„Neregiai privedami prie dramblio ir turi apčiupinėti, o paskui apibūdinti, kas yra dramblys. Vienas atsako, kad dramblys – tai lankstus daiktas, kiti sako, kad jis kaip kolona, nes labai tvirtas. Apibūdinimas priklauso nuo to, prie kurios daikto vietos prisilieti. Taip yra ir su Indija“, – pradėdamas kalbėti apie šią šalį, rytietiškos pasakos ištrauką pasitelkia VU Orientalistikos centro lektorius Vytis Vidūnas. Su juo ir kita šio centro lektore Kristina Dolinina kalbamės apie Indiją, siekdami išsiaiškinti, kaip ją suvokiame.

Indija – stebuklų šalis?

V. Vidūno manymu, Indija mūsų šalyje menkai žinoma arba labiau matoma per mitologinę perspektyvą: „Eiliniam žmogui Indija yra toks truputį egzotiškas kraštas. Europoje nuo viduramžių susiformavo nuostata, kad Indija yra stebuklų šalis. Pastaraisiais metais daugelis su ja susipažįsta per dvasines praktikas, pavyzdžiui, jogą. Tai daugialypė, daugiaveidė valstybė, kurios vienovė sunkiai suvokiama. Tą pavyksta padaryti tik keletą kartų ten nuvažiavus ir pabuvus įvairiose vietose.“

K. Dolinina sako, kad vyrauja banguotas ir stereotipinis Indijos suvokimas, apsiribojantis karvėmis, smilkalais, aštriu maistu, krišnaitais ar Bolivudu.

Vis dėlto galima teigti, kad Indija yra viena iš augančių galių šiuolaikiniame pasaulyje, nors pas mus šitai dar neįsisąmoninta. Pasak V. Vidūno, požiūris, kad tai – trečiojo pasaulio šalis, yra klišė, prigijusi XX a. antrojoje pusėje. „Indija labai smarkiai keičiasi. Kai iš savo lizdo žiūri, atrodo, kad indai truputį atsilikę, kitokie negu mes. Tai provincialus mąstymas. Kai kas keleri metai ten nuvykstu, matau, kaip greitai viskas kinta. Indija perima industrinio pasaulio žaidimo taisykles. Nors ji išlieka kontrastų šalimi, kur daug skurdo, bet daugėja išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, plėtojamos technologijos“, – tarp mūsų tarpstantį suvokimą apie šią valstybę paneigia V. Vidūnas.

Ko trūksta gilesniam suvokimui

Suvokimą apie Indiją galima formuoti keliais būdais. Vienas jų – pristatyti šios daugialypės šalies kultūrą. Tuo daugiausia užsiima Lietuvos–Indijos forumas, kurio vienas steigėjų yra Vilniaus universitetas. V. Vidūnas yra šio forumo prezidentas. „Vienu paskutinių forumo veiklos rezultatų galima laikyti Kalkutos universiteto garbės daktaro vardo suteikimą Antanui Poškai. Taip pat organizavome Orientalistikos centro direktoriaus docento Valdo Jaskūno parengtą „Gytagovindos“, klasikinio senovės Indijos literatūros teksto, vertimą, fotografijų parodas“, – vardija Orientalistikos centro lektorius.

Pasak pašnekovų, su Indija galima susipažinti ir per indologijos studijas. Jas plėtojant, pristatant galima keisti stereotipus, atverti erdves bendravimui. Orientalistikos centro lektorių manymu, niekas kitas kultūros nepristato geriau negu gyvi žmonės, jos atstovai. „Šias erdves tiek Orientalistikos centras, tiek Lietuvos–Indijos forumas stengiasi atverti mūsų visuomenei, kad suvokimas apie Indiją plėstųsi“, – tvirtina V. Vidūnas. Jis priduria, kad Azijos studijos apskritai perspektyvios, nors nelengvos.

K. Dolinina įsitikinusi, kad ir pati šalis per savo diplomatinius kanalus turėtų bandyti pateikti informaciją taip, kaip nori, ir kartu save pristatyti. Orientalistikos centro lektorės kasmet organizuojamas klasikinio meno festivalis „Sursadhana“ taip pat gali būti vienas būdų Indijai pažinti. „Lengviausi keliai yra per maistą, bet tai nėra blogai. Sakyčiau, kad maistas reprezentuoja Indiją“, – mano K. Dolinina.

„Sursadhana“ – išbandymas žiūrovui

Šis festivalis pernai lapkritį vyko jau šeštą kartą, o jo geografija apėmė ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Klaipėdą, Kupiškį. Iš viso „Sursadhana“ sutraukė per 700 žiūrovų.

„Tai klasikinio meno festivalis. Nenorime nusileisti iki popkultūros ar Bolivudo, mistikos ar sakralumo. Norisi šį meną tiesiog parodyti tokį, koks yra, be perdėto dvasingumo ir sakralumo. Norisi, kad žmogus atsilieptų į jo esmę, vidinį šauksmą, dėl kurio stengiamės atvežti gerus muzikantus ir šokėjus. Norisi išlaikyti tą žiūrovą, kuris vertina, žino, truputėlį supranta ir kuriam patinka valandą klausyti kūrinio“, – apie „Sursadhanos“ esmę ir prasmę pasakoja K. Dolinina. Ji džiaugiasi, kad pernai dalyvių ir savanorių buvo apie 60.

Apskritai Indijos mene vyrauja du lygiai: vienas labiau skirtas pasigrožėjimui ar linksminimui, o kitu siekiama per vienos ar kitos meno formos estetiką tiek menininkui, tiek žiūrovui suteikti galimybė tobulėti.

Pasak Orientalistikos centro lektorės, šis festivalis vertingas tuo, kad padeda apčiuopti grynus dalykus, apimančius menininkų bendravimą, progą studentams įgyti patirties: „Hindi kalbos ketvirtakursės susišnekėjo su indais, tuo labai džiaugiuosi. Man atrodo, tokie kultūriniai renginiai irgi gali paskatinti motyvaciją, jeigu ji glūdi viduje ar rusena.“

Anot vienos pagrindinių renginio organizatorių, nenorima pristatyti indiško kičo, o veikiau siekti, kad žmogus, išgirdęs festivalio pavadinimą, jį susietų su geru menu. „Mūsų festivalio uždavinys – atvežti gerą meną iš Indijos ir jį pristatyti labai teisingai. Visuomenės uždavinys – būti paveiktai, kaip ir bet kokio meno, ką nors iš renginio išsinešti, susidomėti, pajusti meno vertę ir bandyti universaliąja prasme jam atsiduoti. Jeigu esame atviri, bandome priimti kitos kultūros duotybę, ilgai puoselėtą vaisių, galime iš to dvasiškai praturtėti“, – „Sursadhanos“ ir visuomenės uždavinius vardija K. Dolinina.

Motyvacija studijoms

Kas galėtų motyvuoti rinktis indologijos studijas ir tiesiogiai prisiliesti prie Indijos kultūros? V. Vidūnas sako, kad visų pirma – įdomios studijos. Daliai studentų sudaromos galimybės išvažiuoti pusmečiui ar šiek tiek daugiau į Indiją, į Centrinį hindi kalbos institutą Agroje. „Susiliesti su šalimi yra gana gera patirtis, ypač jaunam žmogui. Per daug drąsu būtų teigti, kad visi dirba pagal specialybę ir katutėm ploja. Niekur taip nėra. Bet nemaža dalis mūsų absolventų dirba srityse, susijusiose su tom šalim, kurių kalbą ir kultūrą jie studijavo“, – kelias priežastis rinktis indologiją išskyrė Orientalistikos centro lektorius.

Rusų filologiją studijavusi K. Dolinina nė nenumanė, kokiu kampu ją pasuks gyvenimas: „Negali tikėtis, kad jeigu įstojai į indologiją ar kitur, būsi akademinėje aplinkoje, versi tekstus arba dirbsi Užsienio reikalų ministerijoje. Niekas nežada, kad po studijų kas nors ant lėkštutės atneš karjerą.“

Pašnekovė apgailestauja, kad dabar jaunimas vis mažiau nori mokytis, tad kuo toliau, tuo labiau jaučiasi, kad žmonės „googlėja“. Anot jos, tai normalu, bet vis dėlto bazinis įdirbis turi būti. „Kai mokiausi indiškų šokių, sužinojau, kad jeigu porą metų dirbsi po 4 valandas per dieną, įgausi tam tikrą bazę ir toliau bus lengviau. Tai bet kokios disciplinos pirmas laiptelis, kurį reikia peržengti. Mūsų, dėstytojų, uždavinys yra sudominti ir surasti būdų, kaip pateikti medžiagą, kad ją įsisavinti taptų lengviau“, – apibendrina K. Dolinina.