Spalio 28 d. 18 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Č. Milošo skaitykloje savo eilėraščius skaitys Filologijos fakulteto alumnai Dainius Dirgėla ir Neringa Abrutytė. Apie lietuvių kalbą, literatūrą ir klasikinę filologiją kalbamės su D. Dirgėla.
Kokia buvo Jūsų reakcija, kai išgirdote, kad esate kviečiamas sugrįžti į universitetą ir dalyvauti renginyje VU bibliotekoje? Ar dar palaikote ryšį su Alma mater?
Reakcija dvejopa: jau ir anksčiau buvo šmėkštelėjusi mintis, kad būsiu pakviestas dalyvauti, kita vertus, netikėta, kad mane prisiminė Neringa Abrutytė. Tiesiogiai su Alma mater ryšių nepalaikau, Sarbievijaus kiemą kasmet aplankau per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą. Yra Alma mater bendramokslių, su kuriais ir dabar sieja bendri kūrybiniai ir kiti reikalai.
Ką ryškiausiai prisimenate iš studijų laikotarpio? Ko išmokė universitetas? Ar tai Jums praverčia veikloje, kuria užsiimate šiandien?
Iš studijų laikų ryškūs atsiminimai apie poetų grupės SVETIMI atsiradimą po Sarbievijaus beržu ir visus jos literatūrinius ir neliteratūrinius nuotykius, apie Marcelijaus Martinaičio literatų būrelį, apie Filologijos rudenis. Universitetas išmokė mokytis, rasti informaciją, mąstyti kritiškai, matyti sąryšį tarp skirtingų dalykų. Žinoma, suteikė ir daug kalbinių bei literatūrinių žinių. Visa tai praverčia kasdien – ir dirbant, ir kuriant savo tekstus.
Kaip manote, kodėl būtent Jus į VU bibliotekos renginį pasikvietė Neringa Abrutytė?
Atsakymą į šį klausimą turbūt geriau žino Neringa, nes šis jos sumanymas man yra staigmena, maloni ir netikėta.
Ar skaitėte VU bibliotekoje? Turėjote mėgstamą vietelę?
Skaičiau. Daugiausia K. Donelaičio skaitykloje. Kadangi studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir klasikinę filologiją (buvau vadinamasis „klasikas“), dar ir dabar akyse stovi vaizdas iš Klasikinės filologijos katedros kabineto, kur senovinėse knygų spintose išsirikiavusios klasikinės filologijos knygos įvairiausiomis kalbomis. Prisimenu tą jausmą, kai į tokias paskaitas panyri kaip į antiką ar viduramžius, o po jų vėl išnyri į XX a. pabaigos dabartį Sarbievijaus kieme. Studijų laikais VU biblioteka man buvo ta biblioteka, kurios turimų knygų studijoms užteko, kitų bibliotekų net nereikėjo. Po studijų pasukus ne akademiniais keliais, į bibliotekas kaip skaitytojas užsuku retai – dažniau kaip kokių nors literatūrinių renginių žiūrovas. Tiesa, kadangi esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o Rašytojų sąjunga turi savo biblioteką, kartais pasiimu knygų iš šios bibliotekos.
Ar turite asmeninę biblioteką? Kokios knygos sudaro jos „branduolį“?
Biblioteką turiu. Joje daugiausia poezijos knygų. Studijų laikais, kai knygos, ypač nenaujos, kainuodavo tuometines kapeikas, jų pirkdavau daug. Ir dabar ta biblioteka pasipildo daugiausia poezijos knygomis, dažnai su autorių, kuriuos pažįstu, autografais. Turėčiau rasti ir Neringos Abrutytės poezijos knygų su autografais. Pasitikrinsiu.
Jei kurtumėte eilėraštį apie VU biblioteką, kokie būtų esminiai žodžiai, nuotaika, ritmas?
berže už lango
sarbievijaus varnėnas
mokslai palauks
Komentarų nėra. Būk pirmas!