Geriausiu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2019-ųjų dėstytoju išrinktas docentas dr. Vytautas Tutkus. Remiantis studentų apklausų duomenimis, jo dėstomas dalykas ne vienerius metus yra tarp aukščiausiai vertinamų tiek savo turiniu, tiek pateikimo forma, o nuoširdus bendravimas įvardijamas kaip stipriausia dėstytojo savybė.

Studijų metu – pamokos visam gyvenimui

Ryški asmenybė, puikus pedagogas, vertinamas gydytojas, mokslininkas, kuriantis savitą, inovatyvią ir motyvuojančią mokymosi proceso aplinką – taip V. Tutkų apibūdina kolegos ir studentai. Puikiu akademinės, mokslinės ir klinikinės veiklos medicinoje derinimo pavyzdžiu vadinamas dėstytojas su nostalgija prisiminė savo kelią šio įvertinimo link.

„Medicinos fakultete turėjau puikius pedagogus. Labiausiai atmintyje išliko ilgametis Medicinos fakulteto dekanas, šviesaus atminimo profesorius Salezijus Pavilonis. Mano nuomone, tai tikrasis profesoriaus, dėstytojo etalonas. Tai jis įskiepijo man pagarbą ir meilę mūsų ALMA MATER, Medicinos fakultetui“, – pasakoja V. Tutkus.

Dar mokyklos suole būdamas V. Tutkus jau tvirtai žinojo, kad nori būti chirurgu. Baigęs Medicinos fakultetą, tapo traumatologu, vėliau – mikrochirurgu. Docento nuomone, studijų metais jam dažnai „šypsojosi laimė“, nes visi dėstytojai paliko jam tik puikius prisiminimus. V. Tutkus sako, kad net žymiausi to meto „kirviai“ ir  fakulteto „siaubai“ jo neišgąsdino.

„Tiesa, per pirmąją sesiją, per Tarybų Sąjungos komunistų partijos istorijos (TSKP) egzaminą gavau dvejetą. Kažkaip maniau – papasakosiu, kad partija darė viską, kad viskas gerėtų, ir to turėtų pakakti. Pasirodo, to nepakako ir egzaminą teko perlaikyti. Čia vėl nusišypsojo sėkmė – perlaikymo metu gavau tuos pačius klausimus. Taigi išlaikiau ir gavau ne tik puikų įvertinimą, bet ir puikią pamoką visam gyvenimui, egzaminai – dalykas rimtas ir jiems reikia rimtai ruoštis“, – sako V. Tutkus.

Geras gydytojas – kartu ir pedagogas, ir psichologas 

Baigęs universitetą V. Tutkus dvejus metus dėstė anatomiją ir chirurgiją tuometinėje Šiaulių medicinos mokykloje. Vėliau jaunasis dėstytojas dar skaitydavo pirmosios pagalbos paskaitas būsimiems vairuotojams sanitarinio švietimo namuose. Tai buvo pedagoginės praktikos pradžia, kurią docentas prisimena kaip įdomią patirtį.

„Nors maniau, kad medicina ir tuo labiau chirurgija užgrūdina ir paruošia gyvenimo netikėtumams, iki šiol prisimenu, kaip raudonavau ir nejaukiai jaučiausi, kai trisdešimčiai jaunų gražių merginų, būsimųjų medicinos seselių, aiškinau apie vyro ir moters lytinę sistemą. Beje, desmurgiją (tvarstymo meną) pats gerai išmokau tik tada, kai pradėjau mokyti kitus“, – prisiminimais dalijasi dėstytojas.

V. Tutkus įsitikinęs, kad kiekvienas gydytojas privalo būti geras pedagogas ir psichologas, nes kasdien tenka aiškinti pacientams apie jų ligas ir gydymą, kas laukia paciento ateityje. Dėstytojo nuomone, geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pacientas supranta savo ligą ir žino, kokių veiksmų reikia imtis toliau. Tačiau medikas pastebi, kad mokėjimas suprantamai paaiškinti duotas ne kiekvienam – profesiniame kelyje teko sutikti operacijas puikiai atliekančių savo srities specialistų, bet negebančių paaiškinti jų proceso.

„Kita vertus, pažįstu nuostabių mokytojų, kurie aiškiai sudėlioja, logiškai ir suprantamai aiškina medicinos teoriją, tačiau praktinėje veikloje jaučiasi neužtikrintai. Todėl visada prisimenu savo mamos posakį – kad pasiektum gerų rezultatų, bet kurioje srityje užtenka vieno procento gabumų ir devyniasdešimt devynių procentų darbo“, – apibendrina dėstytojas.

VU rektorius prof. Artūras Žukauskas ir doc. Vytautas Tutkus

Tikram specialistui „iš rašto“ kalbėti nereikia

Grįžęs į Vilnių V. Tutkus dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje traumatologu ortopedu, vėliau mikrochirurgijos skyriuje: „Tuomet mikrochirurgija buvo naujos eros chirurgijoje pradžia. Kiekviena rekonstrukcinė operacija ar prisiūta nutraukta galūnė mums patiems buvo stebuklas. Labai džiugu buvo jaustis to stebuklo dalimi.“

Geriausias Medicinos fakulteto dėstytojas prisipažįsta, kad niekada neplanavo dirbti pedagoginio darbo, nes visada save pirmiausia matė kaip „amatininką“. Medikas iki šiol džiaugiasi puikiai atlikta operacija, jos rezultatais, ir tik noras apie tai papasakoti virsta pedagoginiu polėkiu, dalyvavimu konferencijose pristatant savo profesinius pasiekimus. Renginių metu V. Tutkus niekada nekalba „iš popieriaus“ ir atrodo, kad tik ekrane rodomos nuotraukos jam primena, apie ką kalbėti toliau.

„Atmintyje įstrigo mano pirmoji tarptautinė konferencija, kur tūkstantinei auditorijai skaičiau pranešimą anglų kalba. Viską buvau pasirašęs ant popieriaus, bet kai atsistojau tribūnoje prieš klausytojus, supratau, kad iš susijaudinimo nematau teksto. Ir nors negirdėjau savęs iš šalies,  džiaugiausi, kad pranešimą išgelbėjo puikios skaidrės su unikaliais mano atliktų operacijų rezultatais“, – prisimena V. Tutkus.

Gyvai, ne iš konspektų ir įdomiai kalbančius dėstytojus labai vertina ir studentai. Docentas šį dėstymo būdą palaiko pats ir vadovaujasi Petro I posakiu: „Draudžiu kalbėti iš rašto, kad kiekvieno kalbančio kvailumas visiems matomas būtų.“ Anot jo, gerai savo sritį išmanančiam specialistui „paruoštukų“ nereikia, o jo kalba turėtų būti suprantama, aiški.

„Tai apima medikų gebėjimą pacientui atsakyti į jam rūpimus klausimus, mokėjimą tinkamai perteikti žinias žurnalistui. Skaitant pranešimą ar paskaitą, būtina prisitaikyti prie auditorijos. Pirmo kurso studentams kalbėdamas labai moksliškais terminais gali pasirodyti labai protingas, tik naudos iš tokios paskaitos nebus, galiausiai prarasi klausytojus“, – dėstymo meno paslaptimis dalijasi V. Tutkus.

Kitoks požiūris į pedagogiką – valstybės ateities garantas

V. Tutkus sako nesitikėjęs geriausio metų dėstytojo vardo ir atsakymo į klausimą, kodėl jį pelnė, neturi. Tačiau spėja, kad daugiau privilegijų, palyginti su kitais dėstytojais, turėjo dėl savo dėstomos disciplinos – klinikinės anatomijos.

„Klinikinė anatomija – tai teorijos ir praktikos ryšys, atsakantis į klausimus, kokią įtaką kūno sandara daro gydymo veiksmams ir kodėl. Manau, išmokti daugybę gumburėlių ir vagelių pavadinimų, nesuvokiant, kodėl jie svarbūs, labai sunku. Dėstytojo tikslas ir yra įrodyti, kodėl viską išmokti svarbu. Jeigu man tai pavyko – labai džiaugiuosi“, – sako V. Tutkus.

Anot V. Tutkaus, pedagogika – atskira mokslo šaka ir mokymo procesas iš tikrųjų nėra paprastas, mokyti irgi reikia mokėti. Dėstytojas dėkingas už palaikymą einant šiuo keliu ir tiki, kad valstybės investicijos ir visuomenės požiūris į pedagogą ir jos svarbą ugdant šalies jaunąją kartą –  valstybės ateities garantas.