2010 m. kovo 4 d. suėjo šeši mėnesiai nuo tos dienos, kai netikėtai, po trumpos, bet agresyvios ligos mus paliko talentinga jauna (neseniai peržengusi 50 metų slenkstį) kolegė iš Sankt Peterburgo, psicholingvistė Marina Rusakova.

Iš gyvenimo pačiame profesinių jėgų žydėjime išėjo nuostabi specialistė. Pavasarį ji apgynė antrąją disertaciją – habilituoto daktaro laipsniui gauti. Ruošėsi rašyti naują knygą, buvo kupina planų ir idėjų. Pasaulis prarado talentingą lingvistę, naujos lingvistikos krypties propaguotoją. Ji vadino tai antropocentrine gramatika – termino „psicholingvistika“ nemėgo. Buvo viena iš pirmųjų, teigančių, kad žmogaus individualios kalbos sistemos funkcionavimo, jos vartojimo kalbėjimo procese tyrimai gali suteikti daug naujų duomenų apie kalbos sandarą per se.

Pasimetę ir palikti jaučiasi ne tik giminės ir artimieji, kolegos iš Sankt Peterburgo universiteto, Rusijos MA Lingvistinių tyrimų instituto, Rusijos valstybinio pedagoginio Herceno universiteto Vaikų kalbos katedros (kurioje ji buvo lyderė), bet ir mes – VU Skandinavistikos centro darbuotojai, mūsų buvusieji studentai. Su Vilniumi Mariną siejo ypatingi ryšiai. Pakviesta prieš daugiau nei 15 metų paskaityti keleto paskaitų apie vaikų kalbos raidą, Marina užkariavo mūsų protus ir širdis iškart ir visam laikui. Pavergė savo erudicija, žinių gilumu, šviežiu ir netrivialiu požiūriu į kalbos reiškinius, palankumu. Pavydėtinas buvo jos sugebėjimas skaityti paskaitas. Ar skaitomos rusų, ar anglų kalba, jos surinkdavo daugybę dėkingų ir smalsių klausytojų. Net paskutinį kartą – pernai gegužės mėnesį – auditorijoje pritrūko kėdžių, žmonės sėdėjo ant stalų, palangių, nors paskaita vyko rusiškai (spontaniškai buvo organizuotas entuziastų sinchroninis vertimas). Vilniuje Marina lankėsi daug kartų: skaitė ir atskiras paskaitas, ir ištisus kursus – iš psicholingvistikos, vaikų kalbos, pristatydavo naujausius tyrimus ir kryptis (pvz., biolingvistiką), visada surinkdama pilną auditoriją dėmesingų klausytojų. Ji mokėjo patraukti žmones – jos įkvėptos kelios mūsų absolventės pasirinko giminingus studijų objektus ir tęsė doktorantūros studijas Švedijoje ir Kanadoje, turėjome bendrų darbų planų.

Su Marinos išėjimu nutrūko svarbi gija. Klaidinga manyti, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Marina mus kaskart palikdavo turtingesnius, tačiau tai neužpildo atsiradusios didžiulės tuštumos, nekalbant apie tikros draugės netektį.

Erika Sausverde