„Aš Vladimiras, Rudolfo sūnus, Lazersonas“ – taip visas savo autobiografijas pradėdavo būsimasis Vilniaus universiteto Psichologijos katedros vedėjas, net ir po to, kai gaudamas Lietuvos Respublikos pasą savo vardą susilietuvino – ėmė vadintis Vladu Lazersonu. Jis neabejotinai laikytinas vienu iš iškiliausių psichologijos srities mokslininkų, psichologijos mokslo ir praktikos infrastruktūros kūrėjų tarpukario Lietuvoje. V. Lazersono akademiniai tyrimai ir dėstomi dalykai apėmė eksperimentinės psichologijos, psichofiziologijos, pedagogikos ir vaikų psichologijos problemas. Jis yra vienas iš pirmųjų asmenų, po mirties apdovanotų Vilniaus universiteto įsteigtu simboliniu Atminties diplomu. Šiuo diplomu siekiama pagerbti ir prisiminti tuos, kurie dėl totalitarinių režimų veiklos ir tuometinės Vilniaus universiteto administracijos veiksmų neteko galimybės būti Vilniaus universiteto bendruomenės nariais ir buvo iš jos pašalinti.

Studijos

V. Lazersonas gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje, kur laikinai buvo įsikūrusi jo šeima. Pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė Palangoje, iš kur buvo kilęs jo tėvas Rudolfas, vedęs Maskvoje gyvenusią Mariją Apostolytę.[1] 1907 m. V. Lazersonas gavo Kauno komercijos mokyklos atestatą, o psichologo ir šios srities mokslininko karjerą pradėjo 1907–1911 m. studijuodamas Jenos (Vokietija) ir Ciuricho (Šveicarija) universitetuose. Studijų metais dirbo Ciuricho universiteto eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, savarankiškai vykdė psichologijos eksperimentus ir dalyvavo garsių profesorių vadovaujamuose psichologijos ir pedagogikos seminaruose.[2] Vadovaujamas prof. F. Schumanno 1911 m. parašė disertaciją vokiečių kalba „Der unmittelbare Bewegungseindruck“ („Betarpiškas judesio įspūdis“, dar verčiama kaip „Pagrindinių teorijų apie betarpišką judėjimo įspūdį kritika“). Jos tekstas buvo išleistas Leipcige 1912 m. Išlaikius papildomus egzaminus Ciuricho universiteto Filosofijos fakultete, V. Lazersonui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1911–1916 m. jis tęsė mokslinius tyrimus psichologijos srityje Peterburge ir Tartu (tuomet Jurjeve). 1916 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę karo gydytoju. 1917 m. sugrįžęs iš fronto Kijeve gavo psichologijos docento vietą Kijevo aukštuosiuose moterų kursuose ir ten dėstė iki 1920 m., kai dėl stiprėjančio Ukrainoje antisemitizmo nusprendė grįžti į Lietuvą.

Nuo 1920 m. dirbo Lietuvoje: iš pradžių Kaune, vėliau Vilniuje.

Kaune ir Vilniuje

Grįžęs į Lietuvą, V. Lazersonas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos Nepriklausomybės kare tarnavo pulko gydytoju. Iš tarnybos 1921 m. jis buvo komandiruotas į Aukštuosius kursus Kaune ir išrinktas asistentu Psichologijos katedroje. Čia jis vadovavo studentų praktikos darbams, dirbo psichologijos laboratorijoje.[3] Aukštieji kursai Kaune tapo būsimojo Lietuvos universiteto, 1930 m. pavadinto Vytauto Didžiojo universitetu, branduoliu. Būtent Kaune susitiko du mokslininkai, kuriems buvo lemta tapti Lietuvos psichologijos mokslo kūrėjais ir korifėjais – tai Jonas Vabalas-Gudaitis ir Vladimiras Lazersonas.

Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros įkūrimas buvo svarbus  žingsnis psichologijos mokslo plėtrai Lietuvoje. V. Lazersonas ir J. Vabalas-Gudaitis buvo vieninteliai šios srities specialistai šalyje, vėliau jų pastangomis buvo išauginta naujų gabių mokslininkų karta. Lietuvos universitete, vėliau Vytauto Didžiojo universitete V. Lazersonas buvo ne tik Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros asistentas, bet ir psichologinį praktinį darbą su dėstymu derinęs privatdocentas. Privačiame nervų ligų kabinete jis gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę. 1928 m. apgynė habilitacinį darbą, o Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto taryba jam pripažino privatdocento vardą, pasiūlė dirbti Eksperimentinės psichologijos instituto vyresniuoju asistentu.[4]

Lietuvai atgavus Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbo V. Lazersonas, buvo perkeltas į Vilnių ir turėjo tapti integralia Vilniaus universiteto dalimi. Nuo 1940 m. sausio 29 d. švietimo ministro įsakymu V. Lazersonas pradėjo dirbti Vilniaus universitete[5], netrukus jam buvo suteiktas profesoriaus vardas[6]. Vilniaus universitete V. Lazersonas liko dirbti ir sovietams aneksavus Lietuvą. Praėjus mažiau nei devyniems mėnesiams nuo darbo pradžios Nepriklausomos Lietuvos valdomame Vilniaus universitete, 1940 m. rugsėjo 1 d. okupacinio liaudies švietimo komisaro įsakymu V. Lazersonas tapo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu.[7] Pirmosios sovietų okupacijos metu universitete buvo atskirtos Pedagogikos ir Psichologijos katedros, pastarosios katedros vedėju buvo paskirtas V. Lazersonas. Profesorius buvo labai universalus mokslininkas, jį domino įvairios psichologijos mokslo kryptys – nuo vaikų raidos psichologijos iki genialių žmonių, kriminalinės psichologijos ir pedagogikos. Jo straipsniai šiais klausimais buvo spausdinami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio moksliniuose leidiniuose (pvz., „Nervingi vaikai ir jujų auklėjimas“, Švietimo darbas, 1927, Nr. 7; „Vaikų nusikaltėlių psichologija“, Švietimo darbas, 1930, Nr. 1–2; „Vaikai melagiai“, Mokykla ir gyvenimas, 1932; „Apie tinginystę“, Motina ir vaikas, 1934).[8]

V. Lazersonas buvo aktyvus visuomenės gyvenime ir politikoje. 1927 m. jis buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu, buvo Lietuvos gydytojų kongreso vicepirmininkas, kelių visuomeninių organizacijų valdybų narys.[9] Profesorius buvo ne tik žymus mokslininkas, gydytojas, bet ir Lietuvos patriotas. Asmeninėje V. Lazersono byloje yra išlikusi jo 1939 m. gegužės 20 d. iškilmingai duota priesaika:

„Iškilmingai pasižadu, kad nesigailėdamas savo jėgų ginsiu Lietuvių Tautos ir Valstybės garbę, dirbsiu jos gerovei, paslaugiai patardamas ir padėdamas žmonėms sąžiningai vykdysiu Lietuvos Konstituciją, įstatymus ir įsakymus, pavyzdingai elgdamasis šventai laikysiu patikėtas paslaptis, neteiksiu Lietuvos priešams jokių žinių ir visa, ką apie juos sužinosiu, tuojau pranešiu savo vyresnybei.

Teesie, kaip pasižadu.“ [10]

Po 1941 m. birželio

Nėra iki galo aišku, kaip reikėtų vertinti toliau pateikiamą faktą – ar kaip sutapimą, ar kaip galimybę, kuria veikiausiai dėl šeimyninių priežasčių ar objektyvaus politinės situacijos vertinimo nebuvo pasinaudota. Politinė situacija 1941 m. pavasarį ir vasaros pradžioje išties buvo itin nerami, į Lietuvą iš okupuotos Lenkijos plūdo pabėgėliai, tarp jų nemažai žydų. Tuo tarpu, kaip matyti iš asmeninės bylos dokumentų, prof. V. Lazersonas buvo gavęs komandiruotės į Kijevą dokumentus, tyrimus planuota atlikti 1941 m. birželio 18–28 d.[11] Kijevas profesoriaus planuose atsirado neatsitiktinai, ten gyveno porą dešimtmečių nematyti jo brolis ir sesuo.

Per šį, atrodytų, trumpą neįvykusiai komandiruotei suplanuotą dešimties dienų laikotarpį pasaulis apsivertė. Prasidėjus Lietuvos okupacijai gana greitai vienas po kito vyko prieš žydus nukreipti veiksmai. Vilniaus srities švietimo reikalų valdytojo 1941 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 30 prof. V. Lazersonas buvo atleistas iš darbo Vilniaus universitete. Įsakymas, kuriuo darbo Vilniaus universitete neteko ir dar keli žydų kilmės darbuotojai, įsigaliojo atgaline data, nuo birželio 22 d. Įsakyme nebuvo nurodyta jokia atleidimo iš darbo ir išstūmimo iš Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės priežastis. [12] Nacių okupacijos metais iš universitetų buvo šalinami visi žydų tautybės dėstytojai ir studentai, taip pat įvairių tautybių Komunistų partijos nariai.

Lietuvoje su šeima – žmona Regina, sūnumis Rudolfu (1925–1941), Viktoru (1927–20??) ir dukra Tamara (1929–2015) – likęs V. Lazersonas kartu su kitais Kauno žydais 1941 m. rugpjūčio mėnesį buvo įkalintas Vilijampolės gete. Nepaisydamas sunkių gyvenimo sąlygų jis vylėsi, kad košmaras netruks amžinai ir jie sulauks laisvės. Kauno gete V. Lazersonas dirbo ambulatorijoje, gydė žmones, be to, rašė dienoraštį ir epigramas, studijavo išsaugotas mokslines knygas. Apie tai savo prisiminimuose rašė jo dukra Tamara:

„Knygų akcijos metu iš mūsų atėmė visas knygas. Tačiau tėvui kažkokiu būdu grąžino dalį medicininių knygų. Prie šitų knygų jis praleisdavo ištisas dienas: studijavo straipsnius, paraštėse rašinėjo pastabas. Rodėsi, kad jis jau rytoj eis į katedrą skaityti savo eilinės paskaitos, nors buvo visiškai neaišku, kas mums nutiks po valandos. Mokslas ir tikėjimas žmogaus išmintimi palaikė jo optimizmą. Tėvas neabejojo, kad šitas klaikus košmaras greitais baigsis.“ [13]

V. Lazersonas gyvendamas gete skatino savo vaikus, ypač sūnų Viktorą, užrašyti savo prisiminimus, tačiau šiuo tėvo paskatinimu labiau susidomėjo jaunėlė Tamara Lazersonaitė. Jos plačiai pasklidę ir daugeliu kalbų publikuoti užrašai – „Tamaros dienoraštis“ (Vilnius: Vaga, 1997) – lyginami su žydų mergaitės Anos Frank Amsterdame parašytu dienoraščiu.

1944 m. liepos mėnesį, kai naciai likvidavo Kauno getą, jo kaliniai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas: moterys su vaikais į Štuthofą, o vyrai į Dachau. Lazersonai buvo išskirti: 1944 m. pabaigoje žmona Regina Štuthofo koncentracijos stovykloje mirė užsikrėtusi šiltine, o jis pats Dachau dėl sunkaus fizinio darbo išseko ir mirė 1945 m. pradžioje.[14]  Kauno gete Lazersonai 1941 m. prarado vyriausiąjį sūnų Rudolfą.[15] 1944 m. balandžio 7 d. dukrai Tamarai, tarpininkaujant dantų gydytojai Bronei Pajedaitei, pavyko pabėgti iš geto ir pasiekti savo istorijos mokytojos Petronėlės Lastienės namus. Su netikrais Elenos Savickaitės dokumentais ji slapstėsi lietuvių šeimose iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.[16] 2000 m. T. Lazersonaitei-Rostovskajai prašant jos gelbėtojoms P. Lastienei, Veronikai Žvironaitei ir B. Pajedaitei buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.[17]

1970 m. T. Lazersonaitė-Rostovskaja su savo šeima (vyru Michailu Rostovskiu ir dukromis Miriam bei Ida) pateikė prašymą sovietinei valdžiai dėl leidimo išvykti gyventi į Izraelį. Iš pradžių KGB šį prašymą atmetė, tačiau po atkaklių Lazersonų šeimos prašymų ir skundų sovietų valdžia sutiko su jų repatriacija (1971).[18] 1975 m.  išvykti gyventi į Izraelį buvo leista ir V. Lazersono sūnaus Viktoro šeimai.[19]

[1] VU MB Rankraščių skyrius, Vytauto Didžiojo universiteto fondas, Vlado Lazersono byla, f. 96-131.

[2] V. Lazersono 1921 m. lapkričio 21 d. Curriculum Vitae, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 24.

[3] Ten pat, l. 25; V. Lazersono tarnybos lapas, 1940 m. kovo 7 d., LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 1–2.

[4] VDU Senato informacija apie V. Lazersoną, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 869, l. 112.

[5] V. Lazersono tarnybos lapas, 1940 m. kovo 7 d., LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 2 a. p.

[6] Vladas Lazersonas, Rinktiniai raštai, sudarytojai Albinas Bagdonas, Polina Pailis, Vilnius, 2014, p. 454.

[7] VU akto Nr. 65 nuorašas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 12.

[8] J. Važgauskaitė, „Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas“, https://manoteisės.lt (žiūrėta 2016-11-03).

[9] VU MB Rankraščių skyrius, Vytauto Didžiojo universiteto fondas, Vlado Lazersono byla, f 96-131.

[10] V. Lazersono 1939 m. gegužės 20 d. iškilmingas pasižadėjimas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 75.

[11] LSSR švietimo liaudies komisariato 1941 m. birželio 16 d. raštas Vilniaus universitetui, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 472, l. 76.

[13] Vladas Lazersonas, Rinktiniai raštai, sudarytojai Albinas Bagdonas, Polina Pailis, Vilnius, 2014, p. 434–435.

[14] Viktoro Lazersono 1975 m. liepos 14 d. pareiškimas-anketa, LYA, f. K-1, ap. 60, b. 9247, l. 44–45; Vladas Lazersonas, Rinktiniai raštai, sudarytojai Albinas Bagdonas, Polina Pailis, Vilnius, 2014,  p. 437.

[15] Viktoro Lazersono 1975 m. liepos 14 d. pareiškimas-anketa, LYA, f. K-1, ap. 60, b. 9247, l. 44–45.

[16] „Iš Tamaros Lazerson-Rostovsky prisiminimų“, www.jmuseum.lt.

[17] www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=282&IMAction=AddArticle&EditionID=86 (žiūrėta 2017-02-20).

[18] LSSR KGB 1971 m. vasario 12 d. išvada dėl Lazersonų šeimos, LYA, f. K-1, ap. 60, b. 5533, l. 18–19.

[19] LSSR KGB 1975 m. rugpjūčio 22 d. išvada dėl V. Lazersono šeimos, LYA, f. K-1, ap. 60, b. 9247, l. 60–61.