Vasario 21 d. Toronte, eidamas 85-uosius metus, mirė Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos bibliotekų mecenatas, buvęs Otavos universiteto (Kanada) profesorius Ginutis Martynas Procuta, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Gimęs 1933 m. lapkričio 11 d. Vilkaviškyje, 1944 m. su šeima išvykęs iš Lietuvos, G. Procuta visą gyvenimą stengėsi puoselėti laisvos Lietuvos idėjas, visomis išgalėmis garsinti Lietuvos vardą. Kad ir kurioje pasaulio šalyje gyveno, jo visuomeninė veikla buvo plati ir kryptinga. G. Procuta aktyviai įsitraukė į 1954 m. įsteigto Naujosios Zelandijos baltų klubo veiklą. Šis klubas prisidėjo prie kovos su Sovietų Sąjunga dėl Baltijos šalių išsilaisvinimo, Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės, 1941 metų birželio trėmimų viešų paminėjimų, įvairių paskaitų ir parodų organizavimo. Gyvendamas N. Zelandijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje G. Procuta rengė lietuvių dailininkų ir fotografų darbų, tautodailės ir spaudos parodas. Nuo 1954 m. rašė N. Zelandijos, Australijos, JAV, Kanados ir Lietuvos periodiniams leidiniams informacinius pranešimus (laiškus) ir straipsnius apie Lietuvos ir Baltijos šalių okupaciją, trėmimus, sovietinę švietimo sistemą, kultūrinius įvykius ir aktualijas Lietuvoje, Holokaustą, skaitė pranešimus konferencijose, simpoziumuose, suvažiavimuose.

1966 m. pradžioje G. Pocuta Čikagoje susipažino su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Jonu Kubiliumi ir ši pažintis išaugo į gražų bendradarbiavimą su Vilniaus universitetu ir biblioteka. G. Procuta daug prisidėjo prie VU bibliotekos fondų pildymo labai trūkstama užsienyje leista literatūra. Giliu sovietmečiu jam ir jo bičiuliams pavyko surinkti ir padovanoti VU bibliotekai nemenkas knygų kolekcijas, skirtas VU bibliotekos 400 ir VU 400 metų sukaktims paminėti. 1971 m. bibliotekoje sudaryta ir pradėta kaupti atskira G. M. Procutos knygų kolekcija. Dabar joje yra per 5000 unikalių užsienio leidinių. Didžiąją jų dalį sudaro sovietmečiu atsiųstos knygos, kurių tuo metu VU biblioteka nebūtų galėjusi įsigyti. Kiekviena G. Procutos atsiųsta knyga yra autografuota, pažymėta jo įrašais, parodančiais asmeninę siuntėjo nuostatą, kodėl ši knyga turi būti bibliotekoje, kokia proga ji yra siunčiama, koks politinis ar istorinis kontekstas gali būti siejamas su knygoje dėstomu turiniu. Todėl kiekviena atsiųsta knyga gali būti traktuojama kaip tam tikra Lietuvos ir pasaulio istorijos refleksija ir siuntėjo pilietinės pozicijos iliustracija. Knygų siuntimas į Lietuvą sovietiniais laikais buvo brangus ir rizikingas, nes siuntėjas nebuvo garantuotas, kad knygos tikrai pasieks adresatą: ir pasiekusi Lietuvą režimui nepriimtinų knygų siunta kartais patekdavo į specialiuosius fondus. G. Procutos atsiųstos knygos lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis papildė ne tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, bet ir Plungės, Tauragės, Joniškio ir Utenos viešąsias, Utenos „Saulės“ ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto bibliotekas, Žemaičių dailės muziejų ir biblioteką. Šių bibliotekų skaitytojus, pedagogus ir moksleivius, pasiekė iki tol bibliotekose neturėtos knygos.

G. Procuta rėmė ne tik Lietuvos bibliotekas. Pasak jo paties, Toronto universiteto pagrindinei Robartso bibliotekai ir retų knygų Thomo Fisherio bibliotekai per 20 metų jis yra perdavęs 2000 lituanistikos leidinių, kartografijos ir apie 300 mažosios grafikos darbų.

Prieš penkis dešimtmečius prasidėjusi mecenatystė tęsėsi iki pat paskutinių G. Procutos gyvenimo dienų. Profesoriaus Lietuvos bibliotekoms siunčiamos knygos šiandien įgavo visai kitokią prasmę. Jos tarsi tiltas, jungiantis kelių kartų Ginučio ir Dalios Procutų šeimos atstovus – dukterį Eglę, vaikaičius Antaną ir Julių – su Lietuva, jos bibliotekomis ir skaitytojais.

Tolerantiškas ir atviras kiekvienai nuomonei, dėmesingas ir atidus kiekvienam žmogui. Žmogus, darbais ir gyvenimu liudijęs meilę gimtajam kraštui, tikėjęs knygose užrašytų minčių galia ir viskuo dosniai dalijęsis su kitais. Toks G. Procuta išliks jį pažinojusiųjų atmintyje. VU bibliotekos istorijoje visiems laikams pasilieka G. Procutos dovanotos knygos – tikrosios jo rūpinimosi savo krašto, Vilniaus universiteto ir VU bibliotekos ateitimi liudininkės.