Gerovė valstybėje yra susijusi su tuo, kaip joje tenkinami žmonių saugumo, švietimo, darbo, sveikatos poreikiai, kaip valstybė ir visuomenė reaguoja į socialinių, demografinių ir ekonominių pokyčių, skurdo, migracijos ir globalizacijos iššūkius.

Gerovės valstybėje siekiama rasti būdų, kaip užtikrinti visų žmonių teises ir sulyginti nevienodas skirtingų socialinių grupių galimybes naudotis paslaugomis ir parama.

Vilniaus universiteto socialinės politikos ekspertai pasidomėjo, kaip veikia gerovės valstybė jaunų žmonių atžvilgiu. Ko jiems trūksta, kad jie savo laimingą ateitį sietų su Lietuva, o ne su kitomis užsienio šalimis? Visas ciklas atliktų jaunimo poreikių tyrimų atskleidžia, kad jaunimo gerovei labai svarbūs keli dalykai: tinkamas išsilavinimas, darbas, būstas.

Jaunimas vis vėliau tampa savarankiškas

Sociologai pastebi, kad per pastaruosius keletą dešimtmečių jaunuolių perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką pailgėjo ir pasidarė sunkiau prognozuojamas. Šiuo atžvilgiu jauni žmonės atsiduria socialinės rizikos grupėje. Jie ilgiau mokosi, vėliau įsilieja į darbo rinką ir tampa savarankiški. Be to, vis ilgiau užtrunka stabilaus darbo paieškos.

Mūsų šalyje nuolat auga jaunų žmonių, įgijusių aukštąjį išsimokslinimą, skaičius. Jaunuolių su aukštuoju išsimokslinimu nuo 2009 iki 2016 m. tarp vyrų padaugėjo 15,3 proc., o tarp moterų – 20,8 proc. 30–34 metų amžiaus grupėje 2016 m. buvo net 20 proc. daugiau moterų nei vyrų, įgijusių aukštąjį išsimokslinimą. Tiek moterų, tiek vyrų, įgijusių aukštąjį išsimokslinimą, dalis Lietuvoje gerokai viršija 28 Europos Sąjungos šalių vidurkį. Tačiau jaunimo dalyvavimo darbo rinkoje lygis išlieka žemesnis nei kitų socialinių grupių atstovų.

Daugelio Europos šalių statistiniai duomenys rodo, kad didėjant jaunuolių amžiui mažėja jų nedarbo lygis. Tačiau žemas užimtumo lygis jauname amžiuje gali turėti ilgalaikių padarinių. Darbo rinkos trūkumai ir nestabilumas, su kuriais susiduria jaunas žmogus, gali lemti jo užimtumo situaciją, menkas pajamas, marginalizaciją, nesaugumą ir skurdą vyresniame amžiuje. Dar viena aktuali problema kalbant apie jaunimo perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką yra ta, kad švietimo sistemoje įgytos kompetencijos neatitinka darbo rinkos poreikių.

Darbo ieškoma ir metus

Vienas iš rodiklių, plačiai naudojamų sėkmingam jaunimo perėjimui iš švietimo sistemos į darbo rinką matuoti, yra laiko trukmė (matuojama mėnesiais), per kurią jaunas asmuo baigęs mokslus ar studijas susiranda pirmąjį darbą (jei iki tol neturėjo darbinės patirties). Šį rodiklį pirmą kartą pasitelkė 2009 m. Europos statistikos agentūra („Eurostat“), atlikdama kompleksinį jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką Europos Sąjungos šalyse tyrimą (1 pav.).

Lietuvoje atlikto jaunimo perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką tyrimo metu respondentų buvo klausta, kiek laiko jie ieškojo pirmojo darbo ir per kiek laiko baigę studijas / mokymąsi jį susirado. Apklausos duomenys parodė, kad net trečdalis jaunuolių mūsų šalyje įsidarbino iš karto baigę studijas, didžioji dalis įsidarbino per pirmuosius tris mėnesius po studijų baigimo. Bet 4 proc. apklaustųjų darbo ieškojo ilgiau kaip vienerius metus po studijų.

Lietuvoje nuo 2014 m. pradėta įgyvendinti jaunimo garantijų iniciatyva sudarė palankesnes sąlygas jaunimui įsitraukti į darbo rinką. Pagal šios iniciatyvos finansuojamas priemones, pvz., „Atrask save“ ir „Naujas startas“, buvo įgyvendintos atitinkamos intervencijos jaunimo užimtumo didinimo srityje.

Jaunimas vis ilgiau gyvena su tėvais

Galimybės gauti pirmąjį darbą, susirasti atskirus nuo tėvų namus yra labai svarbūs veiksniai, lemiantys tapimą savarankišku suaugusiuoju. Tačiau jauni žmonės šiuo metu yra linkę atidėlioti svarbiausius gyvenimo įvykius – išėjimą iš tėvų namų, santuoką, partnerystę ir vaikų gimdymą.

Tyrėjai pastebi tendenciją, kad jaunų žmonių, vis ilgiau pasiliekančių gyventi tėvų ar globėjų namuose, daugėja. Europos Sąjungoje beveik pusė (46 proc.) 25–34 metų amžiaus asmenų vis dar gyvena su tėvais. Didžiausia dalis 25–34 metų asmenų, gyvenančių su tėvais, yra Rytų bei Vidurio (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje) ir Pietų Europos šalyse (Maltoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje), o mažiausia – socialdemokratinio gerovės valstybės modelio šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje). Visų jaunimo amžiaus grupių vyrai santykinai ilgiau nei moterys gyvena su tėvais – beveik ketvirtadalis 25–34 metų vyrų ir tik penktadalis moterų.

Jaunimo persikėlimas iš tėvų namų užtrunka taip ilgai todėl, kad kyla nemažai sunkumų dėl nuosavo būsto prieinamumo, didelių nuomos kainų ar išlaikymo sąnaudų, nepalankių įsigijimo ir skolinimosi iš bankų sąlygų. Lietuvoje 2017–2018 m. atlikus jaunimo apsirūpinimo būstu tyrimą paaiškėjo, kad šioje srityje jaunimas yra labiau pažeidžiamas nei vyresnės kartos atstovai. Šio tyrimo duomenimis, galimybes įsigyti būstą ar išsimokėti būsto paskolą gana nepalankiai vertina daugelis tiriamųjų. Net 95 proc. jų pritarė nuomonei, kad jaunam asmeniui išsimokėti paskolą yra gana sunku (2 pav.).

Jaunimui įsigyti būstą per sunku

Per pastarąjį dešimtmetį būsto rinkoje įvyko didelių pokyčių, kurie pirmiausia lėmė pablogėjusias sąlygas jauniems žmonėms įsigyti būstą. O valstybės vaidmuo didinant būsto prieinamumą jaunimui yra minimalus. Būsto politikai skiriamos lėšos yra vienos mažiausių – Europoje daugiausia lėšų skiria Prancūzija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir kt. Lietuva būsto politikai skiria tik 0,4 proc. BVP (28 Europos Sąjungos šalių vidurkis – 0,6 proc.).

Didelis būsto kainų augimas Rytų ir Vidurio Europoje apsunkino jo įsigijimo galimybes ir išaugino nuomos kainas, kurios prieš 2008 m. krizę pasiekė rekordinį lygį. Be to, pablogėjo paskolų sąlygos, pakilo paskolos ir pradinio įnašo įmokų dydis ir kiti rodikliai, dėl kurių būstas tapo neprieinamas asmenims, kurie ką tik baigė mokslus ar studijas ir pradėjo dirbti.

Praėjus krizei, būsto kainos ir vėl išaugo. 2016 m. 28 Europos Sąjungos šalių rinkose būstas brango labiausiai nuo pat krizės pradžios. „Eurostat“ duomenimis, lyginant 2016 ir 2017 m. pirmuosius ketvirčius, būsto kainų indeksu matuojamos kainos euro zonoje išaugo 4,1 proc., tuo tarpu visoje Europos Sąjungoje – 4,7 proc. Būstai labiausiai brango Rytų ir Vidurio Europoje: Čekijoje (11,0 proc.), Vengrijoje (9,7 proc.) ir Lietuvoje (9,5 proc.). Stabiliausios kainos išliko Italijoje – ten jos padidėjo vos 0,1 proc.

Situacija gerėja

Lietuvoje egzistuojanti būsto politika jaunimo socialinės grupės atžvilgiu yra neefektyvi. Tačiau neseniai šioje srityje įvyko reikšmingų pokyčių. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui įsigyti būstą Lietuvos regionuose. Nors ši būsto įsigijimo skatinimo priemonė veikia tik pusantrų metų, tačiau jau galima matyti, kad ja noriai naudojasi vis daugiau jaunų šeimų.

Analizuojant, kaip įvairios jaunimo grupės vertina Lietuvos būsto politiką, pagal jų socialines ir demografines charakteristikas, išryškėjo tai, kad atokesniuose regionuose ir mažesniuose miesteliuose gyvenantys, žemesnį išsilavinimą turintys, nesimokantys ir nedirbantys, mažesnes pajamas gaunantys jauni žmonės labiau akcentuoja valstybės vaidmenį sudarant būsto prieinamumo galimybes, didinant finansinę paramą pirmam būstui įsigyti ar būstui nuomotis ir kompensuojant mokesčius.

Šiuo metu būsto politikos atžvilgiu jaunimas nėra pakankamai prioretizuojama grupė Lietuvoje. Valstybė turėtų dėti daugiau pastangų, kad sukurtų papildomas priemones, kurios palengvintų jaunimui būsto įsigijimo procesą. Ypač svarbu būtų pritaikyti jaunimui dar daugiau lengvatų, skirti daugiau paramos pirmojo būsto įsigijimui finansuoti. Kad situacija pagerėtų, šią priemonę būtų tikslinga taikyti universaliau, t. y. ne tik Lietuvos regionuose, bet ir didžiuosiuose miestuose, be to, ne tik susituokusiems asmenims, bet ir siejamiems partnerystės.