją biblioteką ir senosios bibliotekos išsaugojimą nutarėme pakalbinti bibliotekos generalinę direktorę Ireną Krivienę ir sužinoti, ar šiais laikais bibliotekai vis dar baisūs gaisrai, kaip jiems pasirengusi naujoji biblioteka, kaip saugomi senieji, vertingiausi leidiniai.

Kaip dabar biblioteka apsaugota nuo gaisrų?

Pasakyti, kad ji visai apsaugota, negalime – visada ir visur išlieka tam tikras rizikos laipsnis. Tačiau padaryta viskas, kas įmanoma. 2006 m. pradėjome įgyvendinti senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcijos projektą. Šio investicinio projekto atsiradimą ir lėmė tai, kad bibliotekoje, saugančioje nepaprastai reikšmingą mokslo ir kultūros paveldą, nebuvo gaisro gesinimo sistemos. Džiaugiuosi, kad galimybės išspręsti šią problemą atsirado: Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo komisija įtraukė senosios VU bibliotekos rekonstrukciją į atliekamų darbų sąrašą. Komisijos išvados lėmė, kad bibliotekos rekonstrukcijai buvo skirta investicinių lėšų.

Rekonstruoti biblioteką pradėjome nuo saugyklų ir nuo saugumo sustiprinimo dalies. Pirmiausia įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis sistema. Įrengtos visos apsaugos ir priešgaisrinės signalizacijos, kurios informuotų apie bet kokį įsilaužimą į saugyklas ar bet kokio gaisro židinio atsiradimą. Pakeista visa elektros instaliacija, iš naujo įrengta elektros instaliacija saugyklose ir visose rekonstruotose patalpose. Kaip žinome, 1962 m. gaisras kilo dėl blogos elektros instaliacijos. Šios kompleksinės priemonės maksimaliai garantuoja fondų saugumą Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tuos žodžius galėčiau pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Po Tytuvėnų vienuolyno gaisro buvo duotas nurodymas, kurį inicijavo Kultūros vertybių apsaugos departamentas, sudaryti komisiją patikrinti svarbiausius kultūros objektus. Ta komisija lankėsi ir mūsų saugyklose. Buvo labai smagu girdėti komisijos komentarus, kad iš visų aplankytų objektų tobula sistema įrengta tik dviejuose objektuose – Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Užutrakio dvare. Džiaugiuosi, kad bent jau šiuo metu esame padarę viską, ką galime.

O naujai statomoje bibliotekoje priešgaisrinė apsauga jau suplanuota?

Šiais laikais net negali pradėti projektuoti pastato, jei nenumatai visų apsaugos, mikroklimato sistemų. Jos privalomos. Tad ir mūsų naujajame pastate viskas numatyta. Numatyta ir gaisro gesinimo sistema. Tik ne dujomis, o rūku. Tai labai pažangi sistema. Bent jau Lietuvos bibliotekose tokios tikrai niekur nėra. Galbūt daug kas mano, kad gesinimo sistema rūku bibliotekoje nėra taip gerai kaip dujomis, nes iš rūko susiformuoja vandens lašai ir gali pakenkti knygoms. Bet tokią sistemą pirmą kartą veikiančią pamačiau Veimaro Anos Amalijos bibliotekoje. Ji ten instaliuota senosiose saugyklose. Ši biblioteka saugo nepaprastai vertingus kultūros paveldo objektus. Ir ši biblioteka berods 2004 m. nukentėjo nuo labai stipraus gaisro. Po gaisro jie įsidiegė tokią automatinę gaisro gesinimo sistemą rūku. Ši sistema pažangi tuo, kad labai staigiai prisotina orą rūku ir užgesina bet kokį ugnies židinį. Knygų ji nesugadina, nespėja. Senojoje bibliotekoje nusprendėme diegti gesinimo sistemą dujomis visų pirma dėl to, kad dujos visiškai nekenkia arba mažiausiai kenkia pačiam leidiniui. O juk senojoje bibliotekoje ir ateityje pasiliks visa kultūros paveldo kolekcija – pačios vertingiausios knygos. Naujajame pastate bus saugoma gerokai naujesnė literatūra. Tad ir reikalavimai jų apsaugai truputį kitokie.

Koks didžiausias bibliotekos direktoriaus košmaras šiais laikais – gaisras?

Manau, kad gaisras visiems yra didžiausias košmaras. Ši nelaimė, jeigu jau ištinka, sunaikina viską. Jei užpila vanduo, tai dar gali knygas džiovinti, restauruoti, atgaivinti. O po gaisro iš tikrųjų gali išlikti labai nedaug. Bibliotekos vadovui yra ir daugiau košmarų. Su elektronine informacija juk irgi gali visko atsitikti. Gali kažkas atsitikti serveriams, informacija gali pranykti. Tam ir daromos atsarginės kopijos. Nežinau, ką dar galima nuveikti siekiant apsaugoti bibliotekos vertybes. Bet kiekvienas bibliotekos vadovas turėtų daryti viską, imtis visų prevencinių priemonių.

Jūs imatės tokių pačių apsaugos priemonių kaip ir kitos Europos bibliotekos?

Be jokios abejonės. Gaisrai kyla visur. Ir Vakarų Europos bibliotekose, kur turtingesnės valstybės gali daugiau investuoti į savo kultūros paveldo išsaugojimą, kyla gaisrai. Jau minėtoje Veimaro Anos Amalijos bibliotekoje sudegė tikrai didelė vertingų fondų dalis. O istorija buvo tokia. Jie rekonstravo patalpas, lygiai taip pat, kaip ir mes rekonstruojame biblioteką. Darbai senojoje bibliotekoje buvo jau beveik užbaigti. Iki rekonstruojamos pastato dalies buvo nutiesti laikini elektros kabeliai, ir jų sandūroje iš žiežirbos kilo gaisras. Kaip dažniausiai ir atsitinka, gaisras kilo naktį. Ten sudegė tikrai daug vertybių, bet istorines bibliotekos sales jie atstatė tokias pat, kaip jos atrodė prieš gaisrą. Galbūt ne visai autentiškai, bet atkūrė viską, ką tik buvo galima. Nors gaisras nuniokojo biblioteką, jie neatsisakė fondų saugojimo medinėse lentynose. Pavyzdžiui, Getingeno universiteto bibliotekoje taip pat knygos saugojamos taip, kaip jos buvo saugojamos ir XVIII a. – medinėse lentynose. Pas mus tai griežtai draudžiama, medinių lentynų niekur palikti negalima. Kita vertus, mes savo bibliotekoje turime labai nedaug istorinių baldų. Beveik visi istoriniai baldai, kuriuos turime, yra iš Stepono Batoro universiteto laikų. Taip jau atsitiko, kad praradome ne tik knygas, bet ir baldus. Taigi tikros autentiškos aplinkos neturime iš ko sukurti.

Norėčiau baigdama palinkėti bibliotekai, kad ji būtų gerai apsaugota nuo gaisrų ir kad jai nieko nenutiktų.

Labai ačiū, nes tai pats geriausias palinkėjimas bibliotekai. Mano manymu, mes dabar labai gerai apsisaugoję, bet kartais atsitinka tokių dalykų, kurių negali numatyti. Bibliotekoje nėra kalbos apie rūkymą, tai visi supranta. Taip pat ir naujajame pastate nebus rūkymo zonos, nors dėl to esu sulaukusi priekaištų ir iš jaunimo, neva apribojamos kai kurių žmonių teisės. Bet naujajame pastate rūkymo vietų nėra numatyta dėl fondų saugumo. O kartu tai ir rūpinimasis žmonių sveikata.