Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros lektorius, jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Maksimas Ivanovas, įvertintas 2014 m. geriausio dėstytojo vardu, sakosi nesitikėjęs tokio pripažinimo. Kaip ir niekada nesiekęs būti dėstytoju, nesvajojęs studijuoti doktorantūroje. Tačiau visada buvęs noras – nepalikti Vilniaus universiteto.

M. Ivanovas – Fizikos fakulteto absolventas, baigęs telekomunikacijų fizikos ir elektronikos studijas, o 2014 m. apgynęs daktaro disertaciją.

Jis dėsto termodinamikos pagrindus visų grupių pirmakursiams.

Ar galvojote kada nors ir pats tapti dėstytoju?

Niekada nesiekiau tapti dėstytoju. Stodamas į bakalauro studijas net neplanavau studijuoti doktorantūroje. Į trečiąją pakopą nusprendžiau stoti antrame magistrantūros kurse. Dėstyti sutikau dėl to, kad neplanuoju palikti universiteto ir norėčiau prisidėti prie savo Alma Mater augimo.

Ką Jums reiškia geriausio dėstytojo vardas?

Atvirai pasakius, man buvo labai netikėta būti išrinktam geriausiu, juolab kad yra ir kitų neprastesnių. Tai yra išties malonu. Malonu, kad pavyko paveikti kitus žmones, palikti teigiamą įspūdį ir, tikiuosi, žinių.

Esate jaunesnysis mokslo darbuotojas. Gal turite ambicijų ar planų įgyvendinti kokius nors mokslinius ar išradėjiškus planus?

Blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Ambicijų, aišku, yra. Bet joms įgyvendinti reikia daug dirbti, nes bet kokie rezultatai atsiranda ne pernakt. Šiuo metu daugiausia dirbu su plonais feroelektriniais sluoksniais. Nors tai nėra visiškai nauja sritis, tačiau dar daug kas turi būti padaryta norint suprasti svarbiausius fizikinius reiškinius. Tad veiklos yra.

Kokie Jūsų dėstymo metodai, stilius?

Mano asmenine nuomone, kontaktinis darbas su studentais yra labai svarbus. Mano atveju tai yra darbas per paskaitas. Todėl pirmiausia bandau išdėstyti viską, ką turi žinoti ir suprasti studentas. Tai reiškia, kad reikia sugalvoti paprastus paaiškinimus matematiškai sudėtingiems reiškiniams, parodyti sąryšį tarp įvairių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių reiškinių. Nemažai paskaitų laiko atima fizikinės demonstracijos. Kai kurias teko sugalvoti arba tobulinti pačiam. Jei kas nors yra sunkiai padaroma, tai visada galima parodyti interneto platybėse rastą vaizdo įrašą. Viso to reikia, kad dėstoma medžiaga, nepaisant jos sudėtingumo, būtų kiek įmanoma suprantamesnė. Aišku, dar reikia patraukti studentų dėmesį. Buvimas paskaitoje nebūtinai reiškia aktyvų dalyvavimą, tad kas nors keisto ar įdomaus priverčia susidomėti (kad ir laikinai), ir tą laiką galima panaudoti pateikiant svarbiausius dalykus.

Suprantama, pateikimas irgi yra svarbus. Stengiuosi atsižvelgti į studentus parinkdamas jiems optimalų dėstymo tempą, šnekėti pakankamai garsiai ir aiškiai. Kaip ir daugelis dėstytojų (ne tik VU, bet ir pasaulyje), labiausiai mėgstu bendrauti su studentais, o ne skaityti paskaitą. Tad stengiuosi daugiau laiko praleisti atsisukęs į studentus ir labai skatinu paskaitose užduoti klausimus.

Skaitydamas mokslinius straipsnius pradėjau skirti dėmesio ir straipsniams apie fizikos mokymą universitetuose. Kartais juose galima rasti įdomių minčių. Be to, moksliniuose straipsniuose kartais galima rasti klasikinių reiškinių gerų šiuolaikinių demonstracijų. Kitaip tariant, stengiuosi rasti ir pateikti šiokių tokių naujovių, kad ir kaip tai būtų sunku.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina – asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams?

Manau, kad šiandien studentai yra tokie pat, kaip ir vakar. Todėl viską vertinu bandydamas prisiminti, kas man asmeniškai patiko ar nepatiko mano studijų metais.

Manau, kad labai svarbu abipusė pagarba. Studentai yra suaugę žmonės, tad su jais reikia elgtis atitinkamai. Juolab kad studentai atsako dėstytojui tuo pačiu.

Turi būti aišku, ko ir iš kokių šaltinių reikia mokytis. Tas ne visada yra įmanoma, tuomet paskaitų metu išdėstoma medžiaga turi būti pakankama egzaminui išlaikyti puikiai.

Niekam nepatinka lektoriai, kurių nesigirdi, kurie skaito iš skaidrių, kurie nesidomi, ar studentams viskas aišku. Galima pasirūpinti dėstoma medžiaga vieną kartą ir vėliau tikėtis, kad studentai patys supras, ką norėjo pasakyti dėstytojas. Stengiuosi vengti šių ydų.

Manau, kad daug svarbiau yra atsižvelgti į studentų nuomonę, nei stengtis patikti. Ko per daug – tas nesveika. Dėstytojas yra žmogus, sukaupęs kiek daugiau patirties nei studentas. Todėl kartais reikia daryti ne kaip labiau patinka, o kaip yra geriau. Deja, toks jau tas gyvenimas…

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Stengiuosi bendrauti su studentais dalykiškai ir, kaip minėjau, su pagarba. Šiame kontekste reikia pabrėžti maksimalų objektyvumą vertinant studentus, kuris dingsta peržengus tam tikras bendravimo ribas.

Labai nemėgstu, kai žmonės į paskaitą susirenka tam, kad garsiai tarpusavyje pabendrautų. Būtent todėl akcentuoju, kad paskaitų lankymas yra labai sveikintinas, tačiau nedalyvavimas niekaip nėra baudžiamas. O garsiai šnekantys trukdo ne tik dėstytojui, bet ir savo kolegoms.

Studentai įvertino ne tik Jūsų dėstymą ir atsidavimą, bet ir Jūsų aktyvų dalyvavimą studentų renginiuose. Ar aktyviai dalyvaudavote, ar dabar dalyvaujate Fizikų dienose?

FiDi… Dinas Zauras, karvė, smagūs renginiai… Kaip organizatorius nesu juose dalyvavęs. Kaip lankytojas – labiausiai mėgstu Juziką (Jumoristinės fizikos simpoziumą), kuriame neretai būna galima išgirsti tikrai nuostabių minčių. Dieninė dalis tampa svarbi ne tik dėl pramogų, bet ir kaip proga sutikti grupiokus ir kitus pažįstamus.

Beje, pernai dalyvavau ir Prese – ganėtinai laisvų studentų klausimų dėstytojams konferencijoje. Šio renginio įdomiausia dalis – klausimai, kurie prajuokina visą sausakimšą auditoriją. Kartais net geriau neatsakinėti, kad nesugadintum atmosferos.

Dvejus metus iš eilės skaičiau studentams paskaitas fizikų pirmakursių stovykloje. Tad kai kuriems studentams esu pats pirmasis dėstytojas. Pasakoju apie gyvenimą Fizikos fakultete, ko galima tikėtis ateityje, su kuo teko susidurti pačiam, kas yra sferinis arklys vakuume ir pan.

„Open Readings“ konferencijos organizatoriai šiemet pakvietė padėti spręsti strategines problemas. Šią konferenciją organizuoja Fizikos fakulteto studentai kitiems studentams.

Kokie dabar studentai? Ar jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Manau, kad jaunimas visais laikais yra toks pats. Siekiai, norai, elgesys yra panašūs. Aplinka keičiasi, tačiau žmogaus prigimtis – ne. Svarbu tik išmokti tą jaunatvišką energiją pakreipti reikiama kryptimi.

Esate vienos iš bakalauro studijų programų – Telekomunikacijų fizikos ir elektronikos – komiteto narys ir taip galite prisidėti prie studijų proceso gerinimo fakultete. Tai rodo, kad Jums rūpi studijų kokybė. Ką galite pasakyti apie Fizikos fakulteto studijų programas, studentų motyvaciją, pasirinkimo galimybes ir realybę?

Negaliu pasisakyti apie kitas programas, bet bent jau manojoje yra taisytinų dalykų. Tačiau taip būna visada: klaidų nedaro tik tie, kas nedirba. Kita vertus, negaliu pasakyti, kad yra visiškai nereikalingų kursų arba labai prastai parengtų. Aišku, studentai gali su šiuo mano teiginiu nesutikti, mat kiekvienas mato viską iš savo taško.

Mano asmenine nuomone, didžiausia šiuometinė problema yra nesutampantys studentų lūkesčiai ir universiteto realybė. Noriu atkreipti dėmesį, jog nesakau, kad universitete yra kažkas blogai. Yra nesutapimas. Todėl net jei studentai ateina motyvuoti (o tai dažnai yra tiesa), neretai motyvacija prarandama vėliau. Prisimindamas savo studijas, kalbėdamas su grupiokais ir jaunesniais kolegomis laboratorijoje matau, kad dažnai studentai tikisi, jog atėję į universitetą išmoks būtent to, ko reikia, baigs studijas, greit susiras gerai mokamą darbą ir gyvenimas taps puikus. Deja, dažnai atrodo, kad dėstomi kursai yra neįdomūs ar/ir nereikalingi, studijų kokybė prasta ir pan. Ir apskritai, tas bakalauro ar magistro laipsnis nieko neduoda, naujame darbe vis vien reikia visko mokytis iš naujo.

O kaip yra iš tikro? Pirmiausia, niekas iš anksto nežino, ko prireiks ateityje. Man, pavyzdžiui, nebuvo aišku, kam studijuojant telekomunikacijų fiziką ir elektroniką reikia mokytis lazerių fizikos tuo lygiu, kuriuo ji išdėstoma mūsų fakultete. Tačiau man šių žinių vis dėlto prisireikė – projektuojant ultragarsinius medicininius skanerius (esu kelerius metus dirbęs UAB „Medelkom“ plėtros skyriuje). Kuo čia dėti lazeriai ir ultragarsas? Tiesiog bangų sklidimo fizika iš esmės nesiskiria nuo to, kokia yra bangų prigimtis. Ten pat man prisireikė ir telekomunikacijų fizikos pagrindų, nes reikėjo suprasti priimamų signalų spektrų susidarymą ir pan. Na ir, aišku, reikėjo žinių skaitmeninių signalų apdorojimo srityje, nes teko modeliuoti visą prietaiso darbą ir turint duomenis suformuoti galutinį rezultatą – atvaizdą.

Kita problema – dažnai studentai galvoja, kad universitetas yra kaip mokykla, tik aukštesnio lygio. Ir nesupranta, kad iš jų tikimasi daug savarankiško darbo. Jei studentas nesidomės, tai jo niekas nevers. Tada išeina taip, kad žmogus neranda nieko įdomaus studijose ir nusivilia.

Universitetas – tai tarytum studijų platforma, kuri suteikia visas sąlygas, reikalingas sugebėjimams įgauti. Visa kita priklauso nuo žmogaus noro ir darbo.

Ir paskutinė problema – neretai absolventai nesupranta, ko išmoko per visas savo studijas. Atrodo, ateičiau dabar kur nors į pokalbį. Manęs paklaustų – o ką aš moku? Pasirodo, ir pats nežinau ką. Nusivilti nereiktų. Bakalauras turi nemažai bazinių žinių, moka greitai mokytis, apdoroti gana didelius duomenų kiekius, žino, kur galima rasti reikalingos informacijos. Ir tai yra vertingesnis sugebėjimas nei konkrečios žinios, skirtos tam tikram uždaviniui išspręsti. Jei norima konkrečių žinių, tai studijoms reiktų pasirinkti kitokią įstaigą.

Ar galima visa tai paaiškinti studentams? Matyt, taip. Tik gaila, kad supratimas ateina kiek pavėluotai (mano atveju – jau įstojus į doktorantūrą)…

Nepaisant visko, universitetą palieka vertingi specialistai. Jie tik galvoja, kad nemoka. Randa darbus, neretai gerai mokamus. Nebūtinai pagal savo studijuotą specialybę, bet universitete įgytas išsilavinimas yra pakankamai universalus. O atsirandanti ateities pasirinkimo laisvė, man atrodo, ir yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Kokią Lietuvos ir universiteto ateitį matote, ar laukiate atsidarančių naujų pastatų Saulėtekyje, kur įsikurs ir fizikai? Ar Lietuvoje fizikai turi ateitį? Ar negalvojate apie gyvenimą svetur?

Aš asmeniškai manau, kad universitetas stiprės, jo lygis ir pasaulinis pripažinimas augs. Kodėl aš taip manau? Pirmiausia, universiteto vertinimas įvairiuose reitinguose nuolat auga. Antra, mokslas gauna ne tiek ir mažai, kad ir konkursinio, finansavimo. Aišku, labai laukiami naujai statomi pastatai. Juose įsikurs dalis fizikų ir chemikų, beje, ne tik universiteto, bet ir iš nacionalinio Fizinių ir technologijos mokslų centro. Reikia paminėti, kad šiuo metu fakultetai nėra pritaikyti moksliniam darbui, o naujuosiuose bus daug tinkamos infrastruktūros. Tai turėtų dar labiau padidinti universiteto mokslinio prestižo bei konkurencingumo pasauliniu lygiu augimą.

Teko kiek pasivažinėti po kitas šalis į konferencijas ar mokymus. Ir galiu pasakyti, kad nors lietuviai mėgsta kartoti, kad kitur geriau, realybė yra kiek kitokia. Problemų yra visur. Mokslo kokybė pas mus tikrai nėra prasta, galime konkuruoti ir su Vakarų valstybėmis. Ko trūksta – tai prestižo. Bet jo negali būti, jei savi žmonės jo nenori palaikyti. Tikiuosi, kad jie susipras.

Apie gyvenimą svetur negalvojau dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nėra Lietuvoje taip jau blogai, kad reiktų kur nors bėgti. Manau, fizikai niekur neprapuls. Jie gali dirbti tiek mokslinį darbą, tiek inžinerinį, tiek ir kokį kitą (būti Seimo nariais, vadovauti didelėms įmonėms, susikurti savo verslą ir pan.). O ko daugiau reikia?