Nuo 2006 m. Vilniaus universitete įgyvendinamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuotas projektas „Žinių ir specialiųjų kompetencijų vertinimo sistemos vystymas įkuriant Vilniaus universiteto Egzaminavimo centrą”.

Vykdant šį projektą buvo siekiama įkurti Vilniaus universiteto Egzaminavimo centrą ir taip palengvinti egzaminavimo darbą dėstytojams bei sustiprinti kovą su plagijavimu. Šiandien jau galima kalbėti apie projekto rezultatus.

Vykdant projektą Vilniaus universitete buvo sukurta moderni kompiuterizuota egzaminavimo sistema. Kol kas ji panaudota keturiuose fakultetuose – Teisės, Komunikacijos, Ekonomikos ir Fizikos. Kaip pripažįsta viena iš projekto dalyvių, Informacijos ir komunikacijos katedros lektorė dr. Laima Nevinskaitė, studentai, kurie laikė egzaminus pagal kompiuterizuotą egzaminavimo sistemą, iš esmės kartu šią sistemą ir testavo. „Nebuvo kitos galimybės išbandyti, ar tikrai viskas veikia taip, kaip reikia – tik realiai laikomi egzaminai padėjo įžvelgti visus galimus trūkumus ir juos pataisyti”, – teigė ji.

Kompiuterinė egzaminavimo sistema leidžia greitai ir efektyviai patikrinti studento įgytas žinias. Sėdėdamas prie kompiuterio studentas gali ne tik atsakyti į uždarus testo klausimus, bet ir įrašyti atsakymus į atvirus klausimus. Sistema leidžia studentui atsakinėjant į klausimą surinkti iki 3 tūkst. ženklų tekstą. Pasak L. Nevinskaitės, daugeliu atvejų tokio ilgumo teksto pakanka atsakyti į klausimą. Be to, žinant šį apribojimą, galima atitinkamai formuluoti klausimus. Atsakymo rinkimas kompiuteriu suteikia studentui darbo su rašomu tekstu laisvę – reikalui esant jis gali perrašyti dalį teksto, suredaguoti jį, įterpti kitą žodį ar papildomą sakinį ir t. t.

Kaip ir sprendžiant popierinį testą, kompiuterinio egzamino dalyvis gali atsakinėti į klausimus ne iš eilės – pirma atsakyti į paprastesnius klausimus, o prie sudėtingesnių grįžti vėliau. „Kai studentas spaudžia „Baigti testą” – tai dar nėra galutinė egzamino pabaiga. Sistema parodo, kiek yra klausimų ir į kiek iš jų atsakyta. Iš čia jis dar gali grįžti į testą – patikslinti atsakymą į kokį nors klausimą ar atsakyti į tuos klausimus, kuriuos gal atsitiktinai praleido”, – aiškina L. Nevinskaitė.

Sistema taip pat gali pati įvertinti testą (jeigu jame, žinoma, nebuvo atvirų klausimų, kuriuos turi tikrinti dėstytojas). Baigęs testą, studentas iš karto sužino savo egzamino rezultatą. Tai sutaupo dėstytojų laiko, o ir mažina studentų išgyvenamą stresą, kai tenka laukti egzamino rezultatų paskelbimo. Be to, tokiu atveju studentams neteks abejoti vertinimo objektyvumu. Tik, žinoma, ir patys dėstytojai turi labai atsakingai ir kruopščiai rengti egzamino klausimus. „Klaidų gali būti, bet tik dėl žmogiškojo faktoriaus. Paprasčiausia galima klaida, kai dėstytojas, įrašantis į sistemą klausimą, pats kaip teisingą nurodo sistemai ne tą atsakymą. Tad dėstytojai turėtų būti labai atidūs, ypač iš pat pradžių, kol dar neturi didelės darbo su šia sistema patirties”, – mano Vilniaus universiteto Informacinių technologijų taikymo centro direktorius Marius Jurgutis.

Dėstytojo dalyvavimas – nebūtinas

Kompiuterizuota egzaminavimo sistema leidžia užtikrinti ir nusirašinėjimo prevenciją. Nors sėdėdami vienas šalia kito studentai gali bandyti žvilgčioti į kaimynų monitorius, sistema paruošia kiekvienam studentui „individualų” testą, parinkdama skirtingus klausimus arba tiesiog skirtingą jų seką. Be to, kai egzaminai vyksta Informacinių technologijų taikymo centro kompiuterių salėse, egzamino eigą prižiūri ne tik dėstytojas, bet ir padedantys jam salės prižiūrėtojai.

Kartais dėstytojas gali net nedalyvauti egzamine. Tokiu atveju egzaminą prižiūri projekto (ateityje – Egzaminavimo centro) darbuotojai ir salės prižiūrėtojai, o sistema leidžia studentams prisijungti prie testo tik per iš anksto įvestą egzamino laiką. Be to, sistema pagal studento įvestus identifikacijos duomenis „atpažįsta” studentus, „žino”, kuriai grupei jie priklauso ir kokį egzaminą turi laikyti. Peržiūrėti testo rezultatus ar patikrinti atsakymus į atvirus klausimus dėstytojas gali vėliau, prisijungęs prie sistemos per asmeninę prieigą iš bet kurio kompiuterio, prijungto prie interneto.

Žinoma, kai kurie skeptikai gali teigti, kad kompiuterinė egzaminavimo sistema neatstoja gyvo kontakto su studentu, nepatikrina jo mąstymo įgūdžių ar retorinių sugebėjimų. Tačiau projekto vadovas Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius dr. Juozas Galginaitis mano, kad tokie nuogąstavimai nepagristi. „Mes tikrai nesiekiame atimti iš dėstytojo vertinimo teisės. Mes tik norime duoti jam tam tikrą instrumentą ir paraginti jį pagalvoti apie tai, kaip ir kada jis tą instrumentą gali panaudoti”, – teigia jis. Pasak J. Galginaičio, kiekviena akademinė disciplina aprėpia tam tikrą žinių visumą, kurią studentas privalo įsisavinti. Būtent tokių žinių įsisavinimo lygį ir leidžia patikrinti kompiuterizuota egzaminavimo sistema. Kartu, reikalui esant, dėstytojui neuždrausta klausti tam tikrų klausimų žodžiu.

J. Galginaitis pabrėžia, kad kompiuterizuota egzaminavimo sistema gali būti naudojama ir tarpiniams studentų atsiskaitymams. Šios sistemos pranašumas ypač pasireiškia dėstytojui dirbant su didelėmis studentų grupėmis. Sistema leidžia dėstytojui taupyti laiką, palengvina jo darbą, susijusį su atliktų egzamino užduočių tikrinimu.

Numatoma, kad artimiausiu metu kompiuterinė egzaminavimo sistema bus naudojama visuose VU fakultetuose. Pasak J. Galginaičio, dėl galimybių naudotis ja jau aktyviai domėjosi Medicinos fakultetas, Užsienio kalbų institutas ir Tarptautinio verslo mokykla.

Akademinių reikalų prorektorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėstytojas, net nesinaudodamas kompiuterine egzaminavimo sistema, gali pasinaudoti projekto „Žinių ir specialiųjų kompetencijų vertinimo sistemos vystymas įkuriant Vilniaus universiteto Egzaminavimo centrą” rezultatais. Įkuriant Egzaminavimo centrą, dėmesys buvo sutelktas ne vien į kompiuterinės egzaminavimo sistemos įdiegimą, bet ir į studentų kompetencijos patikros metodikos parengimą. Projekte dalyvavusi edukologė doc. dr. Tatjana Bulajeva parengė „Žinių tikrinimo ir vertinimo užduočių sukūrimo metodiką”, kuria gali naudotis visi norintys Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiuo metu šią metodiką galima rasti Egzaminavimo centro tinklalapyje (www.ec.vu.lt), truputį vėliau ji bus išplatinta ir Vilniaus universiteto fakultetų bibliotekose.

Kova su plagijavimu – aktualus klausimas

Dar viena problema, kuriai išspręsti buvo skirtas minėtas projektas – plagijavimas. Ne paslaptis, kad ne visi studentai rašo savo darbus sąžiningai. Plagijavimo patikros sistema, kuri jau prieinama visiems Vilniaus universiteto dėstytojams, skirta plagijavimo atvejų prevencijai.

Apie plagijavimo problemą užsimena ir J. Galginaitis. „Nėra naujiena, kad darbai būna perkami, kad studentai sugeba iš kur nors gauti elektroninę darbo kopiją arba parsisiunčia darbus iš interneto. Autorystės patikra yra būtinas dalykas. Tačiau ne visi dėstytojai spėja kruopščiai perskaityti savo studentų darbus, ne visiems pavyksta įsigilinti ir pastebėti plagiatą. Mes manome, kad ši sistema leis išaiškinti bent jau paties šiurkščiausio ir įžūliausio plagijavimo atvejus”, – tikisi akademinių reikalų prorektorius.

Nuo 2007 m. Vilniaus universitete centralizuotai kaupiami kursiniai ir diplominiai studentų darbai. Visi šie darbai yra saugomi duomenų bazėje (2008 m. vasarį VU Senato komisijoje patvirtinta VU studentų rašto darbų duomenų bazės kaupimo ir naudojimo tvarka). Įdiegta patikros sistema leidžia aptikti sutapimus tarp bazėje esančių darbų tekstų. Kaip teigia Egzaminavimo centro kūrimo grupės specialistė Sandra Trumpulytė, sistema yra gana efektyvi. Žinoma, ji pati nenustato, ar tikrai vienas darbas yra kito darbo plagiatas, tačiau padeda dėstytojui ar atsakingam asmeniui peržiūrėti sutampančias vietas ir nuspręsti, ar čia plagijavimo atvejis, ar kas nors kita (pavyzdžiui – tos pačios citatos).

Sistema turi ir tam tikrų trūkumų. Ji lygina tik darbus, įvestus į duomenų bazę, bet netikrina sutapimų su tekstais, laisvai prieinamais internete (iš kur studentai ne tik dažnai renka informaciją, bet ir parsisiunčia ištisus tekstus). Tačiau ir tokiu atveju, S. Trumplytės manymu, sistema gali padėti išaiškinti nesąžiningus studentus: „Įsivaizduokim, kad kas nors persiuntė darbą iš interneto ir pateikė jį dėstytojui kaip savo originalų darbą. Pirmajam tai padariusiajam pasiseks, tačiau lygiai taip pat tą darbą gali persiųsti ir kuris nors kitas studentas. Dar kartą patekęs į sistemą toks darbas bus identifikuotas kaip plagiatas”. Pasak S. Trumpulytės, sistema dar tobulės. „Mūsų artimiausias tikslas – sukurti bendrą visų Lietuvos universitetų studentų darbų duomenų bazę. Manome, kad tai leistų gana efektyviai kovoti su plagijavimu šalies mastu”, – teigia ji.

Sistema tikrina, kaip tam tikra vieno darbo simbolių seka (žodžių junginiai, tekstas) atitinka kito darbo simbolių seką. Tai reiškia, kad sistema nėra susieta su kokia nors viena kalba. Taigi dėstytojai galės tikrinti studentų tekstus, parašytus ne tik lietuvių, bet ir, pavyzdžiui, lenkų ir rusų kalbomis.

Kaip pabrėžia S. Trumpulytė, ar naudotis sistema plagijavimo patikrai, ar nesinaudoti – kol kas šį klausimą kiekvienas dėstytojas sprendžia asmeniškai. „Ateityje sprendimas turėtų būti priimamas fakultetų lygiu. Gal visi dėstytojai bus įpareigoti tikrinti savo studentų darbus per plagijavimo kontrolės sistemą, o gal fakultete bus paskirtas atskiras žmogus, atsakingas už darbų patikrą”, – svarsto S. Trumpulytė. Jos manymu, ši sistema, nors akimirksniu ir neišspręs plagijavimo problemos, tikrai turi padėti skatinti ir kontroliuoti studentų sąžiningumą.
Projektas vykdomas pagal BPD 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra” 4 priemonę „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas”. Projektą finansuoja ES Europos socialinis fondas, gautos paramos suma – 1 514 665 Lt. Projekto pabaiga – 2008 m. balandžio 30 d.