Lina Kazlauskienė

Kompanijoje „Google“ dirbančios paslaugų teikėjų vadovės Linos Kazlauskienės karjeros kelias prasidėjo nuo aiškaus suvokimo, kad norint pažinti pasaulį reikės anglų kalbos. Todėl po mokyklos ji pasirinko anglų filologijos studijas Vilniaus universitete (VU), o vėliau čia baigė ir vertimo žodžiu magistrantūrą. Šiandien vienoje geidžiamiausių pasaulio kompanijų dirbanti specialistė sako, kad nors darbe tenka spręsti globalaus lygmens problemas, jai kasdien padeda dar universitete įgytos kompetencijos: komunikuoti ir tai daryti aiškiai, rasti bendrą kalbą ir būti tiltu tarp skirtingų komandų ir komunikacijos būdų skirtingose kultūrose. 

Kokie motyvai Jus paskatino pasirinkti anglų filologijos bakalauro studijas? 

Kai buvau vaikas, pasakiau savo močiutei, kad užaugusi noriu keliauti po pasaulį ir šnekėti su žmonėmis angliškai. Atrodė, kad anglų – pagrindinė kalba, kuria kalba pasaulis. Išmokti anglų kalbą tuo metu reiškė galimybę atverti duris į pasaulį, esantį toliau nuo Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos. 

Noras išsipildė – įstojau į anglų filologiją. Mano studijų metai sutapo su pirmaisiais „Erasmus“ programos mainais, kas atrodė visiška svajonė. Kadangi internetas dar nebuvo toks, koks yra dabar, bendrauti su užsieniečiais ir gerai išmokti užsienio kalbą buvo įmanoma tik išvykus. Vėliau supratau, kad anglų filologijos studijos man gali duoti ir dar daugiau. 

O ką dar gali duoti šios studijos? 

Pirmiausia, labai platų išsilavinimą. Humanitarinė pakraipa yra nuostabi, nes duoda pagrindą po kojomis. Vėliau jis tampa atspirties tašku nerti į kitas sritis. Pati esu to pavyzdys. 

Antra, išmoko formuluoti ir reikšti mintis, atlikti greitą ir tikslią santrauką. Šie įgūdžiai man pravertė ne tik studijuojant, juos naudoju ir kasdien darbe. Mano darbo dienos tempas labai greitas: gaunu šimtus laiškų, tenka šokinėti tarp skirtingų temų. Čia gelbėja universitete įgyta kompetencija apdoroti didelius informacijos kiekius. Kolegos mane giria už tai, kad moku gerai atrašyti laiškus, tiksliai įvardydama svarbiausias temas ir problemas.  

XXI a. iššūkis – informacijos srautas. Gebėjimas sisteminti informaciją, suvokti, kas svarbu, suvaldyti šį srautą ir analizuoti jį – tai pagrindiniai įgūdžiai, kurių mums reikia. Suspėti su šiuo informacijos srautu ir susikurti karjerą man padėjo universitetas, suteikęs kritinį mąstymą.  

Galiausiai, kalbos mokėjimas sukuria antrą asmenybę. Dvikalbystės programos suteikia pasirinkimo galimybę išplėsti savo ribas, draugų ratą ir kultūrinį lauką. Pati puikiausia mokykla, kurią gali duoti universitetas kartu su stipriais teoriniais pagrindais. 

Kokias svarbiausias pamokas išmokote karjeros pradžioje? 

Antrame ar trečiame kurse įsidarbinau banko valdybos asistente. Valdybą sudarė lietuviai ir vokiečiai, tad teko mokytis ir vokiečių kalbos. Bankas mane, kiek pasiblaškiusią ir menišką humanitarę, įstatė į vėžes. Išmokė planuoti, koordinuoti projektus, suteikė pagrindus, kurie paprastai gaunami verslo ar ekonomikos studijose. Be to, dėsčiau anglų kalbą dirbdama su pasieniečiais​ ir Lietuvoje veikiančia Britų Taryba.​

Darbuose man teko daug vertėjauti. Taip išmokau skirtingų komunikacijos būdų. Gebėjimas keisti ir valdyti savo komunikacijos toną priklausomai nuo situacijos, kurti poveikį komunikacijos būdu padeda man kasdien.  

Tęsti studijas magistrantūros pakopoje pasirinkote ne iškart po bakalauro, o kiek vėliau. Kas paskatino sugrįžti į VU? 

Esu mokymosi visą gyvenimą šalininkė. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad noriu mokytis, smegenims reikia papildomo darbo, intelektualaus iššūkio. Vėl įstojau į VU, šįsyk į vertimo studijų magistrantūrą. Tai buvo puikus sprendimas tiek dėl studijų kokybės, tiek dėl bendrakursių kompanijos. Nuostabu buvo kartu mokytis ir jausti, kad visi norime to paties.  

Magistrantūroje nemažai mūsų dalyvavo „Erasmus“ mainuose ir taip atsidūrėme Lidso universitete (Jungtinė Karalystė). Tuo metu kai kurie jau buvome vedę, turintys darbus ir vaikų. Išvykę pakeliavome po šalį, pastudijavome ir pamatėme, kaip skirtingose šalyse skiriasi mokymosi procesas. Ten supratome, kokį platų bendrąjį išsilavinimą esame gavę mokykloje ir studijų metu. Posovietinėms visuomenėms būdinga save nuvertinti. Vis dėlto mums pabuvimas svetur suteikė pasitikėjimo savimi ir suvokimą, kad esame labai gerai paruošti. Ši išvyka mums padėjo susicementuoti kaip grupei ir pasakyti sau, kad aš galiu ir galiu gerai. 

Kas pasikeitė gyvenime, kai gavote magistro diplomą?   

Visada norėjome pagyventi kažkur kitur, o Lidsas jau buvo pažįstamas. Tad po magistrantūros su vyru ir vaikais išvykome ten. Lidse įsidarbinau vertėja žodžiu. Nors turėjau konferencinio vertimo magistro diplomą, čia teko persiorientuoti. Dažnu atveju padėjau angliškai susikalbėti problemų turintiems lietuviams imigrantams. Čia pamačiau, kaip akademinis laipsnis atrodo gyvenimiškose situacijose. Kalbos nemokantis žmogus į vertėją žiūri kaip į išvaduotoją. Vertėjo pozicija tampa labai atsakinga, juk nuo jo priklauso, ar žinutė bus perduota ir suprasta. Tikiuosi, kad mano magistro diplomas žmonėms padėjo labai tiesiogiai. 

Ką laikote didžiausiu profesiniu pasiekimu, kokios kompetencijos leido tai pasiekti? 

Manau, didžiausias pasiekimas yra dirbti „Google“ – vienoje žymiausių pasaulio kompanijų. Patekimą ten ir galimybę kasdien prisiliesti prie globalaus masto projektų laikau didžiausiu laimėjimu. Žinoma, su dideliais projektais ateina dideli iššūkiai. Tenka spręsti ir globalias problemas. Čia kasdien padeda dar universitete įgytos kompetencijos: komunikuoti ir tai daryti labai aiškiai, rasti bendrą kalbą ir būti tiltu tarp skirtingų komandų ir komunikacijos būdų skirtingose kultūrose.  

Tai, kas veikia Skandinavijoje, nebūtinai pasiteisins Azijoje. Kartą atvykusi į Japoniją susitikti su savo komanda supratau, kad kažkas negerai. Tačiau pirmąją mano buvimo dieną niekas nė nemanė dalintis problemomis. Turėjau parodyti žmonėms, jog esu čia tam, kad padėčiau. Taigi pakeičiau savo komunikacijos stilių ir suteikiau komandai įrankius, kad jiems būtų lengviau atsiverti. Antrąją dieną žmonės masiškai ėmė elektroniniame kalendoriuje su manimi žymėtis kavos pertraukėles. Pasirodo, jiems reikėjo dialogo ir kamerinės, neformalios aplinkos, kad pradėtų dalintis informacija, kurios man reikia.  

Buvimas tarp skirtingų kultūrų visuomet pareikalauja kitų komunikacijos būdų. Mano darbe nėra vieno teisingo modelio. Net nežinau, kas bus rytoj. Tačiau gebėjimas suvaldyti srautus ir komunikuoti informacijos chaose suteikia konstruktyvumo. Viso to išmokau VU. 

Koks Jūsų darbas? 

Vadovauju didelėms operacijoms ir prižiūriu mums paslaugas teikiančias įmones. Jos veikia globaliai, todėl man tenka bendrauti su visu pasauliu. Prieš atvykdama į interviu parašiau žinutę kolegai Indijoje, paskui telefonu kalbėjau su kolege Singapūre ir t. t. Kiekviena darbo minutė – tarpkultūrinė komunikacija. 

Ar tai svajonių darbas? 

Iš dalies taip. Man patinka būti šiame katile. „Google“ bent kartą per metus mūsų paklausia, kaip įsivaizduojame savo karjerą po 5 ar 10 metų. Esu sau pasakiusi, kad nors mano darbas man patinka, noriu susimažinti valandų kiekį ir savo patirtimi pradėti dalintis su studentais. Turiu svajonę grįžti į VU kaip dėstytoja, kad galėčiau išmokyti studentus, kaip integruoti įvairias sritis, skatinti juos plačiai galvoti, svajoti didžiausias svajones ir nebijoti. Tai ir būtų mano svajonių darbas: ir dalyvauti katile, ir dalintis patirtimi su studentais. 

Koks Jūsų santykis su Alma Mater? 

VU – mano kaip asmenybės lopšys. Pirmame kurse buvau kaip pašiauštas popieriaus lapas. VU susiformavo mano nuostatos, tapo rafinuotesnis literatūrinis skonis, čia suvokiau, ką reiškia gerai rašyti, išmokau mintis reikšti žodžiu. Čia klausiausi labai įdomių žmonių, dėjausi į galvą, ką jie šneka ir kaip. Skaitydavau tai, ką jie skaito. Nekopijavau aklai, bet šio šaltinio atvėrimas labai daug reiškė. Informacijos yra daug ir įvairios, bet kaip atsirinkti gerą? Vienam atlikti šio darbo neįmanoma, tam reikia įrankių. Juos suteikė ir universitetas, į kurį noriu grįžti.   

Ką patartumėte planuojančiam studijas ir savo karjerą? 

Svajoti ir nebijoti. Vienas svarbiausių veiksnių sėkmingoje karjeroje yra smalsumas. Arba įgimtas, arba įgytas. Taip pat labai svarbu savęs paklausti, o kas gi man yra įdomu. Kai natūraliai domiesi kažkuria sritimi, nereikia savęs versti nieko daryti. Mane smalsumas skatina eiti į priekį iki šiol.