Dukartinė Vilniaus universiteto Rektoriaus premijos, kitų apdovanojimų laureatė, dviejų tarptautinių patentų bendraautorė, vadovavusi keliems mokslinių tyrimų projektams. Taip trumpai galima apibūdinti Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorės Ingos Čikotienės pasiekimus. Jų kraitį papildė geriausio dėstytojo vardas.

Kaip sutikote žinią, kad tapote geriausia naujojo Chemijos ir geomokslų fakulteto dėstytoja?

Turiu pripažinti, kad ši žinia buvo net labai netikėta. Nesu iš tų dėstytojų, kurie lengvai rašo gerus pažymius, esu gana reikli. Siekiu, kad studentai išdėstytą medžiagą ne išmoktų kaip eilėraštį, o suprastų dalyko esmę. Taigi jiems per užsiėmimus tenka padirbėti. Todėl turiu pripažinti, kad toks studentų įvertinimas man yra labai svarbus ir malonus.

Ar visada svajojote tapti mokslininke, dėstytoja?

Chemija susižavėjau nuo aštuntos klasės. Iš karto atsirado noras gilintis į šį mokslą, sužinoti daugiau. Mano paauglystės laikais nebuvo daug prieinamos informacijos internete, tad periodiškai aplankydavau visus knygynus, kur buvo galima rasti chemijos literatūros. Turėjau visų Vilniaus bibliotekų skaitytojo bilietą, neretai užsukdavau chemijos knygų paskaityti į Lietuvos technikos, Nacionalinę Martyno Mažvydo bibliotekas. Per vasaros atostogas bibliotekų skaityklose būdavo labai tylu, ramu, jose sėdėdavo tik keletas vyresnio amžiaus žmonių ir aš, 15–16 metų paauglė, konspektuojanti chemijos tiesas. Taip pamažu susiformavo suvokimas, kad savo gyvenimą noriu sieti su chemijos mokslu.

Kuo jis įdomus, kuo patraukė?

Chemija mane visada žavėjo ir tebežavi savo magija, netikėtumais. Tai sparčiai besivystantis mokslas, turintis labai plačias pritaikymo galimybes. Chemikas yra tarsi stebukladarys, galintis sukonstruoti įvairaus sudėtingumo molekules, paversti skirtingas molekules viena kita, „priversti“ molekules reaguoti tarpusavyje padedant katalizei ar inicijavimui. Dar smagiau žinoti, kad toli gražu ne viskas žinoma ir aprašyta literatūroje, tad kiekvieno mokslininko kelyje laukia daug mažų ir didelių atradimų, pažinimo džiaugsmų. Svarbu nesnausti ir mokėti juos įžvelgti kasdienybės rutinoje.

Ką ir kokių specialybių studentams dėstote?

Chemijos ir geomokslų fakultete dėstau chemijos, nanomedžiagų chemijos ir biochemijos programų studentams. Pagrindinis mano dėstomas dalykas yra spektroskopija – mokslas apie tai, kaip „pamatyti“ molekules, t. y. kaip nustatyti jų struktūras, atomų sujungimo tvarką, erdvinę struktūrą, savitvarką. Taip pat esu skaičiusi organinių junginių chromatografijos ir spektroskopijos, moderniosios organinės sintezės kursus. Vedžiau organinės chemijos pratybas ir laboratorinius darbus.

Kaip uždegate, sudominate studentus, kokie Jūsų dėstymo metodai?

Man nelabai priimtinos monologo tipo paskaitos, kai dėstytojas dvi ar net tris akademines valandas kalba pats. Mėgstu įtraukti studentus į diskusijas, paskaitas paįvairinu pateikdama skaidrę su uždaviniu, kad studentai galėtų išsakyti mintis, pasiūlyti galimus sprendimus. Medžiaga efektyviau įsisavinama diskusijose.

Kokią paskaitą pavadintumėte pavykusia?

Tokią, per kurią arba po kurios sulaukiu studentų klausimų. Būna atvejų, kai studentas kitą dieną pasiveja koridoriuje ir sako: „Visą dieną galvojau, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip…“ Vadinasi, paskaita nepraėjo veltui. Einant pro besiilsinčius studentus būna smagu išgirsti, kaip verda ginčas dėl vieno ar kito uždavinio sprendimo.

Ko netoleruojate per paskaitas ar užsiėmimus?

Netoleruoju trukdymo kitiems, bet to beveik nepasitaiko. Man nelabai patinka nauja studentų mada skaidres fotografuoti mobiliuoju telefonu, juolab kad visas iliustracijas išdalinu prieš paskaitas, tereikia pasižymėti svarbiausius aspektus. Per pratybas parodau sprendimo eigą vieno uždavinio pavyzdžiu, bet toliau reikalauju, kad studentai spręstų savarankiškai, aktyviai dalyvautų, diskutuotų. Tik taip formuojami dalyko įsisavinimui reikalingi įgūdžiai. Jeigu studentas ateina su nusistatymu, kad per pratybas dėstytojas visus uždavinius išspręs lentoje, o prieš egzaminą teliks pasimokyti, laipsniškai bandau šį studentą įtraukti į darbą. Pateikiu tokį pavyzdį: jei būtumėte sportininkai ir siektumėte laimėti varžybas, ar sportuotumėte patys pagal sudarytą programą, ar stebėtumėte trenerį? Paprastai tai suveikia.

Kokie studentai Jus žavi?

Vienareikšmiškai – smalsūs. Tokie, kurie neapsiriboja siaura vieno ar kito dalyko apimtimi, kurie gilina žinias ir erudiciją papildomai skaitydami, spręsdami.

Kiek Jums šiais aukštųjų technologijų ir nuotolinio mokymosi laikais reikšmingas tiesioginis kontaktas su auditorija?

Tiesioginio kontakto metu gali kontroliuoti medžiagos įsisavinimą. Pamatai, kur yra spragos, kurioje vietoje nereikėtų forsuoti, geriau sustoti ir pasiaiškinti giliau, plačiau, galbūt pateikti kitokių pavyzdžių. Svarbu, kad studentas suprastų dalyko esmę, mokėtų laisvai operuoti turimomis žiniomis. Dėstant ir atsiskaitant per nuotolį nėra jokio grįžtamojo ryšio.

Buvote mokslo komunikacijos konkurso „Šlovės laboratorija“ komisijos narė. Kaip vertinate mūsų jaunąjį mokslo potencialą?

Vertinu pozityviai ir visada jauniesiems mokslininkams linkiu neišbarstyti entuziazmo. Negali kiekvienas būti mokslininku, bet jei žmogus jaučia poreikį tirti, aiškintis, gilintis, eksperimentuoti, turi solidų teorinių žinių bagažą, gali save išbandyti mokslininko kailyje. Juolab kad dabar nemažai galimybių įsitraukti į mokslinių centrų veiklą Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Prisidedate prie mokslo populiarinimo. Kokias mokslininkų, žurnalistų klaidas šiame procese pastebite? Kur abiem pusėms dar reikėtų pasitempti?

Mokslininkai dažnai sausai pateikia informaciją, faktus. Žurnalistai mėgsta skambiai juos apipavidalinti. Žurnalistas yra tarsi vertėjas tarp mokslininko ir visuomenės, tad geranoriškas bendradarbiavimas tarp mokslo ir žiniasklaidos atstovų būtinas. Manau, Lietuvoje tai vyksta gana sklandžiai.

Auginate tris vaikus. Kaip suderinate motinystę su moksline veikla, dėstymu?

Kaip sakoma, kai nori, ieškai galimybių, o kai nenori – priežasčių. Kadangi turiu stiprų poreikį realizuoti save ne tik kaip mama ar žmona, ieškau būdų efektyviai paskirstyti savo laiką, kaip įmanoma kokybiškiau atlikti darbus ir prasmingiau praleisti laisvalaikį su šeima. Esu dėkinga savo vyrui, kuris nesikrato vaikų auklėjimo ir aktyviai dalyvauja šiame procese. Tikiu, kad vaikai, matydami veiklių tėvų pavyzdį, irgi sieks visiškai save realizuoti.