Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovei prof. Dianai Ramašauskaitei buvo įteikta geriausios 2021 m. Medicinos fakulteto dėstytojos premija. Mokslininkė tikina, kad šio fakulteto studentai visada buvo labai motyvuoti, tačiau šiandien būsimieji medikai motyvacijos turi dar daugiau.
– Buvote išrinkta 2021 m. geriausia Medicinos fakulteto dėstytoja. Ar šis įvertinimas jus nustebino, ar priešingai – jo tikėjotės? Ką jums reiškia šis įvertinimas?
– Tikrai nesitikėjau, nes manau, kad dauguma Medicinos fakulteto dėstytojų yra tikrai puikūs. Dažnai apie juos girdžiu gerus atsiliepimus. Todėl šis įvertinimas tikrai nustebino – nemanau, kad esu išskirtinė.
Smagu, kad esi pastebėta, kad tavo darbą vertina – juk darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį. Mums, klinikinius dalykus dėstantiems, reikia gerai „organizuoti gyvenimą“, nes dėstymas ir praktinis darbas yra neatsiejami. Todėl pastarajame pasiekus aukštumų labai smagu, kad pastebima ir vertinama yra ir pedagoginė veikla.
– Natūraliai kyla klausimas – jeigu esi geras praktikas, ar tai reiškia, kad būsi ir geras dėstytojas? Kitaip tariant, ar galima dėti lygybės ženklą tarp gero gydytojo ir gero dėstytojo?
– Jokiu būdu. Taip pat ir ne kiekvienas geras dėstytojas gali būti geras praktikas. Turbūt pirmiausia reikia pačiam apsispręsti, ko nori gyvenime, ir ta linkme judėti. Aš pradėjau nuo praktinio darbo, o tik vėliau atsirado noras, poreikis žiniomis dalintis su kitais.
– O dabar štai skaičiuojate jau 16-us dėstytojavimo metus…
– Mano dėstytojavimo kelias ne visai tradicinis. Didesnė dalis medikų vis dėlto pradeda nuo dėstytojavimo. Tarkime, rezidentūroje besimokydamas jaunas žmogus kartu įtraukiamas į studijų procesą ir pradeda dėstymo praktiką. O jeigu pasiūlytume keturiasdešimtmečiui, kad gal ateik, padėstyk studentams, tai… (juokiasi) nelabai vilioja. Be to, ir studentai kuo toliau, tuo labiau turi įvairių reikalavimų, yra išmanesni, apsiskaitę. Todėl dėstytojas turi ateiti į paskaitą pasiruošęs. Negali būti taip, kad išsimiegojai ir eini! Neturint jokio plano, vargu ar pavyks paskaita.
Tenka girdėti ir kolegas iš kitų klinikų pasakojant, kad praktinį darbą dirbančius žmones sunku prikalbinti dėstyti. Šiuo metu keičiasi studijų programos, studijų tinkleliai, todėl kai kurie studijų dalykai dubliuojasi. Praėjusiais metais turėjome ir trečią, ir ketvirtą kursą, todėl darbo krūvis padvigubėjo. Teko ieškoti pastiprinimo. Vieni kolegos pradėjo dėstyti, jiems tai patinka ir jie tęsia šią veiklą toliau. O kiti nenori. Tačiau kol to nepabandai, tol nežinai, ar tikrai tau tas patiks.
– Kaip, lyginant jūsų dėstytojavimo pradžią ir dabartinį laiką, keitėsi studentai? Ar pastebite jų pakitusią motyvaciją, suinteresuotumą sužinoti, išmokti?
– Turbūt visą laiką mūsų Medicinos fakulteto studentai buvo labai motyvuoti. Ypač tie, kurie pas mus ateina studijuoti klinikinių dalykų. Dalis jų jau netgi žino, kokią specialybę rinksis po medicinos studijų. Tokie žmonės yra ypač motyvuoti. Jie ir papildomai skaito, atlieka mokslinius darbus, kurie leidžia labiau įsitraukti į tos specialybės veiklą.
Vis dėlto, jeigu reikėtų palyginti, šiuo metu studentai turi dar daugiau motyvacijos nei anksčiau. Be to, studentų grupėse atsirado konkurencija. Anksčiau jos nepastebėdavome. Kartais ji graži, o kartais – ne visai. Tokiu atveju tenka šiek tiek įsikišti, pakoreguoti. Iš dalies konkurencija priverčia pasitempti, įdėti daugiau darbo, geriau mokytis.
Galiausiai pastebiu, kad nors grupės labai skiriasi, tačiau yra tokių, kuriose vienas studentas apie kitą nelabai ką ir žino. Pavyzdžiui, vienam neatėjus į pratybas, paklausiu – gal žinot, kas nutiko? Dažnu atveju niekas nežino. O anksčiau patys studentai papasakodavo, kas nutiko, kodėl nutiko ir t. t. Bendrystės grupėse mažiau. Taip turbūt yra dėl jau minėtos konkurencijos, dabar rezidentūros studijų vietų yra mažiau nei baigiančiųjų medicinos studijas.
– Daug laiko skiriate studentų įtraukimui į mokslinę veiklą. Kodėl jums tai yra svarbu?
– Dauguma studentų yra labai motyvuoti. Būna, kad žmogus yra tikrai suinteresuotas, tačiau jo įvertinimų vidurkis nesiekia, pavyzdžiui, 9,5 balo. Stojant į rezidentūrą tokiam studentui tuomet norisi turėti kuo daugiau papildomų balų, kurie atsinešami iš praktikos ir mokslinės veiklos. Jeigu matai, kad nori, tai kodėl jam nepadėti?
Dalis studentų įsitraukia, rašo straipsnius, daro mokslinius darbus. Būna tokių, kurie šeštame studijų kurse pasako nusprendę, kad akušerija ir ginekologija ne jiems. Tai irgi gerai. Jis sukaupė patirties, žinos, tarkim, kad nėštumo metu moteris gali sirgti ir kitomis ligomis, ne tik nėštumu. Kaip kartais nutinka, kad, nėščiai moteriai susilaužius koją, vis tiek pradedama nuo akušerio ginekologo apžiūros…
Aš jau esu tokio amžiaus, kad mano pirmieji studentai užaugo. Greitu laiku disertaciją ginsis doktorantė Greta Balčiūnienė. Tai – mano buvusi studentė, su manimi pradėjusi savo pirmuosius mokslinius darbus. Smagu matyti, kaip žmogus užauga, tampa savarankišku mokslininku, geru specialistu.
– Dirbate Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos institute, Akušerijos ir ginekologijos bei Širdies ir kraujagyslių ligų klinikose. Taip pat darbuojatės ir… Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institute.
– Dalyvauju šio instituto, bendradarbiaujant su Švedijos Upsalos ir Airijos Meinuto universitetais, vykdomame projekte. Bendradarbiauti pradėjome prieš maždaug 5 metus, po to, kai projekto rengėjos kreipėsi į Medicinos fakultetą, ieškodamos besidominčiųjų motinystės temomis. Kadangi dirbu Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, tai jaučiau pareigą padėti kolegėms.
Kartu su doktorante Rūta Morkūniene ir mūsų ligoninės psichologe pradėjome bendrą tyrimą apie prieš laiką pagimdžiusių moterų psichologinę būklę, palyginti su naujagimių (nuo 24 iki 32 ir nuo 32 iki 36 savaičių) fizine būkle. O gautus rezultatus bandysime lyginti su Švedijos Upsalos universiteto gautais tyrimo duomenimis.
– Klausydamasi jūsų bandau sau mintyse sudėlioti – dėstytojaujate, dirbate praktinį darbą, dalį laiko skiriate studentų mokslinės veiklos kuravimui, dalyvaujate projektinėje veikloje, esate tarptautinių organizacijų komitetų narė. Kaip viską suderinate?
– Čia dar ne viskas! (juokiasi) Jau šešerius metus esu Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentė. Šias pareigas galima eiti tik dvi kadencijas po trejus metus, tai man šis laikas jau eina į pabaigą. Bet, kaip mano namiškiai sako, turbūt čia ne pabaiga, atsiras kažkas naujo!
Manau, kad pirmiausia reikia labai gerai viską susiplanuoti. Jeigu matai, kad kažkuri iš veiklų dėl užsiėmimų gausos nukenčia, tai reikia apsispręsti, kuri yra svarbesnė, ir kažko vis tiek atsisakyti. Aš ir jaunus savo kolegas mokau, kad reikia apsispręsti, kas šitame gyvenimo etape yra svarbiau. O kitas veiklas atidėti į šalį. Vėliau prie jų galima grįžti… arba ne, nes reikia laiko ir poilsiui.
– O ar turite laisvo laiko pomėgiams? Kokia veikla, užsiėmimai padeda geriausiai atgauti jėgas po intensyvios darbo dienos ar savaitės?
– Norėčiau turėti daugiau, bet yra, kiek yra. Didžiausias mano pomėgis – kelionės. Kartą per metus su kolege vykstame į tolimesnes šalis. Suskaičiavau, kad esu aplankiusi daugiau nei 56 šalis 4 žemynuose. Azijos šalys, Pietų Amerika, Centrinė Amerika… Daugelyje Europos šalių esu buvusi, o nelankytas pasilieku tam laikui, kai būsiu vyresnė ir nebegalėsiu toli keliauti (juokiasi).
Labai liūdėjau, kai praėjusių metų spalį nepavyko nukeliauti į Australijoje vykusį Pasaulinį akušerių ginekologų kongresą – Australija buvo Vilniuje, apsikabinus kompiuterį. Kongresas vyko, bet tik nuotoliniu būdu.
– Įsivaizduokite, kad turite bilietą, kuriuo galite pasirinkti kelionę į bet kurią iš jūsų jau aplankytų šalių. Į kurią iš jų keliautumėte dar kartą?
– Visada noriu į Italiją! Ten vykstu vienąkart per metus ir turbūt galėčiau vykti vėl ir vėl! Man patinka Italijos gamta ir žmonės, ir klimatas, ir maistas – viskas. O iš tolimesnių šalių… Visur galbūt norėtųsi sugrįžti, bet kol yra dar neaplankytų vietų, tai vis tiek tą bilietą norėčiau panaudoti kelionei naujomis kryptimis.
Prof. D. Ramašauskaitė kartu su bendraautoriais paskelbė per 120 straipsnių (sąrašą rasite čia ir čia) recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose, parengė informacinių leidinių, metodinių klinikinių rekomendacijų, perskaitė daugiau nei 60 pranešimų tarptautiniuose ir šalies mokslo renginiuose. Profesorė taip pat dalyvauja tarptautiniuose projektuose, organizuoja konferencijas, yra tarptautinių organizacijų komitetų narė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!