Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) doktorantė, genetikė Rūta Maleckaitė nuo pandemijos pradžios nedvejodama stojo į pagalbą kovoje su koronavirusu. Atsiliepusi į kvietimą savanoriauti, jaunoji tyrėja savo laiką, žinias ir įgūdžius skyrė naujojo viruso mėginiams testuoti.  R. Maleckaitė pasakoja apie savo karjeros kelią, pirmuosius įspūdžius susidūrus su pandemija ir visuomenės susiskaldymo pavojų.

Rūta Maleckaitė

Genetike tapo per atsitiktinumą

R. Maleckaitė prisimena, kad rinkdamasi specialybę iš pradžių norėjo stoti į mediciną, tačiau 12 klasėje suprato, kad toks darbas –ne jai: „Ėmiau žvalgytis į studijas, kurios yra šalia medicinos, bet reikalauja mažiau tiesioginio darbo su žmonėmis.“

Gamtos mokslų sritį pasirinkusi R. Maleckaitė pretendavo į biochemijos studijas, tačiau šiek tiek pritrūko iki nemokamos vietos, todėl tapo genetikos – antruoju prioritetu stojimo sąraše įrašytos specialybės – studente.

„Matyt, toks likimas, kad pataikiau į man geriausią specialybę, nes studijų metais teko „paragauti“ visų sričių ir supratau, kad genetika – man artimiausia. Todėl baigusi bakalauro studijas toliau stojau į genetikos magistrantūrą ir sėkmingai ją užbaigiau. Didžiuojuosi Cum Laude ir Magna Cum Laude diplomais. Šiuo metu studijuoju GMC doktorantūroje“, – pasakoja R. Maleckaitė.

Tolimas pavojus virto kasdienybe

Pirmą kartą laboratorijos darbo specifiką tuometinė studentė išbandė antrame bakalauro studijų kurse. „Tuomet prof. Sonatos Jarmalaitės laboratorijoje ir susižavėjau šiuo darbu, šiuolaikinio mokslo galimybėmis“, – prisimena ji. Dar labiau gilintis į šią specifiką studentę paskatino ir skaudi asmeninė patirtis.

„Laboratorija, kurioje tuo metu lankiausi, specializavosi vėžio (epi)genetikos tyrimuose. Supratau, kad noriu ir toliau gilintis į šią sritį. Taip išpildžiau seną ir tuo metu jau užmirštą vaikystės svajonę dirbti vėžio tyrimų srityje. Paskatinta mamos ir asmeninės labai skaudžios patirties supratau, kad noriu, jog mano tyrimai prisidėtų prie vėžio diagnostikos ir gydymo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje“, – pasakoja R. Maleckaitė.

Vis dėlto ji negalėjo net pagalvoti, kad žinias ir įgūdžius, įgytus vėžio tyrimų laboratorijoje, teks panaudoti ir kovoje su pasauline pandemija: „Kol virusas buvo toli nuo mūsų – Azijoje, kituose žemynuose, atrodė, kad viskas praeis ir mūsų tai nepalies. Pandemijai artėjant Europos ir Lietuvos link pajutau nerimą ir supratau, kad šis siaubingas reiškinys virsta realybe, galinčia paliesti kiekvieną iš mūsų.“

R. Maleckaitė prisimena bauginančią darbo per pandemiją patirtį, kai visas turimas biologijos žinias teko panaudoti greitai informacijos paieškai ir faktams nuo „melagienų“, kurių netrūko viešojoje erdvėje, atskirti: „Moksliniai faktai ne tik leido nusiraminti ir situaciją įvertinti visapusiškai, bet ir papasakoti artimiesiems, kas iš tikro vyksta pasaulyje. Biologinis išsilavinimas tapo labai svarbus, kad galėčiau kitiems pateikti nesunkiai suprantamą informaciją. Tiesa, nesitikėjau, kad pandemija taip pakeis mūsų gyvenimus ir tęsis tiek ilgai.“

Pirmosiose savanorių gretose

R. Maleckaitė buvo viena pirmųjų, atsiliepusių į VU GMC vadovybės kvietimą savanoriškai prisidėti prie naujojo koronaviruso mėginių tyrimo: „Kai sužinojau, kad GMC ruošiamasi atidaryti tokią laboratoriją, nedvejojau. Nors ir suvokiau, kad darbo bus labai daug, entuziazmo tikrai netrūko, nes laboratorija turėjo pradėti veiklą mūsų – genetikų – laboratorijos patalpose, o jos vadove paskirta mano mokslinė vadovė dr. Kristina Daniūnaitė. Tuomet tai buvo visiškai unikalus dalykas, todėl traukė ir nepažinta erdvė, noras išbandyti savo įgūdžius ir pritaikyti žinias.“

Pasak jos, ne ką mažesnis argumentas buvo ir tokios laboratorijos poreikis. „Supratau, kad šių tyrimų Lietuvai, netikėtai užkluptai pasaulinės pandemijos, labai reikia. Tuo metu mūsų šalis turėjo labai mažus testavimo pajėgumus, o suvaldyti pandemiją buvo gyvybiškai būtina. Tad pasakiau sau  – kas daugiau, jei ne mes, galim imtis šios atsakomybės“, – prisimena VU doktorantė.

R. Maleckaitė sako ne kartą sulaukusi klausimo, ar nebijojo imtis darbo su pavojingais patogenais, bet jos abejones išsklaidė GMC patikimumas: „Mūsų centro laboratorijos – aukščiausio lygio ir atitinkančios pasaulinius reikalavimus. Žinojau, kad dirbsiu prižiūrima geriausių mokslininkų, turinčių aukščiausio lygio kompetencijų, todėl nedvejodama užpildžiau anketą.“

Iš turinčių atitinkamą kvalifikaciją ir pasiryžusių dirbti su pavojingais patogenais VU GMC bendruomenės narių buvo sudarytas sąrašas mokslininkų ir tyrėjų, kurie pareiškė norą atlikti SARS-CoV-2 mėginių testavimą panaudojant GMC instrumentus. Praėjusi atranką, į savanorių sąrašą pateko ir R. Maleckaitė. Taip jaunajai mokslininkei atsivėrė naujos, dar nepažintos patirties durys. Per pirmąją bangą savanoriaujant įgyti įgūdžiai pravertė ir vėliau.

Antrajai bangai buvo pasiruošusi

Antroji pandemijos banga Lietuvai smogė nepalyginamai stipriau. Siekdama sumažinti kitų laboratorijų krūvį ir prisidėti prie spartesnio testavimo rudenį GMC vėl pradėjo veikti koronaviruso mėginių tyrimo laboratorija. R. Maleckaitė taip pat įsitraukė į laboratorijos veiklą.

„Ši banga nebuvo netikėta, nes virusas niekur nedingo. Tačiau, palyginti su pirmąja banga, mano patirtis ir įdirbis buvo nepalyginamai didesni. Antrą kartą per metus atsidariusioje laboratorijoje jau viskas buvo pažįstama, todėl šį kartą gavau dar atsakingesnes pareigas – esu PGR grupės vadovė, apmokiau daugelį naujokų, atėjusių dirbti iš įvairiausių sričių. Be to, palaikau laboratorijos tvarką, kai reikia, galiu atlikti visus su COVID-19 diagnostika susijusius darbus“, – pasakoja doktorantė.

Pasak jaunosios tyrėjos, šį kartą laboratorijoje ji jau įsidarbino kaip darbuotoja. „Vis dėlto bent jau man tai nieko nekeičia. Tiek būdama savanore, tiek gavusi galimybę įsidarbinti, šiai veiklai atiduodu visas jėgas, kurias tik galiu skirti. Juk pagrindinis motyvas lieka tas pats – noras padėti klastingos pandemijos kamuojamai visuomenei, rūpestis dėl savo Tėvynės ir jos žmonių“, – pasakoja ji.

Pandemijos situaciją šalyje R. Maleckaitė vertina iš laboratorijos pespektyvos – pavasarį patirtos mažesnės tyrimo apimtys, naujos patirtys ir dėl to kilę įvairūs iššūkiai ir klausimai, ypač pirmosiomis savaitėmis, leido geriau pasiruošti artėjančiai bangai. „Rudenį kilus antrajai bangai gan greitai įsivažiavome, įvaldėme metodus, be to, atsirado geresnės įrangos ir priemonių, padedančių mums dirbti, atsirado ir daugiau savanorių. Rudenį daug didesnį pandemijos mastą atspindėjo ir mūsų darbo tempai, kurie buvo nepalyginamai didesni. Tačiau visu pandemijos laikotarpiu matome nesumažėjusį mūsų savanorių pasiryžimą dirbti neskaičiuojant laiko ir jėgų – jeigu reikia ir naktimis, savaitgaliais“, – sako ji.

Tikisi visuomenės vienybės

Nors pandeminė situacija Lietuvoje šiuo metu geresnė, R. Maleckaitė negali tvirtai atsakyti, ar neteks papildomai kviesti savanorių tirti mėginių. „Kol kas informacija iš pasaulio nelabai džiugina, nes pandemija dar neslopsta. Labai norisi tikėti, kad masinis vakcinavimas ištrauks mus iš šitos duobės“, – viliasi R. Maleckaitė.

VU doktorantės nuomone, tiek jai, tiek jos artimiesiems labai norisi grįžti į įprasto gyvenimo vėžes: „Kad ir kelionės, kurios iki pandemijos atrodė savaime suprantamas laisvalaikio leidimo būdas, dabar pasidarė sunkiai įgyvendinamos. Labai pasiilgau keliauti. Kai tik pandemija nuslops ir bus galimybė tai daryti saugiai, neatsisakysiu šio malonumo“, – pasakoja ji.

R. Maleckaitė negaili kritikos ir „melagienų“ kūrėjams, įvairios dezinformacijos apie pandemiją, skiepus platintojams socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje. „Labai tikiuosi, kad žmonės įgis imunitetą ir prieš dezinformaciją, sklindančią iš įvairių nepatvirtintų šaltinių, bus sąmoningi ir vieningi. Susiskaldžiusi visuomenė šios pandemijos neįveiks“, – įsitikinusi ji.