2018 m. rugpjūčio 17 d. netikėtai netekome kolegės, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto ispanų filologijos III kurso studentės Viktorijos Šleikutės. Liūdėdami dėl netekties, kurso draugai ir dėstytojai reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir dalijasi šviesiais prisiminimais apie per anksti išėjusią kolegę.

„Turbūt, be Viktorijos, daugiau nepažinojau tokio kasdien gyvenimu besidžiaugiančio žmogaus. Savo buvimu ji diena iš dienos spinduliavo nuoširdumą, kuris buvo nukreiptas į kiekvieną jos sutiktą žmogų. Kiekviena diena universitete buvo lydima jos juoko, vien tik gerų emocijų ir išskirtinai pavyzdinio mokymosi. Jei kas nors paklaustų, kaip turi atrodyti grupės lyderis, be jokių kalbų kaip geriausią pavyzdį nurodyčiau Viktoriją. Šį pusmetį Viktorija turėjo išvykti semtis žinių į Ispaniją, ir nors jos universitete kurį laiką būčiau nesutikusi, vis tiek būčiau jautusi, kad ji niekur nedingo ir toliau yra mano įkvėpėja, kad ir iš toli. Tačiau dabar, kai žinau, kad ji nebegrįš, širdyje lieka tuštuma ir, manau, mūsų visai grupei nuolat jos trūks. Nes kiekviena diena ar paskaita, kai Viktorijos nebūdavo universitete, jau atrodydavo keista, lyg kažko trūktų. Esu dėkinga likimui, kad teko pažinoti Tave. Kad turėjau savo gyvenime žmogų, kuris buvo pavyzdys, kaip reikia švęsti gyvenimą ir kiekvieną jo dieną. Aš Tavęs niekada nepamiršiu, miela Viktorija.“ (Reda Aranauskaitė, grupiokė)

„Viktorija buvo nuostabus žmogus. Visada šypsojosi, buvo optimistė, labai gera draugė. Ji labai mylėjo vaikus, visada visiems norėjo padėti. Aš ją vadinau barbe septyndarbe, nes kartais net per daug visko buvo užsikrovusi ant savo pečių. Ji mylėjo gyvenimą, savo draugus ir šeimą. Ji neturėjo neigiamų savybių, labai ją mylėjau ir vertinau.“ (Elžbeta Blinova, grupiokė)

„Viktoriją visada prisiminsiu kaip besišypsančią, linksmą ir gyvenimu besidžiaugiančią merginą. Ji buvo visos grupės įkvėpėja ne tik savo juoku, bet ir motyvacija moksluose bei gyvenime. Manau, man pritartų visi grupės draugai ir dėstytojai.“ (Monika Jasinskaitė, grupiokė)

„Iniciatyvi, motyvuota, darbšti, kruopšti ir nuoširdi Viktorija – nedažnai pasitaiko tokių gerų studentų. Jos netektis – lyg peilio dūris kiekvienam pažinojusiam ir visai fakulteto bendruomenei. Mūsų atmintyje ji išliks visada.“ (Aistė Kučinskienė, dėstytoja)

„Galvodama apie Viktoriją pirmiausia prisimenu jos žibančias akis, šmaikščius komentarus, matau ją nenustygstančią pirmoje eilėje, laukiančią po paskaitų, norinčią iki smulkmenų išsiaiškinti rūpimus klausimus, nebijančią žmogiškai kalbėtis su dėstytoju. Regis, nesu jos mačiusios nepatenkintos, irzlios, net į ankstyvas rytines paskaitas ateidavo pasiruošusi ir kupina energijos. Labiausiai mane žavėjo šios merginos ryžtas, kruopštumas ir nuoseklus darbas, judant aiškiai numatytų tikslų link. Manau, su mumis visais, kuriems teko susipažinti su Viktorija, liks jos guvumas, tvirtybė ir šiluma.“ (Dovilė Kuzminskaitė, dėstytoja)

„Nuoširdžiai gaila netekus grupės seniūnės Viktorijos, kuri telkė ir padėdavo mums kaip galėdama nuo pat pirmųjų paskaitų. Tikiuosi, kad jos neįgyvendinti troškimai mums taps paskatinimu tolimesniems geriems darbams.“ (Gabija Leonavičiūtė, grupiokė)

„Vis dar sunku patikėti, kad visata pasiėmė tokią gyvenimu besidžiaugiančią ir gėrio kupiną sielą. Viktorija mano širdyje ir atmintyje visados išliks kaip stropi, išmintinga ir kūrybinga kurso draugė, kaip visiems padedanti ir nuolat, net ir sunkiomis akimirkomis, besišypsanti mergina, kuri motyvuoja ir įkvepia kiekvieną būti tokį pat.“ (Akvilė Pocevičiūtė, grupiokė)

„Viktorija – nuostabi geraširdė studentė. Pamenu ją visad besišypsančią, dėmesingą, pasiruošusią dalyvauti ir bendradarbiauti. Lengva kasdien noriai eiti į darbą, kai žinai, kad laukia tokios studentės kaip Viktorija. Neabejotinai labai skaudu netekti jauno, gyvybingo, aistringo žmogaus, tokio kupino noro mokytis, atrasti ir tobulėti. Su mumis liks Viktorijos linksmumas ir laimingos drauge išgyventos akimirkos.“ (María Sebastià, dėstytoja)