Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos katedros lektorius Irmantas Radavičius net ir įvertintas kaip geriausias dėstytojas savęs tokiu dar nelaiko ir tik svajoja vieną dieną tokiu tapti iš tikrųjų. Praktikuojantis kovos menus informatikas sako, kad kovos menas yra visapusiško žmogaus ugdymo ir lavinimo priemonė. Nors tarp informatikos ir kovos menų, jo manymu, nėra daug panašumų, bet jie vienas kitą papildo – juk subalansuotam žmogaus gyvenimui reikalinga ir protinė, ir fizinė veikla.

Jūs pats esate VU MIF absolventas. Prieš kiek metų baigėte studijas? Ar galvojote kada nors ir pats tapti dėstytoju?

Informatikos bakalauro ir magistrantūros studijas baigiau atitinkamai 2006 ir 2008 m. Į universitetą įstojau visų pirma norėdamas išmokti gerai programuoti. Magistrantūros studijų metu gavau galimybę atlikti praktiką fakultete, ją turbūt ir įvardyčiau kaip dėstymo pradžią. Žinojau, kad man patinka mokyti, bet išankstinio plano dėstyti universitete neturėjau. Kita vertus, žvelgiant atgal, dabar atrodo, kad tiksliai nusekiau tėvų pėdomis. Abu mano tėvai irgi yra VU MIF absolventai, motina dirbo programuotoja, o tėvas dirba mokslinį darbą ir dėsto studentams. Turėdamas omenyje, kad dabar kaip tik dėstau studentams ir būtent programavimo kalbas, suprantu, kad man nereikėjo daug galvoti renkantis, tėvų veikla visada atrodė įdomi ir kartu buvo jau pakankamai pažįstama, kad nebaugintų.

Ką Jums reiškia geriausio dėstytojo vardas?

Kad atsakyčiau, reikėtų labai daug vardyti. Kadangi savęs geriausiu dėstytoju nelaikau, visų pirma jį traktuoju kaip pareigą vieną dieną tokiu tapti. Jis neabejotinai motyvuoja. Taip pat jis atspindi grįžtamąjį ryšį ir liudija apie studentų pasitikėjimą, o tai iš tiesų džiugina, primena prasmę ir atsveria kasdienius su dėstymu susijusius sunkumus. Galiausiai noriu padėkoti visai universiteto bendruomenei, padėjusiai tapti tuo, kuo esu dabar.

Kokius kursus dėstote Matematikos ir informatikos fakultete ir kokių kursų studentams? Koks Jūsų dėstymo stažas?

Šiuo metu mokau pirmo ir antro kurso informatikos studentus programuoti C bei C++ kalbomis. Šiuos kursus parengiau ir dėstau nuo 2012 m., o iki tol turėjau įvairių su programavimu susijusių dalykų pratybas, laboratorinius darbus.

Kokie Jūsų dėstymo metodai, stilius?

Iš esmės aš visada dėstau sau, pradedu viską nuo pradžių, tarsi nieko nežinočiau, ir stengiuosi dėstyti taip, kad dėstymo procese man pačiam viskas taptų aišku ir būtų įdomu klausytis. Su aiškumu metams bėgant lyg ir vis paprasčiau, nes atsiranda patirties, kaip geriau sudėlioti akcentus, kokiu pjūviu viską pateikti, kokias priemones pritaikyti. Tuo tarpu nebe pirmus metus dėstant tą patį kursą reikia papildomai stengtis, kad pačiam netaptų nuobodu, priešingu atveju, tikėtina, nuobodu bus ir tiems, kurie klausosi. Apskritai šnekant, kad gerai mokytum, reikia daugelio dalykų. Nepakanka vien išmanyti dėstomą dalyką, reikia turėti ir, pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžių, psichologijos žinių, taip pat atitinkamų asmeninių savybių. 2011 m. dalyvavau VU rengtuose mokymuose dėstytojams, kurie leido pažvelgti į savo darbą plačiau bei giliau ir kurie padėjo eilinį kartą įsitikinti, kiek daug yra svarbių ir aktualių dalykų ir kiek daug iš jų aš nežinau… O šiaip man atrodo, kad viskas prasideda nuo mokytojo noro ir gebėjimo sudominti, tiesiog nuo rūpinimosi dėstymo kokybe ir rezultatais, tais, kurie mokosi. Studijų metais yra tekę susidurti su dėstytojais, kurių paskaitos apsiribodavo skaitymu pažodžiui iš viešai prieinamų vadovėlių ar konspektų –natūralu suabejoti tokio metodo tikslingumu.

Manau, kad šiais laikais gauti vadovėlį – ne problema, tad įžiūriu ir kitokią dėstymo prasmę. Turint omenyje, kad informacinės technologijos itin greitai plėtojamos ir aktualios informacijos vis daugėja, labai svarbu atskirti kertinius dalykus nuo mažiau reikšmingų detalių, tinkamai sudėlioti akcentus, atskleisti problematiką, formuoti profesinius įgūdžius ir intuiciją, gebėjimą kritiškai mąstyti etc. Tuomet ir studentai kitaip jaučiasi, nes mato, kodėl jiems to reikia. Manau, kad kertinis dalykas yra požiūris, o ne konkrečios priemonės, savybės, gebėjimai, manau, jei tik yra noro, visi kiti dalykai laikui bėgant sustoja į savo vietas.

Ar planuojate mokslinę veiklą? Gal turite ambicijų ar planų įgyvendinti kokius nors mokslinius ar išradėjiškus planus?

Dar trečiame bakalauro kurse mano vadovas profesorius Mindaugas Bloznelis sugebėjo sudominti mane grafų teorija bei algoritmais. Šioje srityje darbuojuosi iki šiol – artimiausiuose planuose yra pabaigti rengti daktaro disertaciją ir ją apginti.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina – asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams?

Manau, kad patikimas studentams turi būti veikiau gerai atliekamo darbo padarinys nei tikslas pats savaime. Geras dėstytojas, pavyzdžiui, nebūtinai turi būti atlaidus ir pasakoti daug anekdotų. Ką labiausiai vertina studentai, geriausia klausti jų pačių, bet manau, kad geras dėstytojas yra visų pirma tas, kuris išmoko ir kuris palieka teigiamą pėdsaką studento istorijoje. Stengiantis įtikti visiems galima pasiekti, kad neįtiksi niekam. Svarbiausia, manau, kad nebūtų priešpriešos tarp dėstytojo ir studentų, kad abi pusės suvoktų, jog stengiasi vardan bendro tikslo, ir kad norėtų bendrauti konstruktyviai, kalbėtis apie lūkesčius, įvardyti bei spręsti kylančias problemas ir pan.

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Stengiuosi nedaryti to, ko nenorėčiau, kad darytų mano atžvilgiu. Pavyzdžiui, man nesuvokiama, kaip galima šaipytis iš neprotingai skambančių studentų klausimų ar daryti tai, kas neabejotinai atmuša studentų norą būti smalsiems, domėtis, tai, kas verčia bijoti klysti. Neleisčiau sau su studentais elgtis familiariai, nenorėčiau būti aplinkoje, kurioje žeminami ar išjuokiami žmonės dėl negalios, lyties, orientacijos, tautybės, kalbos ir pan.

Esate sporto klubo „Laumžirgis“ vadovas ir kovos menų treneris, mokote savigynos pagrindų. Kas bendro tarp kovos menų ir matematikos?

Galima būtų pajuokauti, kad kovos mene irgi įrodinėjama, tiktai ne pieštuku, o kumščiais. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad kovos menai yra skirti būtent mušeikoms bei chuliganams ir, be to, ką matė filmuose, apie kovos menus nelabai ką daugiau ir žino. Iš tiesų kovos menas yra visapusiško žmogaus ugdymo ir lavinimo priemonė. Turėti daug raumenų nepakanka, kad būtum meistru, kaip ir važiavimui nepakanka tiesiog turėti automobilį su dideliais ratais ir galingu varikliu – reikia dar ir žmogaus, gebančio tinkamai jį vairuoti. Taigi kiekvieno besitreniruojančiojo mąstymas, gebėjimas suvokti ir spręsti problemas, taip pat ir itin įtemptose situacijose, yra visa ko pagrindas. Matematika, be abejonės, lavina gebėjimą samprotauti, dirbti su informacija, mokytis, skatina mokslinį požiūrį į gyvenimą, tačiau šiaip bendrų dalykų tarp matematikos ir kovos menų nedaug, veikiau jie vienas kitą papildo – juk subalansuotam žmogaus gyvenimui reikalinga ir protinė, ir fizinė veikla.

Ar seniai sportuojate, kokie Jūsų pasiekimai sporte?

Sportuoju nuo keturiolikos metų ir kovos menas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, kaip ir informatika. Nebegaliu nesportuoti – po kurio laiko ir kūnas, ir protas ima rėkte prašytis salėn, pirmasis dėl judesio trūkumo, o antrasis dėl vidinės ramybės. Per treniruočių metus buvo visko, bet, būdamas visų pirma treneris, didžiausiu savo pasiekimu šiandien vadinčiau kolektyvą, kurį šiuo metu treniruoju. Didžiuojuosi kiekvienu iš ilgamečių klubo narių, prieš juos visi asmeniniai laipsniai ir apdovanojimai nublanksta.

Kur sunkiau – auditorijoje prieš studentus ar ant tatamio?

Kol su studentais nereikia daryti atsispaudimų po paskaitos, lyg ir norėtųsi manyti, kad ant tatamio sunkiau, bet iš tiesų to sunkumo nėra kaip palyginti – visada sunku, kai stengiesi, ir visada lengva, kai mėgaujiesi tuo, ką darai. Tinkamiausia, matyt, būtų pasakyti, kad tai priklauso nuo nuotaikos ir nuo savijautos, bet man patinka tai, ką darau, ir manau, kad kai nebepatiks, reiks tiesiog nustoti tai daryti.

Savigynos kursus Jūs laikote puikiu būdu panaudoti savo sukauptas žinias ir patirtį, kad gyvenimas Lietuvoje taptų šiek tiek geresnis. Kas Jus piktina, kelia nerimą Lietuvoje ir kas džiugina?

Savigynos kursai iš esmės buvo atsakas į keletą smurto dėl neapykantos LGBT asmenims proveržių. Man keista, kad XXI a. tiek daug lietuvių neturi geresnių būdų leisti laiką, nei visais būdais kenkti mažumoms Lietuvoje. Būtų smagu, jei pasektumėme Estijos, neseniai priėmusios partnerystės įstatymą, pavyzdžiu. Apskritai šnekant, viešajame Lietuvos gyvenime norėtųsi daugiau konstruktyvumo, mokslinio požiūrio ir faktais pagrįstų sprendimų, o ne baimių ir emocijų, nežinojimo, asmeninių ambicijų ir privačių interesų tenkinimo. Priešingai, nei mano daugelis, iš tiesų Lietuvoje gyventi yra gera ir labai nesunkiai gali būti dar geriau.

Lietuva turi labai didelį potencialą, beje, jis ypač ryškus informacinių technologijų srityje. Belieka tik susivokti, kad niekas kitas, išskyrus mus pačius, mums gerovės nesukurs, ir kad mums būtų gerai, turime ne peštis tarpusavyje, o kartu dirbti savo ir Lietuvos labui.

Kokią Lietuvos ir universiteto ateitį matote, ar negalvojate apie gyvenimą svetur?

Teko pamatyti svetimas šalis, smagu jose pakeliauti, pabūti, bet užsibuvęs jaučiu, kad noriu grįžti į namus. Bent jau kol kas noriu gyventi ir dirbti būtent čia, noriu, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, noriu, kad visuomenė būtų išsilavinusi, moderni, draugiška, taip pat noriu, kad universitetas ir apskritai mokslas viešajame ir kasdieniame gyvenime vaidintų daug didesnį vaidmenį. Tuos mano norus kaip tik ir atspindi tai, ką dabar veikiu gyvenime. Aš nežinau, kas bus ateityje, bet noriu ir esu pasirengęs dėl jos stengtis.