Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros lektorė dr. Agnė Brilingaitė pasąmonėje tikėjosi ir laukė tokio įvertinimo. Juk pastaruosius dešimt metų dėstytoja ir skyrė studijoms gerinti, nuolat tobulino savo kuruojamus dalykus, jų turinį ir kokybę, prisidėjo prie kelių studijų programų turinio ir procesų tobulinimo. A. Brilingaitei darbas su studentais – pašaukimas, ir ji su atsidavimu dirba jau keturiolika metų.

Meilė matematikai ir informatikai gimė vaikystėje

Dar besimokydama pradinėse klasėse Agnė svajojo būti matematikos mokytoja. Tačiau galutinai nusprendė likti akademinėje aplinkoje studijuodama doktorantūroje Danijoje, Olborgo universitete. Darbas Matematikos ir informatikos fakultete Agnei buvo tiesiog natūralus pasirinkimas, o informatika, kaip ją dominanti sritis, atsirado netikėtai. „Pradinėse klasėse, kai senelis klausdavo, kuo būsiu užaugusi, užtikrintai sakydavau, kad būsiu matematikos mokytoja. Vidurinėje mokykloje matematikos namų darbų užduotis spręsdavau pirmiausia, dar papildomai išspręsdavau gretimus uždavinius, neskirtus savarankiškam darbui, nes tai būdavo smagiausia namų darbų dalis. Toks „entuziazmas“ lemdavo, kad mokytojos kartais skirdavo dvigubą kontrolinį, kad neturėčiau laiko padėti kitiems. Vėlesnėse mokyklos klasėse man labai patiko programavimo pamokos. Namuose kompiuterio neturėjau, o „programuodavome“ užduotis sąsiuviniuose, jų teisingumą patikrindavome mokykloje. Mokytoja galvojo, kad kažkur lankau papildomą būrelį. Taigi 11 klasėje pradėjau galvoti būtent apie informatikos studijas, o MIF buvo tiesiog natūralus pasirinkimas“, – pasakoja Agnė.

Dėstytoja jau seniai nebesuka galvos dėl to, kad MIF kolektyvas vyriškas. „Bet juk kituose fakultetuose būna priešingai“, – sako Agnė. Tiesa, ji vis dar mano, kad tiksliuosiuose moksluose yra nusistovėję stereotipai, kurie trukdo moterims siekti karjeros ir neskatina jų rinktis. „Mitas apie informatiką kaip grynai vyrišką specialybę yra labai gajus, visame pasaulyje siekiama į ją pritraukti daugiau moterų, nes jos sudaro mažą dalį visų informatikų“, – yra pastebėjusi ji.

Apie dėstymo metodus: aktyvūs dėstymo metodai duoda geresnių rezultatų

Dr. A. Brilingaitė dėsto pirmosios pakopos informacinių technologijų studijų programos studentams objektinį programavimą, duomenų bazių valdymo sistemas ir kuruoja Problemų sprendimu grįsto projekto (PBL) I dalį, vadovauja studentų grupėms, taip pat baigiamiesiems bakalauro ir magistro darbams. Dėsto anglų kalba, nes prie studijų jungiasi ir ERASMUS studentai.

„Man svarbiausia, kad su manimi bendraudami studentai jaustųsi neformaliai ir nepaliktų neišspręstos problemos. Informacinių technologijų programoje yra dideli studentų srautai (apie 80 studentų), todėl paskaitose labai sunku užmegzti kontaktą su auditorija, ją išjudinti diskusijai, juk informatikai ir taip įprastai nėra labai šnekūs. Labai daug dėmesio skiriu praktiniams užsiėmimams ir nuolatiniam jų atnaujinimui. Dažnai pratybose taikau tęstines užduotis, o projektuose – kelis etapus ir veiklas. Kontroliniuose, kiek įmanoma, pritaikau realaus pasaulio situacijas. Pavyzdžiui, duomenų bazių modeliavimo kontrolinio užduotys buvo iš Seimo rinkimų, F1 lenktynių, krepšinio čempionato tematikos. Iš tikrųjų tokios užduotys parodo, kad mes visai nesame krepšinio šalis (nes dalis studentų nežino žymių komandų miestų), kad jauni piliečiai kartais stengiasi būti apolitiški ir pan. Dėstydama naudoju VU Moodle virtualią mokymosi aplinką, kurioje kiekvienam studentui kiekvienai kontrolinio užduočiai ir daugumai projektinių užsiunčiamųjų užduočių pateikiu vertinimo detales. PBL projekte studentai turi daug veiklų, pavyzdžiui, 24 valandų užduotį, vienos dienos kūrybines dirbtuves, sugedusio telefono veiklą, kai po interviu studentai pasakoja apie kitų grupių projektus, todėl per kelias savaites sukuriame neformalaus bendravimo aplinką“, – dalijasi dėstymo patirtimi A. Brilingaitė. Dėstytoja mano, kad aktyvūs mokymo(si) metodai duoda geresnių rezultatų, ypač kalbant apie bendrųjų kompetencijų ugdymą, bet jiems taikyti ir pasiruošti skirtingoms veikloms reikia nemažai laiko, nors dirbti taip dėstytojui daug įdomiau. Universitete, sako ji, turi būti mažinamas ir optimizuojamas kontaktinis krūvis vėlesniuose semestruose, skiriant dėmesį kolaboratyvioms veikloms, bet ne tradiciniam mokymuisi.

A. Brilingaitė mano, kad studento motyvacija mokytis yra labai individualus dalykas. Ji yra išbandžiusi daugybę procesinių principų, atsiskaitymo formų. „Pavyzdžiui, kontrolinio kas antrą savaitę principas leidžia pasiekti nuolatinio mokymosi kreivę, geresnius galutinius rezultatus, puikų lankymą. Bet tada dėstytojas neišbrenda iš būsenos, kai viskas sukasi apie kontrolinius, kaip koks tijūnas reguliuoja, kada ką mokytis, ir mėto balus kaip saldainius. O studentas neturi galimybės suklysti ir pasitaisyti mokymosi procese. Į studentą orientuotos studijos reiškia aktyvų studentą ir dėstytoją – mentorių, kuris yra toje pačioje barikadų pusėje, visada pasiruošęs pagelbėti ir padeda surasti kelią, o ne kontroliuoja, kada ką mokytis. Taip pat tikiuosi, kad praktiniai pavyzdžiai, realistiškų situacijų modeliavimas, realių duomenų interpretavimas padeda studentams atrasti motyvaciją“, – sako ji.

Netoleruoja nesąžiningo elgesio

Dėstytoja pastebi, kad studentams labai svarbi bendravimo kultūra, nes tik pasitikėdami dėstytoju studentai geba efektyviai su juo bendradarbiauti. „Dėstytojas neturėtų stengtis patikti studentams, nes visiems patikti net neįmanoma, o studijų procese kartais tenka būti ir griežtam“, – sako ji.

Dėstytoja netoleruoja nesąžiningo studentų elgesio. Su studentais ji stengiasi bendrauti neformaliai, jai patinka, kai studentai į ją kreipiasi vardu, bet pati neleidžia sau tujinti studentų. Vertinant studentus jokia išankstinė nuomonė jos neveikia.

Agnė nuoširdžiai džiaugiasi studentais, kurie aktyviai dalyvauja kaupiamojo balo neturinčiose studijų veiklose, t. y. dalyvauja ne dėl balų. Ją žavi studentai, turintys gyvenimo tikslą ir sparčiai darantys didelę pažangą. Skaudina tie, kurie nedaro daugumos praktinių užduočių, nesikonsultuoja ir nedalyvaudami studijų procese, turi nepagrįstų pretenzijų dėl egzamino sudėtingumo ar vertinimo metodikos. O liūdna būna tada, kai gabus studentas užstringa ties kažkuriuo studijų kursu dėl pasikeitusių prioritetų.

Kaip viena ryškiausių patirčių dėstytojai įsiminė jos magistrantės darbo gynimasis kitą dieną po Agnės dukros gimimo. Dėstytoja atsiliepimą magistrantei rašė ligoninėje.

Apie skaudulius – su tikėjimu ir viltimi

Kas ją, kaip jaunosios dėstytojų kartos atstovę, labiausiai džiugina, kas kelia nerimą ar liūdina? „Gal labiausiai ir kelia nerimą, kad aš su tokiu stažu esu vis dar jaunosios kartos atstovė, kad nauja karta į universitetą, o ypač į mūsų fakultetą, labai nesiveržia“, – su liūdesiu sako dėstytoja. „Kaip tik šį semestrą studentai ir klausė, kas mus motyvuoja dirbti universitete. Akademinė laisvė, laisvė reikšti mintį, mokslinė veikla yra puiku, bet kai mano antrakursis objektiškai programuojantis studentas uždirba beveik du kartus daugiau nei aš, dėsčiusi jam pirmame kurse šį dalyką, tai atrodo ne visai adekvatu. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl mūsų studentų dabartinių galimybių rinktis darbo vietą, bet užtat nelabai aišku: kaip galima vis dar tikėtis jaunosios kartos dėstytojų entuziazmo, inovatyvių ir kokybiškų studijų palaikymo su atlyginimu, kuris jau arti kritinės ribos? Kokia gali būti studijų ir mokslo kokybė, kai dėstytojai laksto per kelias darbo vietas, nes kitaip negali parūpinti šeimai tinkamų pajamų?“ – retoriškai klausia ji.

Paklausta, ar negalvoja apie darbą ir gyvenimą svetur, A. Brilingaitė neneigia, kad  kartais atidžiai peržiūri užsienio universitetų siūlomas darbo vietas. Ji gyveno ir mokėsi Danijoje, ten įgijo magistro ir daktaro laipsnius. Su vyru nusprendė grįžti į Lietuvą ir pabandyti prisidėti prie šalyje vykstančių pokyčių. VU dalyvavo kuriant naujas, atnaujinant studijų programas, dalyvavo studijų gerinimo projektuose ir kt. Juk kaip tik per pastarąjį dešimtmetį Lietuva perėjo prie ECTS sistemos. „Tiesą pasakius, lengviausia yra dirbti ar mokytis užsienyje, visus kritikuoti, menkinti Lietuvoje vykstančius procesus ar kitų įdirbį bei pastangas ir pačiam nieko nedaryti, kad situacija keistųsi“, – įsitikinusi ji.

O kaip mokslas, ar lieka laiko jam? „Mokslui, deja, dabar tikrai mažai lieka laiko“, –  apgailestauja Agnė. „Geri dėstytojai neskaičiuoja laiko, skiria jį dėstymo kokybei ir taip nukenčia mokslo veiklos. Pajuokausiu, kad gal šis įvertinimas ir yra ženklas, kad studijose jau pakankamai padariau ir reikia su tokiu pat entuziazmu pereiti prie kitų veiklų. Tik klausimas, ar universitete, ar už jo ribų“, – retoriškai klausia ji.

Nors prognozės nelinksmos, A. Brilingaitė džiaugiasi, kad universitete yra daug žmonių, kurie nepraranda entuziazmo, tiki tuo, ką daro, ir iš tikrųjų ant jų laikosi universiteto stiprybė. Tad paklausta, kas yra svarbiausia norint būti gera dėstytoja, Agnė mano, kad svarbiausia – tikėti tuo, ką darai. „Jei tiki – ugnelės buvimas sužadina ir studentus“, – sako geriausia MIF dėstytoja.