Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste tarptautinė teisė minima kasdien, kaip pažeista, ignoruojama atvirai ir visiškai, dar daugiau – neefektyvi ar galbūt net nebeveikianti. Manau, kalbėti apie tarptautinės teisės neveiksmingumą dabar ne laikas ir ne vieta: visa, kas įvyko per savaitę, rodo, kad naudojamasi visais tarptautinės teisės mechanizmais, juos adaptuojant, jei reikia, kuriant naujų. Po sukrėtimo ir trumpo sąstingio pradėjusios nuo sankcijų Rusijai, Europos ir kitos pasaulio valstybės šįkart greitai suprato, kad šioje netipinėje situacijoje reikia atsakyti neįprastai.

Akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje pažeisti visi tarptautinės teisės principai, kurie nuo jų įtvirtinimo 1945 m. JT Chartijoje buvo pasaulio pamatas: jėgos ir grasinimo jėga draudimo, valstybių suverenios lygybės, tarptautinės teisės ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis, nesikišimo į valstybės vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principai, reikalavimas bendradarbiauti taikiai pagal JT Chartiją.

Tarptautinės taikos ir saugumo mechanizmas įtvirtintas JT Chartijoje, priimtoje, kaip rašoma jos preambulėje, pasiryžus išgelbėti būsimas kartas nuo karo, kuris du kartus vienos kartos žmonėms atnešė neapsakomų kančių. Tuomet JT Saugumo Tarybai patikėta pirminė atsakomybė už tarptautinę taiką ir saugumą, tačiau ji nėra išimtinė.

JT Saugumo Tarybos sankcija (išsėmus visas priemones, leisti panaudoti karinę jėgą) ir savigynos teisė yra laikomos jėgos ir grasinimo jėga draudimo principo galimomis išimtimis. Penkioms JT Saugumo Tarybos narėms suteiktas nuolatinių narių statusas ir teisė blokuoti sprendimus ne kartą trukdė šiai institucijai efektyviai veikti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui keliančiose situacijose. Kartu tai vertė ieškoti išeičių ir suteikė Generalinei Asamblėjai (joje visos 193 JT narės) antrinę atsakomybę situacijose, kai JT Saugumo Taryba negali veikti dėl jos nuolatinių narių vienybės stokos, o situacija kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, remiantis vadinamosios Vienijimosi taikai rezoliucijos mechanizmu.

Generalinė Asamblėja šią rezoliuciją priėmė 1950 m. Sovietų Sąjungai blokuojant priemones stabdyti Šiaurės Korėjos agresiją ir vėliau šia teise rėmėsi ne kartą: pavyzdžiui, Palestinos ir Izraelio konflikte, po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir dabar, vasario 28 d. JT Generalinei Asamblėjai susirinkus į skubią sesiją šią savaitę priimti panašią į Saugumo Taryboje Rusijos vetuotą rezoliuciją, izoliuojančią šalį ir reikalaujančią nedelsiant nutraukti agresiją. Nors Generalinės Asamblėjos priimami sprendimai – rekomendacijos, jos turi didelę reikšmę, nes parodoma visų pasaulio valstybių pozicija, o „taika“ ir „vienybė“ dabar yra kertiniai žodžiai. Be to, jokia JT Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas tol, kol JT Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti (51 straipsnis). Kolektyvinė savigyna remiasi regionų mechanizmais (NATO – Šiaurės Atlanto sutartimi), tačiau JT Chartija iš esmės kolektyvinės savigynos, t. y. kitoms šalims padėti užpultai valstybei gintis, nedraudžia, suprantama, sprendimas šiuo atveju yra ne tik teisės klausimas. Trečiojo pasaulinio karo niekas nenori, nors tam tikra prasme jis jau prasidėjęs.

Ukraina gina savo šalį ne tik vadovaudamasi savigynos teise, bet ir remdamasi visomis įmanomomis kitomis tarptautinės teisės priemonėmis. Po Krymo aneksijos Ukrainos ieškinius prieš Rusijos Federaciją nagrinėjo ir nagrinėja ne vienas tarptautinis teismas: Tarptautinis jūrų teisės tribunolas nurodė paleisti 2018 m. Kerčės sąsiauryje Rusijos sulaikytus Ukrainos laivus ir įgulas, Nuolatinio arbitražo teisme – byla dėl pakrantės valstybės teisių, tarpvalstybinės peticijos ir Europos Žmogaus Teisių Teisme. Tarptautiniame Teisingumo Teisme vasario 26 d. pradėta Ukrainos byla prieš Rusijos Federaciją šiame teisme taip pat ne pirmoji: kovo 1 d. registruotas Ukrainos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti nutraukti Rusijos veiksmus.

JT Chartijos nuostatos tarsi sukuria užburtą ratą: Rusija kaip JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė įrašyta JT Chartijoje, kurią pakeisti reikia JT Saugumo Tarybos nuolatinių narių sutikimo. Apie JT ir JT Saugumo Tarybos reformą kalbama jau seniai. Prisimintina, kad 1939 m. Sovietų Sąjunga jau buvo pašalinta iš tuomet Tautų Sąjungos po agresijos prieš Suomiją. Tiesa, įvairios institucinės, struktūrinės, politinės problemos neleido Tautų Sąjungai išlikti ir neužkirto kelio Antrajam pasauliniam karui. JT Chartija turi būti aiškinama ir taikoma taip, kad būtų įgyvendinti JT tikslai ir organizacija neliktų neveiksni, susidūrusi su nauja tikrove. Štai, pavyzdžiui, po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV pakitusi – išplėsta savigynos samprata, humanitarinės intervencijos institutas, įkūnytas modernioje Atsakomybės saugoti koncepcijoje, rodo, kad galima rasti būdų siekiant, kad tarptautinė bendrija neliktų formalumų ir procedūrų įkaite.

Tarptautinės teisės požiūriu jokių naujų valstybių nesukuria Rusijos paskelbtas Rytų Ukrainos separatistų „liaudies respublikų“ pripažinimas. Tai reiškia tik dar vieną tarptautinės teisės pažeidimą. Pareiga nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų padarinių yra aiškus valstybių įsipareigojimas, nes pripažinimas reiškia konstatavimą ne tik darinio ar fakto egzistavimo, bet ir jo atitikties tarptautinei teisei. Marionetines valstybes ir vyriausybes bandyta kurti tuomet, kai formavosi jėgos ir grasinimo jėga draudimas dar iki JT Chartijos, XX a. 3–4 dešimtmečiuose, o galutinai įtvirtintas JT Chartijoje. Taigi valstybių sienos nustatomos tarptautine sutartimi, okupacija ir aneksija jokios teisės į teritoriją nesuteikia.

Humanitarinė, pabėgėlių ir priverstinai šalyje perkeltų asmenų krizė – skaudžiausia. Tarp Rusijos iškreipto tarptautinės teisės suvokimo – Rusijos naudojamas rusų tautybės gyventojų gynybos kitose šalyse būtinybės argumentas, dabartinėje situacijoje – nuo tariamo rusų tautybės gyventojų Ukrainoje genocido, o juk jo niekada nebuvo. Žmones Ukrainoje kasdien žudo pati Rusija. Dar daugiau, esą specialioji operacija vykdoma pagal tarptautinę teisę. Pažeidžiami fundamentalūs tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimai skirti karinius ir civilinius objektus, karo aukų apsaugos principai, draudimas naudoti ginklus, negebančius skirti karo ir civilinių objektų, neatitinkančius proporcingumo reikalavimų. Branduolinio ginklo „korta“ – itin ciniška.

Masinio naikinimo ginklai – biologinis, bakteriologinis, cheminis, branduolinis – uždrausti tarptautinėmis sutartimis. Vis dėlto tarptautinei bendrijai nepavyko pasiekti visiško branduolinio ginklo draudimo užtikrinimo. Visuotinio judėjimo pasaulyje siekiant visiško branduolinio nusiginklavimo laimėjimas – 2021 m. įsigaliojusi Sutartis dėl branduolinio ginklo draudimo, įtvirtinanti bet kokių su šios rūšies ginklu susijusių veiksmų (įsigijimo, perdavimo, bandymų, grasinimo juo ir pan.) draudimą. Ji skirta visiškam branduolinio ginklo uždraudimui, skirtingai nei 1968 m. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo (įsigaliojusi 1970 m.), ir įpareigoja 191 valstybę, įskaitant Rusiją. Pastaroji sutartis buvo svarbus pasiekimas siekiant stabdyti branduolinio ginklo ir jo gamybos technologijų platinimą, skatinti bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje taikiems tikslams ir siekti branduolinio nusiginklavimo, bet ji nebepakankama.

Asmenis už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, agresiją gali nubausti Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje, skirdamas maksimalią – įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Ukraina yra pripažinusi šio teismo jurisdikciją įvykiams jos teritorijoje tam tikru laikotarpiu (nuo 2014 m. vasario mėn.) tirti ir 2020 m. gruodžio 11 d. šio teismo prokuroras konstatavo, kad pagal preliminarų tyrimą esama įrodymų, jog galėjo būti padaryta nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. V. Putino ir kitų asmenų atsakomybės už dabar vykdomus tarptautinius nusikaltimus Ukrainoje siekiama ir dabar. Vasario 28 d. teismo prokuroras paskelbė pradėsiantis preliminarų tyrimą dėl nusikaltimų Ukrainos teritorijoje, primindamas, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto valstybių dalyvių kreipimasis leistų paspartinti procedūras. Skelbiama, kad Lietuva prisidės prie šalių, prašysiančių teismo atlikti tyrimą. Net ir išdavus arešto orderius kaltinamiesiems juos rasti ir pristatyti teismui – sunki užduotis. Deja, tirti agresijos nusikaltimą ir asmenis bausti už jį teismo jurisdikcijai trukdo Rusijos nedalyvavimas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute ir jos statusas JT Saugumo Taryboje. Alternatyvos galėtų būti specialiųjų baudžiamųjų tribunolų steigimas ar universaliosios jurisdikcijos įgyvendinimas pagal baudžiamąją teisę, bet dėl daugybės teisinių kliūčių tokios galimybės šioje situacijoje mažai realios.

Greta „nieko nėra amžina“ norisi tikėti, kad „nėra nieko neįmanoma“. Būtent – netradicinės situacijos nėra kliūtis taikyti tarptautinę teisę naujomis aplinkybėmis, aiškinti tarptautines sutartis, prireikus – keisti, ieškoti peržiūros mechanizmų ar juos kurti. Rusija savo elgesiu ne kartą kvestionavo tikrąją tarptautinės teisės principų esmę, deja, pvz., po Sakartvelo regionų Abchazijos ir Pietų Osetijos „tylios okupacijos“ tarptautinė bendrija ilgainiui tarsi nutilo pati. Šįkart nutilti reikštų nutilti visiems laikams. Šis kartas nesuteikia kito laiko ir nepalieka kito karto: tarptautinė teisė turi suveikti dabar, nes nėra kito šiuolaikinių civilizacijų pamato, kitos valstybių kalbos, net jei Rusija ta kalba nekalba. Šįkart skiriasi, matyt, tik beprotybės mastas ir tai, kad agresorės dvi – nepamirškime Baltarusijos. Beprotiškų grasinimų draudžiamomis masinio naikinimo ginklų rūšimis kontekste greta teisės svarbu viskas – karyba, informacinės technologijos, politika, Rusijos (ir Baltarusijos) žmonių sąmonė. Bet pirmiausia šiandien yra Ukrainos žmonių gyvybių apsauga, visomis priemonėmis visiems vienu metu vieningai ir nedelsiant visais lygmenimis stabdant šią žmogiškąją tragediją.