Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu tapo prof. Rimvydas Petrauskas – istorijos mokslų daktaras, medievistas, VU Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedros vedėjas. Jis pakeitė 10 metų fakultetui vadovavusį prof. Zenoną Butkų.

Kokie svarbiausi uždaviniai ir iššūkiai laukia Istorijos fakulteto? Kokią fakulteto ateitį matote?

Svarbiausias dalykas – tai per pastaruosius kelerius metus smarkiai pakitęs ir tebekintantis bendrasis kontekstas Lietuvos švietimo ir mokslo politikoje: krepšelių sistema ir jos likimas, doktorantūros stambinimas, Lietuvos mokslo tarybos vaidmens išaugimas ir mokslo finansavimo koncepcijos kaita (projektinio mokslo finansavimo akcentas), kokybinis mokslo produkcijos vertinimas ir kt. Fakultete stengiamės laiku ir adekvačiai reaguoti į vykstančius procesus, deriname kartais neišvengiamus improvizacinius sprendimus su racionalia veikla ilgalaikėje perspektyvoje.  

Šiuo metu pagrindinė užduotis studijų procese – naujos modulinės sistemos įgyvendinimas bakalauro studijų programose ir jos tobulinimas. Esame vieni pirmųjų universitete ne tik sukūrę tokias programas, bet ir jas užregistravę, todėl turime būti pasiruošę po kelerių metų įvyksiančiai ataskaitai. Kartu tai bus gera proga savirefleksijai, pažiūrėti, ar teisingą modelį rinkomės, ar reikia ką nors keisti.

Kokias žadate naujoves fakultete, ką žadate tobulinti, plėsti, diegti, ko atsisakyti? Ar esate labiau reformatorius, ar linkęs tęsti pradėtus darbus?

Šiais laikais turbūt neįmanoma nebūti reformatoriumi, nes tenka nuolat atsiliepti į vykstančius pokyčius. Kita vertus, dabartiniai fakulteto rodikliai (tiek studijų programų pasirinkimo, tiek mokslo produkcijos vertinimo požiūriais) yra neblogi, todėl kardinalių pertvarkų imtis tikrai nėra reikalo. Tiesiog turime toliau puoselėti tradiciją, kuri išskiria mus Lietuvos studijų ir mokslo žemėlapyje.

Vienas svarbiausių dalykų – toliau tęsti ilgalaikius ir su fakultetu susijusius projektus – tai Lietuvos Statutai ir Metrika, LDK paveldas, Dubingių ir Kernavės archeologiniai tyrimai ir kt. Tik reikėtų šiuos ir kitus įdomius tyrimus aktyviau pristatyti tarptautiniu mastu. Nors situacija šioje srityje gerėja, vis dėlto tarptautiškumas tebelieka Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų probleminė vieta. Galima aktyviau naudotis leidybiniais instrumentais – fakulteto leidiniais „Lietuvos istorijos studijos“ ir „Archaeologia Lituana“, kurie yra ir mūsų mokslo ženklas, ir komunikacinis mechanizmas. Elektroninės leidybos plėtra (be kita ko, su tuo susijusios galimybės dalyvauti infrastruktūros projektuose) – specializuotų duomenų bazių/archyvų (archeologinė medžiaga, Lietuvos Metrikos duomenų ir kt.) kūrimas. Kartu tai laukas, kuriame galima integruoti studijas ir mokslą, pritraukiant į šiuos projektus studentus ir doktorantus.

Žvelgdamas į šį universitetui esminį studijų ir mokslo derinimo aspektą, dideles viltis sieju su naujos mokslinės skaityklos įrengimu. Atviros prieigos biblioteka sudarytų fakulteto dėstytojams ir studentams patogesnes studijų ir mokslo tiriamojo darbo sąlygas – būtų galima pasiekti specialiai atrinktus leidinius: šaltinių rinkinius, monografijas, istorinę periodiką, parankinius žodynus ir žinynus.

Dar viena būtinybė – tarpusavyje labiau sieti vėlesnes studijų pakopas – magistrantūros, doktorantūros, podoktorantūros studijų. Akivaizdi tokių studijų, sutelktų apie tam tikras prioritetines tyrimų sritis, koordinavimo būtinybė. Verta dar aiškiau išskirti sritis, kur fakultetas arba yra, arba turi potencialą būti lyderiu Lietuvoje ir tarptautiniu mastu – archeologijos, medievistikos studijos, istorinės atminties, paveldo, etnokonfesinių mažumų, užsienio politikos tyrimai ir kt.

Esame numatę kasmetinius seminarų ciklus specialiomis temomis – derinant temas nuo archeologijos iki naujausiųjų laikų istorijos. Tai galėtų būti savotiška fakulteto veiklos kasmetinė ataskaita – katedrų organizuojami renginiai, skirti akademinei bendruomenei ir suinteresuotai visuomenei, kuriuose galėtų dalyvauti ne tik mokslininkai, bet ir doktorantai bei magistrantai. Galbūt iš šios veiklos galėtų išaugti stambesnis ir itin aktualus projektas – rengimas serijos istoriografinių sintezių, kurios padėtų istorijos mokytojams, studentams ir kitiems susigaudyti neaprėpiama virstančioje dalyko istoriografijoje.

Didesnio aktyvumo reikalauja viešinimo sritis. Fakultete tikrai daroma daug įdomių darbų, fakulteto žmonės pasižymi įvairiopa veikla, tačiau ši informacija nėra nuosekliai renkama, todėl dažnai paskęsta informacijos sraute. Atnaujintame fakulteto tinklalapyje ir kitur turime intensyviau pristatyti save ir savo darbus – tyrėjų, lektorių, ekspertų.

Įdomu sužinoti apie Jus daugiau, kokie Jūsų pomėgiai, laisvalaikis.

Turbūt kaip kiekvienas humanitaras, esu aistringas skaitytojas, nors kuo toliau, tuo labiau darbai ir šeima (esu dviejų vaikų tėvas) šiam pomėgiui palieka tik vėlų vakarą. Panašiai ir su kitu pomėgiu – sportu. Taip jau susiklostė, kad krepšinio šalyje daugelis istorikų yra pasirinkę futbolą. Bet vėlgi ir jį pastaruoju metu esu visiškai apleidęs. Žvelgdamas pro langą į apsnigtą lauką, norėčiau kada nors ištrūkti į kalnus paslidinėti…

 xxxxxxx

Prof. Rimvydas Petrauskas 1990–1997 m. studijavo VU Istorijos fakultete ir Bazelio universitete. Nuo 1998 m. dėsto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje. Stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, Herderio institute Marburge. 2001 m. VU apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis–struktūra–valdžia“ (išleista 2003 m.). Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto viceprezidentas (nuo 2004 m.), Lietuvos mokslo tarybos narys (nuo 2008 m.), Vokiečių istorijos instituto Varšuvoje mokslinės tarybos narys (nuo 2008 m.), Tarptautinės Vokiečių ordino tyrimų istorinės komisijos narys (nuo 2012 m.). Kelių mokslinių monografijų autorius. Mokslinių interesų sritys – XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija, viduramžių recepcija moderniojoje visuomenėje.