Nors Gamtos mokslų fakulteto profesorius Gediminas Motuza Matuzevičius geologu tapti nesvajojo, tačiau nuo pat studijų pradžios pasinėrė į šį mokslą, kuris tapo gyvenimo būdu. To rezultatas – tarptautinės ekspedicijos, vadovėliai, filmai ir kolegų įvertinimas.

Esate tituluotas ne tik geriausiu praėjusių metų Gamtos mokslų fakulteto dėstytoju, bet ir vedančiu įdomiausias paskaitas. Kuo jos ypatingos?

Man tiesiog pasisekė, kad skaitau dalykus, kurie įdomūs pačiam. Be to, ir mokslinį darbą dirbu toje srityje, nes tai duoda praktinių žinių, vaizdinės medžiagos, kurią galiu pristatyti su tam tikru kontekstu, papasakoti ką nors daugiau, kas kartais ne visai susiję su geologija…

Kaip ruošiatės paskaitoms, kaip sudominate studentus?

Ruošdamasis kiekvienai paskaitai, peržiūriu naują literatūrą, parenku informatyvesnius paveikslėlius, kai ką patrumpinu. Pagrindiniams dėstomiems dalykams esu parašęs vadovėlius, bet čia atsiranda kitas stimulas ruoštis paskaitoms – pasakoti tai, kas yra vadovėlyje, neįdomu nei man, nei studentams. Tenka ieškoti ko nors naujo – papildomų žinių ar kitokių jų pateikimo būdų.

Gal galite išduoti paslaptį, kaip užmegzti ryšį su studentais?

Nėra jokios paslapties, nes nieko nemezgu. Jei studentai kuo nors susidomi ir jiems kyla klausimų, patys „užmezga ryšį“. Jie turi jausti, kad visada gali kreiptis į dėstytoją visais rūpimais klausimais, o jis nėra atsiribojęs nuo studentų ir nelaiko jų „žemesniu luomu“. Aš, pavyzdžiui, niekuomet „netujinu“ studentų, nebent esame dėl to susitarę.

Kokie dabartiniai studentai? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Beveik 20 metų vadovavau vasaros praktikoms – vykdavome su studentais į Suomiją, Norvegijos kalnus, toli už poliarinio rato. Visą mėnesį gyvendavome kartu. Per šį laiką neblogai susipažindavome. Pastebiu, kad kiekvienas kursas vis kitoks, todėl abejoju, ar galima apibendrinti visos kartos mastu. Skirtumas nebent tas, kad mūsų laikais nereikėjo ieškoti darbo – kiekvienas gaudavo paskyrimą. Dabar studentai, norintys tapti geologais, jau iš anksto dairosi darbo vietos, ir tai jiems kelia nemažai rūpesčių. Dėl to dalis keičia specialybę, kai kurie mokosi tik dėl diplomo, nesiruošdami geologo profesijai.

1968 m. baigėte Vilniaus universitetą. Ar studijuodamas kada nors susimąstėte, kad grįšite dirbti į savo Alma Mater? Ką ryškiausiai prisimenate iš studijų laikų?

Tiesą sakant, baigęs studijas negalvojau pasilikti universitete, nors tokių galimybių turėjau. Traukė praktinis darbas gamyboje – geologinis kartografavimas, paieškos. Geologui labai svarbu turėti savo nuomonę, pagrįstą asmenine patirtimi, o ją galima įgyti tik praktiniu darbu ekspedicijose. Į universitetą atėjau dirbti praėjus net 25 metams po baigimo, kai jau turėjau ką pasakyti studentams. Ir ne vien iš knygų.

Studijuojant didžiausią įspūdį paliko geologinės praktikos (Lietuvoje, Kryme, Altajaus kalnuose) ir žygiai po Lietuvą, kuriuose praleisdavome didelę dalį savaitgalių ir žiemos atostogų. Penktame kurse su trimis bičiuliais slidėmis kirtau visą Lietuvą plačiausioje vietoje – nuo Adutiškio Baltarusijos pasienyje iki Palangos. Tokių dalykų neužmirši.

Ar visuomet norėjote tapti geologu? Kuo Jus sužavėjo, patraukė šis mokslas?

Baigęs vidurinę sunkiai apsisprendžiau, kur stoti – rinkausi nuo filologijos iki fizikos, nes viskas atrodė įdomu. Apie geologiją žinojau labai mažai, bet atsitiktinai išgirdau apie šią specialybę iš bendraklasio. Pagalvojau, jeigu nepatiks specialybė, gal patiks gyvenimo būdas. Pradėjus studijuoti traukė ir viena, ir kita. Geologijos privalumas tas, kad ji apima ne tik mokslinį darbą, bet ir paieškas, kartografavimą. Visa tai kūrybiška veikla, reikalaujanti nestandartinių sprendinių.

Dalyvavote ekspedicijose Pamyre, Mozambike, Norvegijoje, Čilėje, Ukrainoje, Jakutijoje, Poliariniame Urale, Afganistane ir kitur. Kodėl ir kuo įdomus geologo darbas?

Geologija – tai kūrybiškas mokslas, turintis ieškojimo, tiriamojo, mokslinio darbo elementų, dažnai vykstantis gamtoje, neįprastoje aplinkoje, o tai papildoma vertybė. Lietuvoje tiriu seniausias uolienas, kurios slūgso giliai ir yra pasiekiamos tik gręžiniais, todėl ieškojau galimybių padirbėti tokiuose kraštuose, kur panašias uolienas galima pamatyti atodangose. Žinias ir išmanymą, susikrautą dirbant Lietuvoje, galima panaudoti ir kitur. Galimybę padirbėti svetur suteikia ir darbas tarptautiniuose bendradarbiavimo projektuose.

Kokių įspūdžių kartu su uolienų mėginiais parsivežate iš ekspedicijų?

Iš ekspedicijų parsivežu, kaip sakome, „lauko medžiagą“ – atodangų, stebėjimo taškų aprašymus, nuotraukas, lauko žemėlapius, mėginius tolimesniems tyrimams. Laukuose geologo darbas tik prasideda. Toliau jis tęsiasi laboratorijose, kabinetuose, kur iš atvežtų uolienų analitiniais tyrimais gaunamos naujos žinios, jos derinamos su lauko įspūdžiais, kol galiausiai sugula į geologinius žemėlapius ir jų aprašymus arba mokslinius straipsnius. Taip pat parsivežu naujų žinių, supratimo, naujos patirties ir, aišku, įspūdžių iš tų vietų, kur teko dirbti – gamtos, aplinkos, žmonių, nutikimų… Paskui atsiranda ir kitokie, ne tik geologiniai rašiniai – esu parašęs knygelę apie Mozambiką „Tarp Ruvumos ir Maputu“.

Ar rekomenduotumėte jaunam žmogui rinktis geologijos studijas? Kokios šio mokslo perspektyvos?

Rinktis geologijos studijas galiu patarti ramia sąžine, nes studijuoti įdomu ir nesunku – kiekvieną vasarą praktikos, išvykos, nedaug sudėtingų dalykų, kurie suteikia gana plačiai pritaikomų žinių, o jos gali būti išskirtinis privalumas.

Tačiau rinktis geologo profesiją galiu patarti tik su išlygomis. Reikia pačiam išsiaiškinti, ar tinka ši specialybė ir ar tu jai tinki, ar ji tau įdomi, „vežanti“. Jeigu to nėra, teks vargti, nes darbas nelengvas, neramus, ne itin pinigingas. Lietuvai reikia nedaug geologų, bet jie šaliai būtini, nes vieninteliai teikia valstybei ir visuomenei būtinas žinias apie gelmes, išteklius, vertybes, apsaugą, tinkamus ir neleistinus ūkinės veiklos būdus, padeda apsisaugoti nuo daugelio klaidų, kurios gali kainuoti labai brangiai.

Kaip aukštosios technologijos patarnauja geologijai?

Nuo viduramžių vartojamas geologų šūkis „mente et maleo“, reiškiantis „protu ir plaktuku“. Pastarasis ir dabar yra geologo įrankis, bet ne vienintelis. Geologai turi kuo giliau pažvelgti į žemės ir laiko gelmes, o tam reikalingos šiuolaikinės aukštosios technologijos. Tarkime, geofiziniams tyrimams naudojami jautrūs seismografai, kurie sugauna seisminius signalus, atskriejusius iš šimtų ir tūkstančių kilometrų gylio. Paviršiaus ypatumai, sudėtis ir sandara tiriami iš kosmoso, nagrinėjant nuo jo atsispindinčių spindulių spektrus, tad galima nustatyti paviršiuje esančius mineralus ir uolienas. Jų amžius, kilmė ir raida tiriama nustatant rečiausių cheminių elementų ir jų izotopų sudėtį akimi neįžiūrimuose kristaluose, netgi atskiruose jų taškuose. Be to, geologija – ne vien Žemės mokslas. Asteroidai, Mėnulis, kitos planetos irgi tiriamos geologiniais metodais.

Prisidėjote prie filmų „Domeikos sindromas“ ir „Lietuvio genas“ kūrimo. Papasakokite apie šią patirtį ir savo indėlį.

Pirmasis filmas skirtas geologui ir išeiviui Ignacui Domeikai, XIX a. dirbusiam Čilėje. Alpinisto Vlado Vitkausko surengtoje ekspedicijoje visą mėnesį keliavome po Andų kalnyną, Atakamos dykumą I. Domeikos keliais, galima sakyti, atsivertę tik jo dienoraštį, kuriame aprašytas vietas nesunkiai atpažinome netgi po pusantro šimto metų. Esu šio filmo teksto autorius, dalyvavęs nuo filmavimo iki montavimo. Antrajame filme pristačiau savo idėją (gal net hipotezę) apie mūsų protėvių ryšius su gamtine aplinka, jos poveikį jų gyvensenai, ūkinei veiklai, pasaulėžiūrai, gal net charakteriui. Visa tai – mokslo populiarinimas, kuriuo visada užsiėmiau – esu parašęs nemažai straipsnių ir minėtą kelionių knygelę.

Straipsnyje „Mitai ir geologija“ teigėte, kad mitai ne tik padeda atsekti tolimos praeities gamtinius įvykius, bet ir perspėja apie jų galimybę ateityje. Dėl to atsirado geologų, tyrinėjančių mitus, ir susikūrė nauja mokslo šaka – geomitologija. Kokia Jūsų nuomonė apie ją?

Tai ne visai mokslo šaka, greičiau tyrimo metodas – būdas, remiantis geologiniais duomenimis, nustatyti mito ištakas, jo objektą, atskleisti žmonių pasaulėžiūrą, aplinkos suvokimą, žinių apie ją lygį praeityje. Kartu tai padeda nustatyti mito atsiradimo laiką, jo „autorius“. Kartais galimas ir „grįžtamasis ryšys“ – žinios apie pavojingus reiškinius ar grėsmes, išliekančias ir dabar. Geomitologijos bare darbuojasi ne tik geologai, bet ir mitologai, etnologai, archeologai. Tai tiesiog įdomi sritis, kuria domiuosi ir apie kurią, pasitaikius progai, papasakoju studentams.