Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Tarptautinių santykių katedros docentas Deividas Šlekys per savo dešimties metų dėstytojo darbo karjerą jau antrą kartą įvertintas kaip geriausias dėstytojas. Anot docento, šis titulas ne tik smagumas ir garbė, bet ir didelė atsakomybė. „Tokie įvertinimai įpareigoja palaikyti aukštus darbo standartus ir pateisinti lūkesčius. Šis pasiekimas malonus, nes atrodo, kad gavęs pirmąjį diplomą neužmigau ant laurų“, – sako doc. D. Šlekys.

Jis bakalauro studentams dėsto karo sociologijos, karo studijų, tarptautinių santykių istorijos dalykus, o magistrantams – valstybės teorijų, diplomatijos istorijos ir teorijos kursus.

Jūs pats esate TSPMI absolventas. Ar tikėjote, kad ir pats dėstysite?

Būtų galima sakyti, kad juokais apie dėstytojo karjerą bent jau artimieji man kalbėjo dar mokyklos laikais. Patiko mokytis, skaityti knygas ir todėl visi sakydavo, kad ateityje būsiu profesorius. Apie galimybę sieti karjerą su dėstymu pradėjau galvoti magistrantūros studijų metu, kai reikėjo apsispręsti, ar likti dirbti valstybės tarnyboje, ar stoti į doktorantūros studijas ir pradėti dėstyti.

Koks dėstytojas Jums buvo autoritetas, o gal net ne vienas? Į ką lygiuojatės, kas Jums pavyzdys ir dabar?

Man autoritetas ir pavyzdys buvo ir išlieka profesorius Alvydas Jokubaitis. Jis sugeba suprantamai ir aiškiai išdėstyti sudėtingas temas. Profesorius įkvepia studentams pasitikėjimo nebijoti diskutuoti ir mąstyti – tai mane labiausiai žavi. Semestro pradžioje studentai seminaruose sugeba šiaip ne taip dalyvauti diskusijoje, p jo pabaigoje dauguma studentų drąsiai diskutuoja filosofinėmis temomis. Profesorius sugeba studentams įkvėpti pasitikėjimo savo jėgomis, skatina eksperimentuoti ir nebijoti kalbėti. Tai labai svarbu stiprinant studentų, kaip asmenybių, tobulėjimą.

Tarp Jūsų mokslinių interesų – karo sociologija ir karo studijos. Kaip atradote šią temą, kuo ji Jus patraukė?

Susidomėjimas karo studijomis prasidėjo nuo meilės istorijai. Ji iki šiol tebėra mėgstamiausia disciplina, o karybos istorija – tai tam tikras hobis. Mokykloje istorija, kurios mane mokė, buvo karų istorija, todėl skaitydamas A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, Maironio poeziją, A. Diuma romanus susižavėjau karų istorija. O šį jausmą sustiprino a. a. senelio Jono pasakojimai apie jo potyrius ir išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais.

Universitete posūkis į karo studijas įvyko natūraliai. Didžiulį vaidmenį suvaidino Atviros Lietuvos fondo remta Atviros visuomenės kolegija, kurioje studijavau dvejus metus (2001–2003). Čia parašiau pirmuosius darbus iš karo studijų srities. Tai suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto ką nors daryti karo studijų srityje, paskatino kovoti už savo idėjas. Ši disciplina Lietuvoje net dabar turi labai trapią tradiciją, o prieš 15 metų buvo sudėtinga rasti bendraminčių, su kuriais būtų galima diskutuoti.

Ar lieka laiko mokslui? Ką dėstymo patirtis duoda Jums kaip mokslininkui?

Save galėčiau pavadinti dėstančiu dėstytoju. Ne paslaptis, kad dalis dėstytojų tai daro labai nenoriai ir mieliau vykdytų tyrimus, rašytų knygas ir straipsnius. O man – atvirkščiai. Mieliau leidžiu laiką dirbdamas su studentais. Kita vertus, visada kyla minčių ir idėjų ką nors paaiškinti, ištirti. Todėl, nors ir tikrai daug dėstau, iš tiesų vykdau ir nemažai mokslinės veiklos.

Dėstymo procesas labai svarbus vykdant mokslinius tyrimus. Stengiuosi dėstyti temas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vykdomais projektais. Todėl sudarydamas dalykų programas, ruošdamasis užsiėmimams kartu skaitau medžiagą, kuri būtina moksliniams straipsniams ar pranešimams rengti. O geriausi idėjų ir publikacijų recenzentai yra studentai. Jie yra ne kartą pateikę tikrai gerų įžvalgų, už kurias visada studentams padėkoju.

Ar skatinate studentus dar studijų metais pasirinkti mokslinių tyrimų objektą, ar tai svarbu studijuojant?

Studentus stengiuosi supažindinti su kaip įmanoma didesniu temų, disciplinų lauku. Svarbiausia – sužadinti jų smalsumą, o laikui bėgant jie patys atsirenka ir apsisprendžia, kas juos labiau domina.

Kokie Jūsų dėstymo metodai, stilius? Kas Jums svarbiausia dėstant – kontaktas su auditorija, grįžtamasis ryšys, geras medžiagos išdėstymas?

Man svarbiausia yra kontaktas su auditorija, pokalbis, diskusija. Jeigu vyksta gera diskusija, tai ir pateikta medžiaga bus įsisavinta. Man studentai yra užsiėmimo metu vykstančios diskusijos kolegos. Stengiuosi vengti perdėto viršenybės ir hierarchijos akcentavimo. Nesu tas, kuris reikalauja, kad studentai atsimintų tiksliai, kas kur pasakyta. Nematau jokios prasmės, kai duota medžiaga „iškalama“. Tai slopina, o ne skatina mąstymą. Todėl nemėgstu testų ir pranešimų, jie neįtraukia studentų, neskatina domėtis, labiau gilintis į temą.

Esu tas dėstytojas, kuris studentams tikrai duoda daug skaityti. Didžiausia svajonė – rasti būdą, kad studentai skaitytų knygas, o ne jų ištraukas.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Man svarbiausias studento bruožas yra smalsumas. Labiausiai nuvilia studentai, kurie nesugeba per visą studijų laikotarpį rasti temos, problemos, kuri juos „vežtų“. Laikausi tokios pozicijos: nėra neįdomių temų, o tik nenoras ir tingėjimas pasitelkti fantaziją.

Kokios Jums, kaip dėstytojui, patirtys yra pačios įsimintiniausios?

Įsimintiniausia tai, kai net ir praėjus kuriam laikui buvę studentai prisimena ir pasakoja apie paskaitose ar seminaruose girdėtus dalykas, vykusias diskusijas. Tokiais momentais supranti, kokia prasminga ir atsakinga yra dėstytojo profesija.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina – asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams?

Manau, šiandien studentams svarbu tai, kaip su jais bendraujama. Žinoma, tai nereiškia, kad dėstytojas turi šokiais ir dainomis studentus žavėti. Jis tiesiog turi atlikti savo darbą sąžiningai ir nuoširdžiai. Studentai tikrai labai greitai perpranta ir mato, kuriems dėstytojams patinka dėstyti, o kurie kankinasi ir daro tai nenoriai. Manau, kad dėstytojas turi kaip įmanoma palaikyti paprastą, neformalią atmosferą. Tai nereiškia, kad turi su studentais bičiuliautis. Studijuojant Didžiojoje Britanijoje dėstytojai mane išmokė ir parodė, kad geras dėstytojas gali pavaišinti po seminarų magistrantų grupę alaus bokalu ar arbatos puodeliu, bet kitą dieną vertinti jų darbus profesionaliai ir etiškai. Lietuvoje dar trūksta tokios bendravimo kultūros. Jeigu tikrai norime būti aukštai vertinami įvairiuose tarptautiniuose reitinguose, turime keisti ir dėstytojų bei studentų bendravimo tradicijas.

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Paprasta. Nebūti per daug formaliam ir per daug familiariam. Svarbu tarpusavio pagarba, todėl nemėgstu, kai paskaitose ar seminaruose kalbama, šnabždamasi. Taip parodoma nepagarba ne tik man, bet ir kolegoms.

Kokią Lietuvos ir universiteto ateitį matote? Ką manote apie jaunus specialistus, kurie palieka Lietuvą?

Universitetas, nepaisant įvairių problemų ir iššūkių, iš tiesų pamažu stiprėja. Kelia nerimą niekaip nemažėjanti biurokratija, balanso tarp studijų ir mokslų neišlaikymas. Suprantu, kad mokslas svarbu, tačiau manau, kad per dažnai studijos, jų procesas priimami kaip savaime egzistuojantis dalykas, į kurį nereikia daug investuoti.

Nematau nieko blogo, kad jauni specialistai išvyksta į užsienį. Kuo daugiau išvyks, tuo geriau. Įgis patirties ir sugrįš. Man daug davė studijos, įvairios stažuotės užsienyje. Jeigu universitetas nori, kad bent dalis išvykusiųjų sugrįžtų, turi keistis. Labai dažnai tenka rinktis: arba lieki užsienyje, arba Lietuvoje. O kodėl specialistas negali dėstyti ir užsienio universitete, ir Vilniuje? Tačiau tam reikia keisti atlyginimo, krūvio skaičiavimo, dėstymo metodikas.

Kas Jus, kaip dėstytoją ir mokslininką, labiausiai džiugina, kas kelia nerimą ar liūdina švietimo sistemoje?

Džiugina tai, kad, nepaisant visų pavykusių ir nepavykusių reformų, Lietuvoje užaugo puiki jaunųjų tyrėjų karta. Tačiau kelia nerimą tai, kaip bus panaudotas šis potencialas. Tyrėjų atlyginimai tokie, kad norėdami išgyventi jie turi neproporcingai daug dėstyti. Kaip tokiomis sąlygomis galima tikėtis, kad bus vykdomi aukščiausio lygio moksliniai tyrimai? Tai nėra nauja problema, tačiau liūdina tai, kad metai bėga, o sprendimų tiek universiteto, tiek valstybės lygmeniu faktiškai nėra.

Esate buvęs TSPMI Studijų skyriaus vedėjas (2008–2012). Jūsų instituto studentai pagal naujausias apklausas yra labiausiai patenkinti studijomis iš visų VU padalinių. Ką Jūs darote kitaip nei kituose padaliniuose? Kur slypi šio pasitenkinimo esmė?

Pagrindinis dalykas yra pasitikėjimas. TSPMI studentai tikrai yra įtraukti į instituto valdymą. Vyksta reguliarūs įvairiausių komitetų, komisijų, Tarybos posėdžiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir studentai. Jie yra užsitarnavę pasitikėjimą.

Manau, nemažą vaidmenį suvaidina ir tai, kad mūsų padalinys yra nedidelis ir santykinai jaunas tiek kaip institucija, tiek kolektyvo amžiumi. Tai leidžia įvairiausius iššūkius išspręsti greičiau ir lanksčiau.

Pasinaudodamas proga noriu visą TSPMI bendruomenę ir jos draugus pasveikinti artėjančio 25-ojo gimtadienio proga. Norėčiau palinkėti, kad esamų ir būsimų iššūkių kontekste institutas neprarastų savitumo ir tradicijų.

Kai žinai, kas esi ir ko sieki, visos problemos ir dilemos tampa įveikiamos ir išsprendžiamos.