Geriausia Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dėstytoja doc. Jūratė Dementavičienė jau šešiolika metų dalijasi savo patirtimi su būsimaisiais medikais. Patyrusi gydytoja radiologė, sutikusi dirbti dėstytoja, prisipažįsta nesitikėjusi, kad dėstytojo darbas, kaip ir gydytojo, toks pat sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo ir nuolatinio tobulėjimo. Šiame darbe, anot dėstytojos, kaip ir medicinoje, labai svarbus tiesioginis bendravimas, dėmesys žmogui – tai dažnai gali pagydyti daug negalavimų.

Dėstytojas yra matomas

Doc. J. Dementavičienė dėsto VU Medicinos fakulteto gydomosios medicinos specialybės III kurso studentams dalį bendrosios ir klinikinės radiologijos temų. Ji buvo MF gydytojų radiologų rezidentų vadovė, nuo 2005 m. – lektorė, nuo 2007 m. – docentė. J. Dementavičienė prisipažįsta geriausio Medicinos fakulteto dėstytojo vardo nesitikėjusi ir buvusi labai nustebinta. „Nesijaučiu verta tokio rezultato ir apdovanojimo, manau, kad man dar reikia tobulėti ir tobulėti. Kadangi nežinau rinkimų sistemos ir kriterijų, vis pagalvoju – o gal įsivėlė kokia nors klaida? Bet be galo džiaugiuosi ir dėkinga balsuotojams už tokį įvertinimą“, – sako docentė. Šis įvertinimas, anot docentės, įpareigoja ir toliau tobulėti, mokytis dėstymo meno, išbandyti ir taikyti įvairius naujus metodus. „Tai parodo, kad dėstytojas yra labai matomas ir jo indėlis dėstymo, o kartu ir specialybės vertinimo procese yra labai didelis“, – sako ji.

Dėstyti reikia mokytis

Nuo pat tada, kai baigė VU medicinos studijas, J. Dementavičienė dirbo VU ligoninės Santariškių klinikoje ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, kur visada daug studentų, vyksta gydytojų tobulinimosi kursai, konferencijos. Radiologija – labai sparčiai besivystanti, nuolat tobulėjanti medicinos sritis. Gydytoja niekada neatsisakydavo supažindinti kolegas, kursantus su radiologine diagnostika, naujovėmis, dalyvaudavo konferencijose, rašė straipsnius. Todėl gavusi pasiūlymą pasidalyti savo patirtimi su studentais sutiko. „Nesitikėjau, kad šis darbas yra toks sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo ir nuolatinio tobulėjimo, kaip ir gydytojo“, – sako dėstytoja.

„Kadangi nesu oratorė iš prigimties, pradėjau nuo medžiagos parinkimo ir logiško dėstymo mokymosi, tik vėliau ėmiau mokytis kontakto su auditorija ir labai džiaugiuosi, kai yra grįžtamasis ryšys. Prisipažinsiu, mano stilius yra nuobodus. Tačiau stengiuosi tobulėti ir bent jau per pratybas kuo daugiau bendrauti, skatinti dalyvavimą, įtraukti į diskusijas. Nemanau, kad dėstytojas turi stengtis bet kokiomis priemonėmis patikti studentams. Aišku, labai gerai, kai dėstytojas yra charizmatiška asmenybė. Bet tai ne taip dažnai pasitaiko. Jei tokių savybių neturi, tada reikia labiau pasistengti. Labai tam svarbu dėstymo metodika ir bendravimo kultūra. Svarbu būtų ir specialus dėstymo meno mokymas, ko mes, medikai, studijų metu negauname“, – dalijasi savo patirtimi dėstytoja.

Studentais nusivilti dar neteko

„Šiandieniai studentai yra reiklūs, o kartu ir labai kritiški – įvertina, kas jiems svarbu, kas ne, ką ir iš ko gali gauti. Kartais net per daug ir per griežtai atrenka, kas jiems „reikalinga“, o kas ne“, – pastebi docentė. Ją žavi studentai, kurie aktyviai domisi dėstomu dalyku, stebi ir vertina, nebijo klausti, diskutuoti. Tada ir dėstymas tampa įdomesnis, turiningesnis, gyvesnis. „Sunku dėstyti apatiškiems, abejingiems žmonėms, kai matyti, kad turinys nepasiekia jų sąmonės. Paprastai kiekviena studentų grupė turi susiformavusį bendrą charakterį – vienos visada aktyvios, dėstymas ir bendravimas su studentais įdomus, kartu stimuliuoja ir mane; kitos grupės būna pasyvesnės“, – pasakoja J. Dementavičienė. Docentė pastebėjo, kad studentus motyvuoja, kai ji ką nors asmeniškai įtraukia į diskusijas, temos nagrinėjimą, aptarimą. „Tada ir kiti kažkiek susidomi“, – sako ji.

Jau dešimtmetį dėstanti docentė dalijasi patirtimi apie savo dėstymo metodiką: kalbėdama su studentais ar kitais asmenimis, ji stengiasi niekada nekritikuoti kitų dėstytojų ar medikų; iškilusius klausimus siekia spręsti korektiškai, pati pakonsultuoja ar pataria, kaip išsiaiškinti. Netoleruotų negatyvaus elgesio ir melo, sukčiavimo, agresijos ir panašių dalykų. Doc.J. Dementavičienė džiaugiasi, kad dar neteko nusivilti savo studentais.

Dėmesys žmogui irgi gydo

Kokias svarbiausias vertybes dėstytoja stengiasi įskiepyti būsimiesiems medikams? „Stengiuosi bendrauti su jais taip, kaip norėčiau, kad ir jie ateityje bendrautų su kolegomis, tarpusavyje. Stengiuosi sudominti radiologija ir parodyti jos svarbą medicinoje, supažindinti su pagrindiniais dalykais. Tačiau kartu pažymiu bendražmogiškų savybių svarbą ir požiūrį į pacientą kaip į individą, o ne kaip į organų „sandėliuką“. Manau, kad ir šiais virtualaus bendravimo laikais tiesioginis bendravimas, dėmesys žmogui yra labai svarbu ir dažnai gali pagydyti daug negalavimų“, – įsitikinusi ji.

„Kai pavyksta suvaldyti jaudulį, sklandžiai papasakoti temą, pabendrauti su auditorija ir matyti susidomėjusias studentų akis, tokia paskaita būna pavykusi. Smagu po paskaitos sulaukti klausimų. Labai smagu ir įsimintina, kai pasako, kad susidomėjo radiologija per mano paskaitas ir pratybas, o dar labiau, kai ir pasirenka radiologijos specialybę“, – šypsosi gydytoja.

Praktika medikams – svarbi studijų dalis

Doc. J. Dementavičienė – patyrusi gydytoja praktikė. Ji jau šešiolika metų dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Radiologijos centro I radiologijos skyriaus vedėja, o gydytoja radiologe – trisdešimt metų. Praktika rengiant medikus, jos nuomone, yra labai svarbi, nes „vien teoriškai daug ko neįmanoma išmokti. Radiologijoje lengviau taikyti praktinį mokymą, nes visi vaizdai – skaitmeninėje laikmenoje, todėl mokymo procese nėra būtinas tiesioginis kontaktas su pacientais“, – sako ji.

Apie laisvalaikį

Laisvalaikiu doc. J. Dementavičienė domisi muzika, labiausiai klasikine ir džiazu. Mėgsta keliones, patinka keliauti pėsčiomis, plaukti baidarėmis, slidinėti, plaukioti.  O po darbų jai labai gera tiesiog pabūti namuose.