Doc. Arūnas Barkus. VU nuotr.

„Vienas iš pagrindinių principų, kurių laikausi – tarp studento ir dėstytojo neturi būti bendravimo sienos. Net turint galvoje esamą hierarchiją, bendravimas turi būti paremtas abipuse pagarba ir nesukelti izoliacijos“, – teigia geriausiu 2025 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoju išrinktas doc. Arūnas Barkus. Šia proga su docentu kalbamės apie tai, kas svarbiausia bendraujant dėstytojui ir studentui ir kaip keičiasi dėstytojų ir studentų kartos.

– Kaip nusprendėte tapti dėstytoju, koks buvo Jūsų kelias iki to?

– Mokiausi trečiame ar ketvirtame kurse, jau tada kilo minčių, kad man labiau patiktų ne klinikinis darbas su pacientais, bet pedagoginė veikla. Mačiau, kaip nuostabiai mano dabar jau buvę dėstytojai dirbo su studentais, kaip jie juos mylėjo. Man pačiam su dėstytojais buvo labai malonu bendrauti. Tuo metu ėmiau dairytis į sritis, kuriose būsimas darbas gali būti nebūtinai klinikinis. Buvau susidomėjęs patologijos sritimi, kurį laiką vadovavau studentų mokslinei draugijai, patologijos būreliui. Paskui viskas netikėtai pasisuko taip, kad dabartinėje Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje atsirado keletas naujų etatų. Taigi baigęs studijas aš iškart patekau į šią katedrą ir tapau dėstytoju. Šeštame kurse, tiesa, iš klinicistų buvau gavęs keletą pasiūlymų eiti dirbti į Vidaus ligų katedrą ir į Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinių tyrimų institutą, tačiau jau buvau apsisprendęs ir turėjau paskyrimą.

– Kaip manote, kokios Jūsų asmeninės ir profesinės savybės patinka studentams? Kokiomis vertybėmis, kaip dėstytojas, vadovaujatės?

– Visų pirma, šį klausimą turbūt reiktų adresuoti studentams – kaip jie mane mato ir vertina. Šiek tiek pats jaučiu ir žinau iš grįžtamojo ryšio, kad labiausiai studentams imponuoja mano bendravimo stilius. Vienas iš pagrindinių principų, kurių laikausi – tarp studento ir dėstytojo neturi būti bendravimo sienos. Net turint galvoje esamą hierarchiją, bendravimas turi būti paremtas abipuse pagarba ir nesukelti izoliacijos. Dėstytojas turi gerbti studentą – juk studentas mokosi ir stengiasi pasiekti to paties, o gal net ir vieną dieną pralenkti savo dėstytoją. Žinoma, negalima peržengti akademinės etikos ir familiarumo ribų, tačiau atmosfera paskaitų metu turi būti draugiška. Dar vienas reikalavimas, kurį pats sau keliu – pratybos negali tapti stresu studentui. O jei yra paskaita, kurioje tiesioginio kontakto – mažiau, tuomet laikausi principo, kad medžiaga turi būti pateikta schemiškai, paprastai, struktūruotai ir logiškai. Studentai tai tikrai pastebi ir vertina. Bandau kovoti su nusistovėjusiu įsitikinimu, kad medicinos moksle reikia labai daug iškalti – ne, galbūt tam tikrą informaciją, terminus ir reikia išmokti mintinai, bet didžiąją dalį medžiagos stengiuosi taip paaiškinti, kad studentai viską įsivaizduotų ir suprastų iš esmės.

Dar esu girdėjęs neoficialių atsiliepimų, kad mano paskaitas galima prilyginti stand-up pasirodymui. Iš tiesų į paskaitas galiu įterpti nemažai humoro ir prablaškyti studentus, tačiau tik gyvų susitikimų metu, ne per nuotolines paskaitas.

– Kas Jums labiausiai patinka dėstytojo darbe? Kas motyvuoja? 

– Turbūt labiausiai patinka bendravimas su studentais. Mėgstu užduoti studentams klausimus ir priversti juos mąstyti – kai jie randa, atsimena atsakymą, džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti tikslą: išmokyti juos ištraukti informaciją iš atminties. Įsirašyti ir saugoti informaciją smegenyse jie turi patys, čia jau jiems negaliu padėti, o būtent išsitraukti reikiamą informaciją galiu padėti pateikdamas asociacijas, apibūdinimus.

Doc. Arūnas Barkus. VU nuotr.

– Kas pasikeitė nuo to laiko, kai dar pats buvote studentas? Kokie šiandien yra studentai?

– Matau šiokius tokius pokyčius tarp savo ir dabartinės studentų kartos. Iššūkiai susiję ne su žmonių asmeninėmis savybėmis, bet su iš mokyklos atsineštu žinių bagažu. Tai nėra penkerių pastarųjų metų tendencija, ši problema jau senesnė. Kai aš stojau į mediciną, lemiamas egzaminas buvo fizika. Šiandien fizikai, dėstantys pirmakursiams medikams, deja, pastebi, kad tenka aiškinti tokius bazinius dalykus, kuriuos dar prieš dešimtį metų abiturientai jau būdavo išmokę mokykloje. Fizikos principų suvokimas ir fizikinis mąstymas yra labai svarbus dalykas medicinoje – visi procesai organizme vyksta būtent pagal fizikos dėsnius. Taigi, gaila, bet fizikos išmanymo lygis krinta. Taip pat pastebiu braižybos įgūdžių trūkumą – analizuojant kompiuterines tomogramas ir magnetinio rezonanso vaizdus, kai iš trijų vaizdų reikia susidaryti trimatį vaizdą, šių įgūdžių labai prireikia, tačiau retas studentas to būna mokęsis mokykloje.

Tuo tarpu santykis su studentais, mano galva, nepasikeitė: ir anuomet, ir dabar mūsų fakultete tendencija pagarbiai ir šiltai bendrauti buvo įprasta. Visuomet galėjome ateiti pas dėstytoją su klausimais, pasikalbėti. Vis dėlto informacijos prieinamumas dabar nepalyginamai geresnis, tad šiuo požiūriu turbūt dabartiniams studentams mokytis yra lengviau. Dėstytojai turi tik atlikti navigatoriaus ir patarėjo vaidmenį: nurodyti studentui kryptis, kur toje gausybėje informacijos susirasti tinkamus šaltinius.

– Ką mėgstate veikti laisvu nuo dėstymo ir mokslinių darbų metu? Kaip pailsite, pasisemiate naujų idėjų ir sumanymų?

– Idėjos turi gimti nebūtinai laisvalaikiu, geriausia, kai jos gimsta darbe. Mėgstu atsiriboti nuo visų veiklų, tik, žinoma, jei nespaudžia terminai ir įsipareigojimai. Su šeima turime sodybą, kurioje labai mėgstu pjauti žolę, kasti sniegą, skaldyti malkas. Praėjusią žiemą daug laiko praleidau su meistru keisdamas stogo dangą. Mėgstu paprastas fizines veiklas ir buvimą gamtos prieglobstyje. O pasyvus laisvalaikis man siejasi su mano žinių troškimu – mane labai domina kinematografija, muzika – progresyvus rokas, sunkusis rokas, vokiškas speed metalas, power metalas, skandinavų black metalas. Mėgstu ieškoti, kas ką naujo įrašė, pasiklausyti, šiek tiek kolekcionuoti. Mėgstu ir susižinoti viską apie istorinius įvykius, asmenybes – kiekvieną dieną randu temą ir į ją pasigilinu, išnaršau internetą, kol viską apie ją sužinau. Šis mano hobis – domėjimasis istorija bei geografija – buvo ryškus jau mokyklos laikais ir išliko iki dabar.

Doc. A. Barkus – gydytojas, anatomas ir antropologas. Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje pradėjo dirbti 1990 m., 2000 m. apgynė biomedicinos mokslų srities daktaro disertaciją „Dabartinės lietuvių populiacijos krūminių dantų odontoglifinė charakteristika“. 2008–2015 m. dirbo VU Medicinos fakulteto bendrųjų reikalų ir plėtros prodekanu, 2013 m. jam suteiktas docento pedagoginis vardas. Skaito žmogaus anatomijos paskaitas medicinos ir odontologijos programų studentams, neuroanatomijos paskaitas psichologijos ir neurobiologijos programų studentams, žmogaus biologijos ir antropologinės odontologijos paskaitas odontologijos programos studentams. Mokslinių interesų sritis – fizinė antropologija. Dalyvauja dabartinių Lietuvos gyventojų ir praeities populiacijų antropologiniuose tyrimuose. Kitos veiklos kryptys: žmogaus anatomija, teismo medicina, statistikos taikymai biomedicinos moksluose. Lietuvos morfologų draugijos, Lietuvos archeologų draugijos, Europos antropologijos asociacijos narys.