„Dauguma mano dienų yra skirtos rūpintis pacientais, padėti išvengti dantų ir burnos ligų, gydyti įvairias dantenų, periodonto ir burnos gleivinės ligas, atkurti prarastus audinius, atlikti dantų implantaciją. Kitą dalį laiko skiriu moksliniams darbams su DIGITORR moksline komanda. Kartais skaitau paskaitas burnos sveikatos priežiūros specialistų tobulinimosi renginiuose, o nuo pavasario semestro tikiuosi prisijungti prie Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Odontologijos instituto dėstytojų komandos“, – apie save pasakoja gydytojas periodontologas dr. Rokas Borusevičius. Laivalaikiu besidomintis istoriniu Klaipėdos-Mėmelio ir Mažosios Lietuvos paveldu, kolekcionuojantis su šiuo kraštu ir medicina susijusius prieškarinius artefaktus, autentiškos džiazo muzikos ir kultūros entuziastas, laisvalaikiu šokantis ir mokantis šokti kitus, šiais metais VU Medicinos fakultete dr. R. Borusevičius dar ir sėkmingai apsigynė disertaciją odontologijos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Su gydytoju kalbamės apie jo atliktą disertacijos tyrimą „Dantų implantacijos navigacijos metodų tikslumas ir neatidėliotiniems protezams naudojamų medžiagų biologinis suderinamumas“.
Tikslesnė ir saugesnė dantų implantavimo metodika
Technologijų pažanga padarė didelę įtaką odontologijos mokslui ir klinikinei praktikai, kokius juos turime šiandien: inovacijos – skeneriai ir tūrinė kompiuterinė tomografija – leido gydytojams odontologams perkelti didelę dalį paciento anatominių 3D duomenų į kompiuterį. „Tokia asmeninė veido, dantų ir žandikaulių būklės kopija kompiuteryje – paciento skaitmeninė „versija“ – tapo kasdieniu odontologo įrankiu atliekant dantų protezavimą“, – teigia dr. R. Borusevičius. Anot jo, galimybė kompiuteryje planuoti gydymą ir prognozuoti galutinį rezultatą – ypač svarbi atliekant dantų implantacijas. „Šiandien įprasta, kad, pacientui netekus danties, protezavimas atliekamas ant danties implanto: prarasto danties vietoje į žandikaulio kaulą įsriegiamas implantas, kuris būna pagamintas iš biologiškai suderinamos medžiagos ir funkcionuoja tarsi dirbtinė danties šaknis. Ant šios dirbtinės šaknies vėliau padaromas vainikas – kramtymui reikalinga matoma danties dalis“, – pasakoja gydytojas.
Pasak dr. R. Borusevičiaus, visus šiuos komponentus galima įvertinti remiantis kompiuteriniais duomenimis: numatyti būsimo danties vainiko vietą, įvertinus gretimas anatomines struktūras, kurios gali būti jautrios pažaidai (nervo kanalą, nosies dugną, prienosinio ančio („sinuso“) dugną, gretimų dantų šaknis ir kt.), žandikaulyje parinkti tikslią paties implanto padėtį. Kompiuteryje suplanuota implanto padėtis gali būti perkeliama į paciento burną naudojantis įvairiomis technologijomis. Viena jų – 3D spausdintuvu išspausdintas šablonas – kapa (statinis chirurginis gidas), dedama į paciento burną implantacijos metu. „Šis šablonas leidžia gydytojui odontologui nukreipti įrankius tiksliai į suplanuotą padėtį. Dar kita, naujesnė technologija yra dinaminė navigacija, kuri realiu laiku kompiuterio ekrane seka ir perduoda informaciją apie instrumentų padėtį žandikaulyje. Tai – tarsi kelio navigacija išmaniajame telefone. Moksliniai tyrimai rodo, kad taikant šias technologijas reikšmingai sumažinama žmogiškoji „laisvos rankos“ paklaida. Taigi šie metodai užtikrina tikslesnį ir saugesnį paciento gydymą“, – pasakoja mokslininkas, savo disertacijoje tyręs būtent statinę ir dinaminę gidinės implantacijos metodikas.
Klinikinės simuliacijos ir bendradarbiavimas su VU Gyvybės mokslų centru
„Remdamasis žmogaus žandikaulių modeliais simuliavau įvairias klinikines situacijas, vertinau įvairių susijusių veiksnių įtaką šių dviejų technologijų tikslumui, lyginau jas tarpusavyje. Pagal skaitmeniniu būdu sukurtą planą buvo sriegiami dantų implantai į modelius, po to – nuskenuojamas gautas implantų padėties rezultatas, jis kompiuteryje palygintas su pradiniu planu, išmatavus 5 skirtingus paklaidų tipus. Tyrimo metu iš viso išanalizuotos 4 klinikinės situacijos (nuo vieno danties trūkumo iki būklės, kai netenkama visų dantų), palygintas ne tik pačių technologijų tikslumas, bet ir implantų padėties, skirtingo implanto dizaino ir naudojamų atskaitos objektų įtakos“, – apie tyrimo eigą pasakoja dr. R. Borusevičius. Pasak jo, ilgalaikė tokio tikslaus danties implanto pozicionavimo žandikaulyje sėkmė priklauso ne tik nuo kaulinio audinio ląstelių atsako, gana plačiai aptarto mokslinėje literatūroje, bet ir nuo dantenų ląstelių atsako. „Dantenos sudaro apsauginį barjerą, kuris apgaubia iš jų išnyrančią implanto vainikėlio dalį. Tai apsaugo implanto paviršių, kaulą ir kitus, gilesnius audinius nuo bakterijų ar kitų žalingų veiksnių. Barjero tvirtumą lemia ne vien dantenos, bet ir implanto komponento medžiagos paviršiaus, prie kurio kimba dantenų ląstelės, savybės“, – tvirtina periodontologas.
Kartu su VU Gyvybės mokslų centro biochemikų komanda dr. R. Borusevičius tyrė žmogaus dantenų fibroblastų pirminės kultūros proliferaciją ant 11 protezuojant naudojamų medžiagų paviršių. Tarp jų – 5 polimerinės medžiagos, įskaitant ir inovatyvius, mažiau ištirtus polimerus (PEEK, PEKK) bei 3D būdu spausdinamus polimerus. Taip pat tirti 5 keraminių medžiagų ir titano paviršiai. „Šių medžiagų paviršiai buvo nupoliruoti laikantis standartinių gamintojų rekomendacijų, kaip protezuoti dantis ir implantus paciento burnoje. Buvo įvertintas vidutinis kiekvienos medžiagos paviršių šiurkštumas ir hidrofiliškumas. Iš ankstesnių mokslinių tyrimų žinoma, kad tai – svarbios paviršiaus charakteristikos, susijusios su ląstelių atsaku. Žmogaus dantenų fibroblastų proliferacija vertinta matuojant gyvybingumą MMT fotokolorimetriniu metodu po 24, 48 ir 72 valandų inkubacijos. Taip pat, siekiant palankesnio ląstelių atsako, vertinta galimybė aktyvuoti cirkonio oksido keraminių medžiagų paviršius ultravioleto spinduliuote“, – apie tyrimą pasakoja mokslininkas. Visas disertacijos tyrimas apėmė skaitmeninių technologijų, naudojamų implantams tiksliai pozicionuoti kaule, ir žmogaus dantenų ląstelėms palankiausios protezinės medžiagos vertinimą.
Pagrindiniai iššūkiai – menkai praminti takai
„Nors skaitmeninės technologijos vystosi labai greitai, medicinos srityje jos dažnai įgauna „uždarų“ komercinių produktų formą. Tai savaime suprantama. Tačiau rengiant disertaciją reikėjo atrasti būdų, kaip integruoti skaitmenines technologijas, kaip jas palyginti vienodu protokolu“, – teigia dr. R. Borusevičius. Pasak mokslininko, teko „atsimušti“ į nemažai akligatvių, kol pavyko rasti tinkamus sprendinius. Žmogaus dantenų ląstelių tyrimo dalyje reikėjo išbandyti įvairius metodus, kol paaiškėjo, kurie toliau formuos darbo rezultatus ir „nuguls“ galutiniame rankraštyje. „Mane dažnai motyvuodavo tai, kad vaikštome terra incognita, tiriame dėmesio ir inovacijų „smaigalyje“ esančią odontologijos temą. Noras tęsti tyrimą ir judėti pirmyn ypač sustiprėdavo, kai „PubMed“ duomenų bazėje pasirodydavo naujutėlaitės užsienio kolegų mokslininkų publikacijos labai artimomis tyrimų temomis. Taip pat stipriai motyvavo ir tai, kad dirbau su pirmuoju Lietuvoje dinaminės navigacijos įrenginiu (Navident), kuris Europoje tuo metu tebuvęs vos keliose dešimtyse klinikų“, – pasakoja dr. R. Borusevičius. Gydytojas įsitikinęs, kad mokslinio tyrimo sėkmė labai priklauso nuo tarpdiscipliniškumo, inovatyvumo ir praktinio rezultatų pritaikomumo, mokslinių tyrimų ir jų rezultatų sklaidos tarp kolegų mokslininkų bei praktikų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat – sklaidos ir komunikacijos, pasiekiančios tiesiogiai su tyrimu nesusijusią visuomenės dalį.
Dėkingas įkvepiančiai aplinkai
„Jau nuo pirmųjų studijų metų dalyvavau studentų mokslinės draugijos veikloje. Man pasisekė, kad anksti įsitraukiau į mokslinius tyrimus VU Medicinos fakulteto Odontologijos institute. Studentų mokslinė tiriamoji veikla leido man susipažinti su profesoriumi Vygandu Rutkūnu, kurio dėka atradau dominančią odontologijos kryptį. Pati disertacijos tyrimo tema formavosi ir gryninosi tiek pirmosios pakopos, tiek rezidentūros studijų laikotarpiu. Skaitmeninės odontologijos ir inovatyvių technologijų, taip pat – biologinio dantenų ląstelių atsako temos man visada atrodė labai įdomios ir pritaikomos praktikoje“, – pasakoja dr. R. Borusevičius.
Anot jo, kiekvienas gydytojas kartu yra ir mokslininkas: „Gydant pacientus privalu išmanyti mokslu bei įrodymais pagrįstos medicinos ir odontologijos principus. Reikia gebėti skaityti, suprasti, analizuoti ir vertinti atliktus mokslinius tyrimus. Studijuojant VU Medicinos fakulteto Odontologijos institute, netrūko įkvepiančių žmonių, kurie – ne tik puikūs savo srities gydytojai specialistai, bet ir mokslininkai, dėstytojai. Labiausiai įkvėpę mane – prof. Vygandas Rutkūnas, prof. Vytautė Pečiulienė, prof. Vilma Brukienė, dr. Arūnas Rimkevičius, doc. Rūta Rastenienė, doc. Saulius Drukteinis, doc. Linas Zaleckas ir doc. Ieva Gendvilienė. Manau, kad VU Medicinos fakulteto Odontologijos institutas tikrai gali didžiuotis savo šviesia, įkvepiančia akademine bendruomene. Džiaugiuosi turėjęs galimybę augti šalia ir mokytis iš puikių pavyzdžių, kurie man įdiegė svarbiausias akademines vertybes.“
Gydytojas taip pat džiaugėsi turėjęs galimybę dirbti tarpdisciplininėje aplinkoje – kartu su mokslininkais iš VU Gyvybės mokslų centro Biochemijos instituto Biologinių modelių skyriaus (dr. Virginija Bukelskiene, dr. Daiva Baltriukiene), Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros (doc. Arūnu Barkumi), VU Lazerinių tyrimų centro (dr. Domu Paipulu). „Gebėjimas suprasti susijusių mokslo sričių metodus ir tyrimus smarkiai prisidėjo prie mano, tiek kaip mokslininko ir specialisto, tiek kaip asmenybės, augimo“, – pokalbio pabaigoje sako dr. R. Borusevičius.
Komentarų nėra. Būk pirmas!