Simonas Utkus

Vasaros atostogos – puikus metas stiprinti sveikatą, užsiimti aktyvesne fizine veikla. Ištvermės reikalaujantys bėgimai ar kelių parų žygiai dviračiu gali labai vilioti, tačiau ar raumenų, raiščių, sąnarių ir kitos sistemos parengtos gerokai didesniam nei įprasta krūviui? O kur dar tokios iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančios pramogos kaip pasivažinėjimas paspirtuku ar maudynės ežere ir įvairūs bandymai pašokinėti nuo lieptelio? Su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ortopedijos-traumatologijos programos rezidentu, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoju Simonu Utkumi kalbamės apie dažniausias šiltojo sezono ir vasaros traumas: ką daryti įvykus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą, ar būtinai reikia su savimi turėti vaistinėlę ir kaip apskritai paruošti kūną, jeigu norime pradėti daugiau sportuoti.

Kokios dažniausios šiltojo sezono ir vasaros laikotarpiu patiriamos traumos? Kurios iš jų – rimčiausios?

Ortopedai ir traumatologai, ypač – dirbantys priėmimo skyriuose, pastebi, kad, nors besikreipiančių su įvairiomis traumomis būna visus metus, jos iš tiesų turi tam tikrą sezoniškumą. Jeigu reikėtų įvardyti, kuo skiriasi vasaros traumos nuo žiemos, tai vasarą dėl aktyvesnio laisvalaikio leidimo lauke, fizinio judėjimo patiriama daugiau traumų, susijusių su sportu: bėgiojimu, ėjimu, važiavimu įvairiomis transporto priemonėmis. Tiek pavasarį, tiek vasarą žmonių itin pamėgtus paspirtukus jau galima vadinti traumų „rykšte“. Tokios traumos – didesnės kinetinės energijos, arba kitaip – agresyvesnės, o tai reiškia sudėtingesnes traumas, pavyzdžiui, lūžius. Tam tikrais atvejais patiriami atviri lūžiai gyja sunkiau, pacientai gali praleisti ligoninėje mėnesį, du ar net daugiau. Nors gydytojai „fiksuoja“ lūžusius kaulus, chirurgijoje labai svarbūs yra minkštieji audiniai, juos pažeidus gali prasidėti įvairios komplikacijos. Kai turimas odos defektas ar kiti „traiškytiniai“ sužalojimai, gydymas niekada nebūna lengvas.

Ne tik pavasarį, bet ir vasarą išlieka su ūkio ir sodo darbais susijusių traumų tikimybė. Žmonės kimba į ūkio ir sodo darbus be didelių pasisaugojimų, susižeidžia įvairiais aštriais įrankiais (pjūklais, kampiniais šlifuokliais ir kt.). Taip atsiranda daugiau darbo ir mikrochirurgams, kurie bando atkurti sužalotas, nutrauktas galūnes ir ypač pirštus. Tokios traumos – didelis iššūkis, nes dažnai tai yra ne vien kaulo lūžis, bet ir raumenų, sausgyslių, nervų ir kraujagyslių pažeidimai. Viena tokia trauma – sočiai darbo medikams visai nakčiai.

O kaip dėl traumų, susijusių su vandens pramogomis?

Vasarą labai svarbu žmonėms vis priminti, kad jie būtų atsargūs pramogaudami vandenyje. Žmonės šokinėja nuo lieptelių, bando daryti įvairius „triukus“. Atrodo, labai nekalta pramoga, tačiau atliekant tokį veiksmą, ypač kai vandens telkinys – menkai žinomas, sunku įvertinti jo gylį, dugno akmenuotumą, esama labai didelės rizikos susižeisti krentant ant galvos, pasukus kaklą ir pan. Analogiškų traumų rizika išlieka ir maudantis jūroje. Smogus bangai, žmogus parkrenta ir, tarkime, pakreipia kaklą, trinkteli galva į akmenį, ypač – maudydamasis jūroje užsienyje, kur ir bangos didesnės, ir akmenų daugiau. Užtenka nestipraus smūgio, kad žmogus patirtų sunkią stuburo traumą ar liktų paralyžiuotas. Todėl mes, gydytojai, nuolatos pabrėžiame: maudantis jūroje, ežere ar kitame vandens telkinyje reikia būti atsargiems. Kol nelaimė neįvyksta artimoje aplinkoje, žmonės nelabai supranta, kiek daug gali pasikeisti per kelias sekundes.

Kaip suteikti pirmąją pagalbą patyrus traumą vandenyje ar esant rimtiems kaulų lūžiams?

Priklauso nuo traumos rimtumo. Pirmiausia – neskubėti žmogaus kelti, iš karto statyti ant kojų. Viena pagrindinių pirmosios pagalbos taisyklių – įsitikinti, ar žmogus nepatyrė galvos, kaklo, stuburo traumų, ar jis kvėpuoja, yra sąmoningas. Jeigu žmogus negali atsakyti į klausimus, nesiorientuoja, teigia, kad jį pykina, vemia, yra didelė tikimybė, kad jis patyrė galvos traumą. Kaklo ir stuburo traumos atveju paskubėjus žmogų pakelti nuo žemės galima labai pakenkti. Pavyzdžiui, sulaužyti kaulai gali pažeisti viduje esančias nugaros smegenis. Todėl pirmiausia paklauskime traumą patyrusio žmogaus, ar jis jaučia rankas ir kojas, ar gali jas judinti. Jei taip, paprašykime atsargiai pajudinti kaklą. Paprasčiausi klausimai leidžia įsitikinti, kad žmogus nepatyrė rimtos stuburo traumos. O jeigu esama nemažos tikimybės, kad taip įvyko, tai iš vandens ištrauktą žmogų palikite gulimoje pozicijoje, apklokite, kad nesušaltų, ir skubiai kvieskite greitąją pagalbą, bet patys nejudinkite, netransportuokite. Tam reikalinga speciali kūno ir ypač kaklo imobilizacija.

Taip pat turime patikrinti, ar neužspausti žmogaus kvėpavimo takai ir jis kvėpuoja: reikia dėti ranką ant krūtinės ląstos, priglausti ausį, įsitikinti, ar žmogus ne tik gali įkvėpti, bet ir tolygiai kvėpuoja, jeigu ne – užtikrinti, kad kvėpavimui netrukdytų liežuvis, rūbai, šalmas (jei kalbame apie autoavariją) ar bet koks kitas svetimkūnis. Svarbu kuo anksčiau pradėti pirminį gaivinimą. Būtent dėl to labai svarbu šviesti visuomenę, kaip teisingai atlikti pirminį gaivinimą. Niekada negalime žinoti, kada to prireiks – artimam ar čia pat esančiam praeiviui. Gera žinia ta, kad tikrai esama nemokamų pirminio gaivinimo kursų. Išklausyti tokius kursus – tai ne vien įgyti diplomą: kritiniu momentu, turint žinių, galima išgelbėti gyvybę.

Lūžus kaulams ranką ar koją reikia mobilizuoti: lūžusiam kaului judant, aštrūs lūžgaliai gali toliau pjaustyti viduje esančius minkštuosius audinius – raumenis, sausgysles ir kitus. Tai – be galo skausminga. Kai kuriais atvejais nepadeda net ir labai stiprūs vaistai. Imobilizavimui tinka bet kas kieto, ką galima apvynioti bintu, rūbais ir pan. Svarbu, kad lūžusi ranka ar koja kiek įmanoma mažiau judėtų, būtų „fiksuota“. Lūžus kojų kaulams, jei nesate tikri, kuri konkreti vieta lūžo, geriau tvarsčiu ar kuo nors kitu apvynioti daugiau, plačiau, t. y. iki pat dubens ar pažasties. Jeigu lūžis – atviras, smarkiai bėga kraujas ar įtariame didžiųjų kraujagyslių pažeidimą, nesiėmus greitų veiksmų yra didelė nukraujavimo tikimybė. Matant dideles kraujuojančias žaizdas, nereikia bandyti jų praplauti. Žaizdas reikia užspausti, pavyzdžiui, drabužiais, tiesiog dedant drabužių sluoksnį ant sluoksnio, nekeičiant jų, net jei permirksta krauju. Jei nesate tikri, kaip naudoti vaistinėlese ne taip seniai atsiradusį turniketą – telefonu pasikonsultuokite su į įvykio vietą atvykstančia greitąja pagalba. Blogai uždėtas turniketas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Spaudžiamas efektas – ypač svarbus dubens kaulų lūžių atveju: dubenyje – daug erdvės, kurioje vidinio kraujavimo atveju gali tekėti itin dideli kiekiai kraujo, ir galima greitai nukraujuoti. Tuomet tikslinga žmogų guldyti ant nugaros ir aplink dubenį kaip įmanoma stipriau apvynioti paklodę ar didelį diržą. Jeigu nesate tikri, kaip naudotis medicinine įranga, geriau naudoti paprasčiausius dalykus. Jeigu šalia yra keli žmonės, pasiskirstykite darbus: vienas turėtų užtikrinti pirminį gaivinimą, kitas skambinti greitajai, trečias – prašyti pagalbos praeivių ir t. t.

Pakalbėkime apie lengvesnes traumas – sumušimus ir patinimus: ką daryti tokiais atvejais?

Tinimas yra normali reakcija į sumušimą. Galūnė tikrai patins, ypač jei po traumos ją laikysite nuleidę. Reaguodamas į traumą kūnas bando „nustumti“ į sužeistą vietą daugiau skysčių, kad pradėtų vykti gijimo procesas. Tinimas sukels skausmą, diskomfortą, papildomas rizikas. Jeigu pavyksta galūnę laikyti pakeltą – pakelti koją, parišti ranką ar bent jau laikyti ją širdies aukštyje ir pašaldyti kas 2–3 val. po 10–15 min., kad tinimas mažėtų. Tuomet bus mažiau skausmo, geresnė minkštųjų audinių būsena, nesiformuos pūslės, sumažės šalutinių reiškinių rizika.

Kalbant apie tolesnį gydymą, reikėtų įsivertinti, kaip stipriai skauda, ar pavyksta lankstyti galūnę. Galima išgerti vaistų nuo skausmo, vis uždėti ką nors šalto. Jeigu skausmas neintensyvėja, šaltis padeda, funkcija neblogėja, pvz., pavyksta sulenkti ranką ar koją, paeiti, didelė tikimybė, kad kaulas nelūžo ir įvyko tik sumušimas, patempimas. Žinoma, jeigu įtariate, visuomet geriau nuvykti į skubiosios pagalbos skyrių. Patyrus traumą skubi pagalba teikiama pirmas dvi paras. Jeigu žmogus kreipiasi po savaitės, vadinasi, skausmas nebuvo toks intensyvus ir tuomet jis nukreipiamas pas savo šeimos gydytoją. Jeigu gydytojas matys, kad reikalingas tolesnis ištyrimas ar specialus gydymas – būsite siunčiamas į planinę ortopedo-traumatologo konsultaciją.

Kalbant apie patempimus, norėčiau pabrėžti: žmonės nelabai supranta, kas tai yra. Pirmiausia svarbu suprasti kūno struktūrą: esama kaulų, raumenų, sausgyslių, raiščių, nervų ir kraujagyslių. Sausgyslės jungia raumenis prie kaulų, raiščiai – kaulus su kaulais. Pavyzdžiui, dažna trauma – čiurnos raiščių patempimas. Ką tai reiškia? Tai ne raiščių išsitempimas ar formos pasikeitimas, o paprasčiausiai dalinis raiščių plyšimas. Kuo tai skiriasi nuo visiško plyšimo? Visiško plyšimo atveju daug labiau skauda, pažeista vieta ištinsta, gijimas yra kur kas ilgesnis ir sunkesnis. Jeigu pažeisti keli ir daugiau raiščių, gali sujudėti kaulai, pakisti sąnario padėtis, nes, paprastai šnekant, nebelieka kam laikyti kaulų tarpusavyje. Tai vertinama kaip kur kas sunkesnė trauma nei patempimas, dėl to gali tekti koją imobilizuoti gipsu ar net operuoti. Taigi raiščių patempimas – gana abstrakti diagnozė. Tačiau jeigu gydytojas, įvertinęs rizikas, mato, kad tai nėra lūžis, sąnariai – vietoje, kaulai – vietoje, niekas nepasislinkę, tuomet dažniausiai diagnozuojamas dalinis plyšimas. Jis užgyja, bet tam reikia laiko, šaltų kompresų, laikyti galūnę pakeltą, o praėjus pirminiam skausmui – ankstyvo pamažu didėjančio judesio bei apkrovos (dėl jos visada galima pasitarti su kineziterapeutu ar profesionaliu asmeniniu treneriu).

Pirmomis dienomis tai dažniausiai reiškia lengvą galūnės lankstymą, pasukiojimą, o vėliau reikia atsargiai, ne visu svoriu pradėti vaikščioti su pagalbinėmis priemonėmis – ramentais. Tai padės raumenims dar greičiau sustiprėti. Bet jei po tokio „pasportavimo“ jaučiamas skausmas, apkrovą ir vėl reikėtų sumažinti. Pats skausmas gali sukelti uždegiminę reakciją, vien dėl kurios ir gali pradėti skaudėti. Taip gaunamas „užburtas ratas“. Būtent dėl to pratimus reiktų daryti palaipsniui. Vėliau, skausmui sumažėjus, galima pradėti daryti ir stiprinančius, stabilizacinius pratimus ir tik tuomet sugrįžti prie rekreacinio sporto ar savo propaguojamos sporto šakos.

Ką pravartu turėti savo vaistinėlėje – tiek namų, tiek aktyviau leidžiant laiką gamtoje? Ir kokia apskritai galima traumų prevencija?

Visuomet pravartu turėti tvarsčių, bintų, kad būtų galima greitai sustabdyti kraujavimą, nubrozdinimams, žaizdoms – dezinfekcinių priemonių. Tačiau kiekviena situacija – individuali. Žinoma, galima turėti vaistinėlę su įvairiais medikamentais ir kitomis priemonėmis, tačiau visada geriau pasikonsultuoti su specialistais, į įvykio vietą atvykstančia pirmąja pagalba, ką ir kaip naudoti, kokius vaistus suleisti, pvz., adrenaliną ir pan., kadangi tiksliai nežinant – didelė rizika labiau pakenkti, nei padėti. Pradinio gaivinimo atveju svarbiausia kuo greičiau užtikrinti, kad žmogus gautų oro į plaučius.

Jeigu važinėjatės paspirtukais, dviračiais, motociklais, turėkite apsaugas galvai, alkūnėms, keliams, riešams. Neseniai atliktame mūsų ligoninės tyrime pastebėta, kad kas dešimtas žmogus, besikreipiantis dėl traumos, sukeltos važiuojant elektriniu paspirtuku, yra operuojamas. Tai reiškia, kad dažniausiai vien šalmo neužtenka, gali lūžti ir kojų, rankų kaulai.

Jeigu vasarą norima pradėti užsiimti aktyvesne fizine veikla, bėgioti ir pan., prieš tai apskritai reikėtų sustiprinti kūną su kineziterapeuto, sporto trenerio pagalba. Kūną reikia supažindinti su fiziniu krūviu palaipsniui. Tai rekomenduojama ir besidarbuojantiems sode. Pavyzdžiui, pasitempti nugarą kasant iš esmės labai lengva. Vadinasi, netgi tokioms veikloms derėtų pasiruošti, sustiprinti kūną. Skiriant pakankamai laiko mankštai, treniruotėms, traumų rizika gerokai sumažėja, o jeigu kas nors ir nutinka, tai trauma būna menkesnė ir dažnai kitą dieną jaučiamės ne taip ir blogai. Tad jeigu galime padaryti kažką, kad sumažintume traumos riziką, manau, tikrai verta į save investuoti.