„Gebėjimas priimti aplinkui esančius tokius pačius ar kitokius, atvirumas, domėjimasis ir tolerancija – pačios svarbiausios savybės, kurios mums padeda suprasti ir neuroįvairovę, ir neurotipiškus žmones bei save pačius“, – teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydytoja psichiatrė Indraja Veličkienė. Pasaulinės psichikos sveikatos dieną su gydytoja kalbamės apie dabar itin daug dėmesio sulaukiančią neuroįvairovę: kas tai yra, kodėl kai kurie žmonės patenka į neneurotipiškų spektrą ir kaip tokiems žmonėms sekasi visuomenėje.
Kas yra neuroįvairovė? Ar galite paaiškinti pačią sąvoką? Kokie žmonės laikomi neurotipiškais, o kokie – ne?
Neuroįvairovė – tai terminas, apibrėžiantis natūralias žmogaus smegenų funkcijų ir elgesio variacijas. Dažnai neuroįvairovės sąvoką vartojame apibūdindami autizmo spektro sutrikimus (angl. Autism spectrum disorder, ASD), aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. Attention-deficit/hyperactivity disorder, ADHD), disleksiją – norime pabrėžti, kad tai nėra liga, bet kitoks būdas mąstyti, jausti ir suprasti pasaulį.
Turbūt vis sunkiau darosi apibūdinti neurotipišką žmogų. Gal svarbu nutolti nuo apibendrinančių sąvokų šiuolaikinėje į individualumą ir išskirtinumą orientuotoje visuomenėje.
Autizmo sutrikimas, Aspergerio sindromas, ADHD ir kt. neuroįvairovės kontekste vartojami diagnozių pavadinimai – ar tai nėra asmenybiniai dalykai? Kuo jie skiriasi nuo asmenybės sutrikimo apibrėžimo? Teko skaityti, kad, pvz., ADHD iš tiesų yra PSTD (potrauminio streso sidromas), literatūroje PSTD neretai palyginamas su ribiniu asmenybės sutrikimu… Kaip yra iš tiesų?
Tiksliausias terminas būtų autizmo spektro sutrikimai – jis apima skirtingus autizmo funkcionavimo lygius, tarp jų – ir Aspergerio sindromą. Nors Tarptautinių ligų kodų (TLK) klasifikacijoje Aspergerio sindromo terminas išlikęs, jo neturėtume vartoti dėl etinių priežasčių.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas skiriasi nuo autizmo spektro, asmenybės sutrikimų ar potrauminio streso sutrikimo.
Autizmo spektro sutrikimų atveju simptomai formuojasi labai ankstyvame amžiuje ir pasižymi genetiniu komponentu. Autizmo simptomai apima socialinio funkcionavimo simptomus, sunkumus, kylančius dėl neplanuotų pokyčių, nuspėjamumo poreikį, įpročius bei jautrumą sensoriniams dirgikliams.
Asmenybės sutrikimai gali būti nustatomi esant ir autizmo spektro sutrikimui. Asmenybės sutrikimų simptomai išryškėja tarpasmeninių santykių, emocijų disreguliacijos kontekste. Tuo tarpu autizmo spektro sutrikimų atveju žmonės jautriau gali reaguoti į socialines situacijas, garsą, dirgiklių perteklių. Vienas mano pacientas yra prisipažinęs, kad kai yra pernelyg pavargęs, laukia, kol žmona išeis iš kambario. Nors ją labai myli, net savo tyliu buvimu ji „generuoja informaciją“ ir tai dar labiau jį vargina. Noras pabūti toliau ir tylumoje ir meilė žmonai egzistuoja kartu ir neprieštarauja vienas kitam.
Jei kalbame apie asmenybės sutrikimus, tarpasmeninis santykis, buvimas šalia ar atskirai turi daug didesnę reikšmę nei įprastai. Asmenybės sutrikimų atveju prisirišimo teorija ir toliau besiformuojančios strategijos yra ypač svarbios, turi įtakos savęs suvokimui, emocijų reguliacijai, tad dažniausiai kyla artimų tarpasmeninių santykių sunkumų. Potrauminio streso sutrikimo atveju kalbame apie susipynimą: kiek trauminiai patyrimai dažnesni turintiems autizmo spektro ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, o kiek traumų patyrimas sutrikdo žmogaus augimą ir gebėjimą atpažinti ir reguliuoti savo emocijas, suprasti santykius.
Ar yra skirtumas tarp ADHD ir ADD? T. y. ar gali žmogus turėti dėmesio trūkumo sutrikimą, tačiau neturėti hiperaktyvumo, būdingo ADHD?
Remiantis Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovu (DSM V) ir TLK vienuoliktąja klasifikacija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas būna kelių tipų: nesusikaupimo (vadinamasis ADD), hiperaktyvumo ir kombinuotas. Norint kurį nors nustatyti, reikia penkių simptomų suaugusiems ir šešių vaikystėje iš skirtingų simptomų grupių, t. y. dėmesio palaikymo ir aktyvumo. Esant dešimčiai ar dvylikai simptomų nustatomas kombinuotas sutrikimas.
Gal galite plačiau papasakoti apie autizmo spektro sutrikimus?
Pirma mintis, kuri man šauna į galvą – Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skrudenienės išleista knyga „Autizmas – dalis manęs“. Tikrai manau, kad nepapasakosiu geriau. Knygoje surinktos penkiolika istorijų pasakoja apie pačius jautriausius patyrimus ir savęs suvokimą. Ateina daug žmonių, kurie paskaitė šią knygą ir nori įsivertinti, ar turi autizmo spektro simptomų, o kartais – tiesiog pasikalbėti apie savo šeimos narius. Tėvai atsiunčia vaikus, o vaikai – tėvus. Dažnai pasikalbėjus, išgirdus vieniems kitus, geriau suvokiami buvę nesusipratimai, tai, kad galima labai skirtingai jausti ir galvoti.
Ir vis dėlto: kaip nesupainioti autizmo spektro sutrikimų su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?
Jie tokie skirtingi. Nors, geriau pagalvojus, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo nesusikaupimo variantas (ADD) kartais gali būti painiojamas su autizmo spektro sutrikimu. Sakykime, sunku išlaikyti draugus. Kaip tai atrodo abiem atvejais? Autizmo spektro sutrikimų atveju susitikimas su draugais įvyksta tik tam tikrame kontekste, laike, žmogui gali reikėti pastangų išbūti socialinius susibūrimus, tikėtinas kontaktų vengimas. Tuo tarpu ADHD atveju – žmogus gali pamiršti atrašyti, jam sunku susiorganizuoti, prisiruošti pakviesti ar suplanuoti susitikimą.
Kaip neneurotipiškiems žmonėms sekasi moksle, darbe, artimoje aplinkoje? Kokių sunkumų jie patiria? Su kokiais visuomenės nusiteikimais tokiems žmonėms tenka susidurti?
Turbūt įvairiai. Sutinku pacientų, kurie turi ASD arba ADHD ir mokėsi Kembridžo universitete. Jie man sako, kad mokykloje buvo tikrai lengva, nereikėjo mokytis, namų darbus padarydavo per pamokas ir neprisimena, kada reikėjo kartotis. Tačiau universitetas juos „pasivijo“, mokytis pradėti reikėjo ir jiems… Nemažai tokių žmonių turi aukštą intelektą. Atrodytų, tai yra jų stiprybė, kuri padeda prisitaikyti. Mes, specialistai, vadiname tai „maskavimu“. Maskavimas gali būti ir nenaudingas, nes daugiau pavargstama, pametamas „aš“, prisiimami vaidmenys, kaip turėtų būti, o ne kaip yra. Po to seka ilgi depresijos epizodai ir pacientai klausia: „Kodėl man ta depresija kartojasi?“ Kitiems mokytis ir dirbti gali būti labai sudėtinga. Gali būti sunku suprasti paaiškinimus, norisi pasitikslinti arba kaip tik spręsti užduotis savo būdu. Mokytojams gali stigti noro aiškinti tiek ilgai arba išklausyti atsakymą (jei jis pateikiamas su visomis detalėmis), tad imama galvoti, kad žmogus tiesiog nežino.
Kaip šie sutrikimai gydomi?
Gydymas skirtingas tiek, kiek skirtingi sutrikimai ar poreikis juos gydyti. Nėra specifinio autizmo spektro sutrikimų gydymo. Nemažai žmonių pasakytų: „O ką jūs norite gydyti?“ Kaip psichiatrei, man svarbu, kiek simptomai trukdo mano pacientams funkcionuoti, kaip juos veikia, kaip jie jaučiasi. Dažnai gydomi gretutiniai sutrikimai, pavyzdžiui, nerimo, nuotaikos, priklausomybės. Svarbu ne tik pasirinkti vaistus, psichoterapiją, bet ir atsiminti, kad tai – neuroįvairovė, t. y. kad tam tikras nemalonus garsas gali būti daug svarbesnis nei tarpasmeniniai nesusipratimai darbe, ir pasikeitus sensorinei aplinkai simptomas sumažės ar išnyks. Psichoterapija ir savęs pažinimo stiprinimas yra naudinga kiekvienam, tik svarbu atsiminti, kad terapija gali šiek tiek skirtis paaiškinimų ir įžvalgų tikslumu, skirtingoms simptomų grupėms taikomi skirtingi moduliai.
ADHD gydymas šiek tiek skiriasi, nes aiškesnė biologinė teorija ir gydymas medikamentais yra efektyvus. Dažnai skiriami stimuliantai, kiti medikamentai. Man norisi pabrėžti, kad ne vien stimuliantais yra gydoma ADHD, nors jie ir yra pirmo pasirinkimo vaistai. Stimuliantai padeda susikaupti ir mažiau atidėlioti, pabaigti pradėtas užduotis. Teisingai nustačius ADHD diagnozę ir pradėjus gydymą matomas labai ryškus būklės pasikeitimas. Svarbu žinoti, kad vien vaistų nepakanka, reikia strategijų, sporto, kognityvinių treniruočių. Kai kurie renkasi ne vaistus, o strategijas, ir tikrai džiugu matyti pozityvius pokyčius.
Papasakokite plačiau, kaip psichoterapija gali padėti turint autizmo spektro ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimą?
Norėčiau paminėti, kad terapija gali būti labai naudinga esant gretutiniams sutrikimams. Traumos gana dažnos turint ASD ar ADHD, tad terapija ypač svarbi šiose situacijose. Kad ir kaip būtų liūdna ir neteisinga, bet literatūroje nurodoma, jog linkę smurtauti asmenys pastebi ASD ar ADHD turinčiųjų pažeidžiamumą ir gali tuo pasinaudoti.
Žmonės, turintys spektro sutrikimų ar ADHD, jaučiasi esantys kitokie, nepritampantys, tad atsitikus traumoms atsiranda pavojus pakliūti į ydingą ratą nuvertinant, kaltinant save, o tai smarkiai gilina traumos poveikį. Po trauminių patirčių ir galvojimo, koks aš netikęs, diagnozės nustatymas gali atnešti palengvėjimą. Tai tarsi sumažina atsakomybę už nesėkmes ir suteikia kitokį situacijos matymą. Prisimenu atvejį, kai viena pacientė atsisakė vaistų nuo ADHD ir terapijos. Greitai skriejančios mintys ir besikeičiantys pomėgiai, veiklos turint ADHD jai buvo tarsi pabėgimas nuo siaubingos traumuojančios patirties paauglystėje. Pradėtas gydymas jai leido ilgiau pabūti su intensyvia emocija, o tam ji dar nebuvo pasiruošusi.
Kuo neneurotipiški žmonės kitokie? Galbūt esama kokių nors privalumų turint neneurotipiškas smegenis?
Kiekvienas iš mūsų turime ką nors įdomaus, svarbaus ir reikalingo. Skirtingas mūsų matymas ir patyrimas sukuria civilizacijas ir išradimus.
Komentarų nėra. Būk pirmas!