Jau daugiau nei du dešimtmečius Vilniaus universitete (VU) dirbanti docentė, gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė pripažinta geriausia 2020 m. Medicinos fakulteto (MF) dėstytoja. Visuomenės sveikatos studentus vidaus ligų prevencijos mokanti, Prevencinės medicinos dalyką koordinuojanti dėstytoja taip pat dalyvauja ir kelių komitetų – Medicinos studijų programos ir Vilniaus regioninio bioetikos – veikloje ir vadovauja Medicinos studijų programos savianalizės ir Baigiamojo egzamino darbo grupėms. Dr. L. Zabulienė įditikinusi, kad šis įvertinimas ir palaikymas dar labiau skatins vykdyti pedagoginę veiklą.

Esate žinoma kaip hormonų specialistė, universalaus medicininio laimės recepto kūrėja. Kas lėmė Jūsų domėjimąsi endokrinologija?

Atėjus rezidentūros krypties pasirinkimo laikui, atsidūriau kryžkelėje, nes norėjosi daug ką studijuoti ir į daug ką gilintis. Apsisprendimą nulėmė nepakartojami gydytojo endokrinologo Sauliaus Grigonio seminarai ir mano begalinis noras pažinti slėpiningą hormonų ir medžiagų apykaitos pasaulį. Kiekviena studijų diena atnešdavo naujų patirčių. Skyriaus vedėjo S. Grigonio ir profesoriaus Virgilijaus Šapokos įžvalgos, priežasties ir pasekmės sąsajų interpretacijos praturtindavo žinias ir palengvindavo klinikinių sprendimų paieškas.

Baigusi rezidentūrą ir pradėjusi savarankišką klinikinį darbą, keletą kartų vykau stažuotis į Oksfordo diabeto ir metabolizmo centrą Jungtinėje Karalystėje. Mano mentoriaus, endokrinologijos mokslų mokytojo Johno Wasso atvira širdis, inovatyvumas, gebėjimas dalytis patirtimi, nuoširdžiai bendrauti, uždegti kitus ir „degti“ pačiam praplėtė ne tik požiūrį į endokrinologiją, klinikinį darbą, bendravimą su pacientais, komandinio darbo svarbą, bet ir sustiprino bendražmogiškąsias vertybes.

Šiame hormonų pažinimo kelyje ir savo kasdieniame darbe iki šiol atrandu daug mažų ir didelių staigmenų. Kartais šios akimirkos yra lydimos nuostabos: „Kaip iki šiol galėjau to nežinoti?“ Tai žavi ir ragina nesustoti.

Kodėl pasukote į pedagogiką?

Dažnai mūsų pasirinkimus ir sprendimus lemia vertybės, patirtis, sutikti žmonės, aplinkybės, pasakytų „taip“ skaičius, drąsa pokyčiams, o kartais ir ryžtas išeiti iš komforto zonos. Docentas Juozapas Butkus – pirmasis mano pedagogikos mokytojas – išmintingas, šviesus, nuoširdus ir atviras žmogus, kupinas energijos ir svajonių. Jis puikiai valdė plunksną ir gebėdavo praskaidrinti ne tik visų mūsų, studentų, bet ir Raudonojo Kryžiaus ligoninės kolegų – gydytojų ir pacientų – dieną subtiliu humoro jausmu ir garsiomis kalbomis.

Studijų metais galimybė dirbti pedagoginį darbą seniausiame ir gilias tradicijas turinčiame Vilniaus universitete atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Tačiau docento J. Butkaus paklausta, ar norėčiau dėstyti Terapijos katedroje, nedvejodama sutikau. Tada ir prasidėjo mano pedagoginis kelias – jau kitą mėnesį, dar būdama vidaus ligų gydytoja rezidente, pradėjau vesti vidaus ligų propedeutikos, vėliau ir vidaus ligų prevencijos dalykų seminarus visuomenės sveikatos, pediatrijos ir kineziterapijos studijų programų studentams.

Tapusi dėstytoja, jaučiau nuolatinį palaikymą, sulaukdavau patarimų, kaip dėstomą dalyką padaryti įdomesnį, patrauklesnį. Mudviejų kelionė laiku, neperskiriama ir nuoširdi draugystė su gerbiamu docentu tęsėsi daugiau nei 15 metų, iki pat jo mirties. J. Butkaus geranoriškos gyvenimo ir diplomatijos pamokos svarbios man ir dabar.

Kuo Jums patinka Jūsų dėstomas dalykas?

Prevencinė medicina – ypatinga, visa apimanti ir viena svarbiausių sveikatos priežiūros sričių. Dabar tai tapo akivaizdu visiems – nuo vaiko iki senolio. Siekis apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo ligų ir jų plitimo tęsiasi nuo seniausių laikų, aprašytas senovės kinų raštuose, Senajame Testamente, Hipokrato ir Galeno darbuose. Mityba, mankšta, poilsis, susilaikymas ir higiena buvo pabrėžiami kaip svarbiausi sveikatos garantai.

Užkirsti kelią ligai yra lengviau, nei ją gydyti. Neabejotinai šiuolaikinė prevencinė medicina – ne tik sveikas gyvenimo būdas. Ji siekia pažaboti rizikos veiksnius, anksti atpažinti ligas ir apsaugoti nuo jų raidos ir komplikacijų, pasitelkdama įvairias priemones bei būdus. Vienas efektyviausių apsaugos nuo infekcinių ligų būdų – vakcinacija, XVIII a. pabaigoje pradėta E. Jennerio Anglijoje ir pasiekusi Lietuvą po šešerių metų. Prevencinė medicina – neišsemiami veiklos klodai. Jos sėkmę vainikuoja sveikesnė visuomenė ir sveikesnis kiekvienas žmogus. Mane tai įtraukia ir skatina aktyviai gilintis į naujoves, analizuoti.

Kita vertus, dėstydama prevencinės medicinos dalyką, galiu pasidalyti ir savo kaip gydytojos endokrinologės, vidaus ligų gydytojos klinikinės praktikos, mokslinės, vadybinės ir administracinės veiklos, projektų vykdymo, švietėjiškos veiklos, tarptautinės bendrystės patirtimis. Tikiu, kad tai priartina prie realaus gyvenimo ir bendravimas su studentais tampa nuoširdus.

Vienas reikšmingesnių prevencinės medicinos komponentų yra sveikatos raštingumas, visuomenės švietimas bei pacientų mokymas. Jau daug metų su bendraminčiais ir studentais rengiame švietėjiškus leidinius. Mokomosios knygos studentams „Suaugusiųjų antrojo tipo cukrinio diabeto prevencija“ rašymas buvo vainikuotas dar viena gražia draugyste su iškiliu profesoriumi, išskirtine asmenybe Gintautu Česniu. Jam esu dėkinga už pagalbą, išminties ir pažinimo perlus, už žmogiškumo ir sąžiningumo pavyzdį, už šmaikštumo ir avantiūrizmo dvasios akimirkas. Iš jo visi mes mokėmės meilės kalbai, laisvei ir Tėvynei.

Ar laikas keičia požiūrį į pedagoginio darbo esmę?

Labai džiaugiuosi, kad visuotinis požiūris į dėstymą per 23 mano darbo metus keitėsi. Siečiau tai ne tik su patirtimi ar galimybėmis lengviau pasiekti mokslinę ar pedagoginę literatūrą ir naudotis internetu, kaip informacijos šaltiniu. Plėtėsi pedagoginės kompetencijos, augo keitimosi idėjomis ir mokslinėmis žiniomis greitis, mokymosi procesas įvairiais laikotarpiais buvo įvairiai interpretuojamas. Stebino  informacinių technologijų sparta, atsiradusios galimybės dalyvauti tarptautiniuose mokymuose, išvykti studijų ir praktikos į užsienio šalis. Keitėsi studijuojančių jaunų žmonių kartos, ryškėjo jų skirtumai. Manau, kad bėgant laikui tobulėjo pats požiūris į studentą kaip į asmenybę, turinčią savo lūkesčių, socialinę aplinką, patirtį. Augo sąmoningos visuomenės branda.

Dėstymas man – nuoseklus, nenutrūkstamas, įtraukiantis mokymosi ir mokymo procesas. Gyvenimo būdas. Abipusis konstruktyvus ir racionalus bendravimas. Dėstytojas ne tik dalijasi sukauptomis žiniomis ir patirtimi, gyvenimiškais pavyzdžiais, sėkmių ir nesėkmių istorijomis. Jis prisitaiko prie studentų lūkesčių ir aplinkos poreikių. Svarbu ieškoti naujų, veiksmingų mokymo būdų ar inovacijų, kurios sudomintų, motyvuotų, skatintų smalsumą, klausimus, kritinį ir nestandartinį mąstymą. Dėstytojai studento gyvenime užima labai svarbią vietą, nes iš esmės suformuoja studentų profesinį pasirinkimą – tai labai atsakinga.

Man patinka nuolatos mokytis, atrasti ir dalytis. Esu iš tų žmonių, kurie, radę ne tik laimės akmenuką su skylute paplūdimyje, kriauklę ar gintarą, tačiau ir naujos informacijos ar įžvalgų, tuoj pat savo atradimais ar pastebėjimais nori pasidalyti. Mano gyvenimo filosofija – daryti tai, kas priverčia širdį dainuoti ir plakti sparčiau, niekada nenuleisti rankų. Džiaugiuosi matydama tokį patį studentų entuziazmą. Tikiu ir matau, kad mano studentai yra smalsūs, gabūs, išradingi, dažnai labai skirtingi, tačiau labai šaunūs.

Kokie yra šiuolaikiniai studentai? 

Kiekvienas studentas – tarsi pumpuras, reikiamu laiku, tinkamu tempu ir tam tikromis aplinkybėmis galintis išsiskleisti kaip gražiausia gėlė. Daug kas priklauso nuo to, ar jis tik būna studentu, ar aktyviai ir sąmoningai įsitraukia į studijų procesą. Galioja labai sąžininga „magiškųjų 10 000 valandų“ arba „kiek įdėjai pastangų – toks ir rezultatas“ taisyklė. Norint tapti geru specialistu, įgyti kompetencijų ir pasiekti meistriškumą, reikia praktikuotis. Nepakanka įsivaizduoti viršūnę ir tikėti, kad jau ten esi. Reikia pačiam lėtais žingsneliais kopti į kalną, nes kiekvienas žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei tamcturi pakankamai priežasčių.

Šiuolaikiniai studentai turi platų akiratį, įvairiapusių žinių ir patirties. Jie nebijo pasisakyti, klausti, kritikuoti ir puikiai geba naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Dėstytojų užduotis – jausti gyvenimo pulsą ir „suspėti su laiku“, prisitaikyti prie naujovių, nuspėti, kokie „jaunatviški vėjai ošia“ studentų galvose ir sielose, sugebėti tokį jauną žmogų sudominti ir įkvėpti.

Studijavimas ir dėstymas – vienas su kitu susiję procesai, lygiavertė partnerystė. Jei nepavyksta – abi pusės kenčia, jei pavyksta – abi švenčia pergalę. Kiekvienais metais su nekantrumu laukiu studentų, iš jų pasisemiu jaunatviško maksimalizmo ir išmokstu naujų dalykų. Tikiu, kad nuoširdi šypsena, juokas, geranoriškumas, atjauta ir empatija atveria kelius į visų širdis. Tiesiog reikia nepaliaujamai klausytis. Studijuojant beveik nėra solo partijų – tai net ne duetai, trio ar kvartetai. Tai visas orkestras.