Šiuo metu pasaulyje vis dar stipriai įsitvirtinęs linijinis gamybos modelis „imk – gamink – išmesk“ ne tik formuoja atliekų krūvas sąvartynuose, šiukšlių salas vandenynuose, bet ir lemia dalies gyvūnų rūšių žūtį. Žiedinė ekonomika ir Europos Sąjungos įgyvendinamas Žaliasis kursas skatina mus visus tvariau vartoti, perdirbti turimas atliekas ir ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų. Vienas tokių būdų – industrinė simbiozė, apie kurią plačiau pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Inga Matijošytė.
Industrinė simbiozė suteikia galimybę toliau panaudoti atliekas
Industrinė simbiozė yra netoli vienas kito veikiančių verslo ar ūkio subjektų bendradarbiavimo modelis, leidžiantis vieno gamintojo likučius ar atliekas paversti kitos įmonės ar ūkio gamybos ištekliais. Dėl šios simbiozės padidėja tiek aplinkosauginė, tiek ekonominė nauda.
„Vykdydami linijinę gamybą turime žaliavas, produktus ir atliekas. Paprastai atliekos keliauja į sąvartynus ar yra utilizuojamos ir retai susimąstoma, kaip jas būtų galima toliau panaudoti. Industrinės ekologijos, arba žiediškumo, idėja, kilusi apie 1990-inius metus, buvo nukreipta į medžiagų ir energijos srautų valdymą vieno ūkio subjekto viduje, siekiant sumažinti poveikį aplinkai. Per kitą dešimtmetį išsivystė industrinės simbiozės modelis, kuris sudaro sąlygas kelių verslo subjektų medžiagų ir išteklių, įskaitant vandenį, energiją ir atliekas (šalutinius produktus), mainų valdymui vietos ir regioninėje ekosistemoje. Šis modelis skatina įvairių organizacijų bendradarbiavimą ir naujų verslų atsiradimą“, – sako dr. I. Matijošytė.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkai kartu su Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjais ir asociacija „LithuaniaBIO“ vykdė Šiaurės ministrų tarybos finansuojamą projektą „BioBaltic – Nordic-Baltic cooperation within bio-circular-economy“.
„Projekto tikslas buvo nustatyti industrinės simbiozės vystymo galimybes atrinktose – Marijampolės, Panevėžio miesto ir rajono, Tauragės rajono ir Telšių rajono – savivaldybėse, siekiant sudaryti prielaidas efektyvesniam šiose savivaldybėse susidarančių biologinės kilmės atliekų bei gamybos procesų šalutinių produktų panaudojimui“, – pasakoja mokslininkė.
Vizitas bendrovėje „Smögens Nät“. Asmeninio archyvo nuotr.
Pradžia – dalijimasis energijos ištekliais
Pirmieji industrinės simbiozės modelį pradėjo taikyti danai, dar jo net neįvardydami, kai XX a. septintajame dešimtmetyje Kalundborgo srityje vienai iš degalų gamyklų reikėjo papildomų energijos išteklių.
„Tuo metu atsirado gamykla, kuri šiems degalų gamintojams perdavė savo elektros perteklių. Tad industrinės simbiozės pradžia buvo ne šalutinių produktų ir atliekų, bet energijos išteklių perdavimas. Šis modelis Danijoje veikia ir šiandien, bet šalia energijos jau perduodamos ir atliekos. Prasidėjęs nuo trijų įmonių, dabar Kalundborgo industrinės simbiozės centras vienija 17 partnerių su 4500 darbuotojų ir apie 50 simbiotinių išteklių mainų“, – pasakoja dr. I. Matijošytė.
Nuo 2015 m. šiam Kalundborgo regionui suteiktas Danijos simbiozės centro vardas. Centras yra įgaliotas strategiškai veikti keturiose srityse: tai įmonių simbiozės plėtojimas, švietimas, investicijų skatinimas ir bendradarbiavimas su mokslu. Gamyklos, norinčios statytis pastatus šioje teritorijoje, yra įvertinamos ir atrenkamos tik tos, kurios gali įsilieti į simbiotinius mainus.
„Šis modelis galėtų būti pritaikytas Lietuvoje esančioms laisvosioms ekonominėms zonoms (LEZ). Tokias zonas turi didieji Lietuvos miestai, tad tiek su jau esančiomis, tiek su naujai priimtomis įmonėmis būtų galima plėtoti industrinės simbiozės modelį. Tai padėtų ne tik atrinkti tinkamiausias gamyklas, bet ir paskirti joms labiausiai tinkančią vietą“, – sako mokslininkė.
Jūrų atliekų perdirbimo centras „Fiskereturen“. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasisemti patirties – į Švediją
Geruoju Danijos pavyzdžiu pasekė ir Švedijos Suteneso (Sotenäs) savivaldybė, kurioje projekto vykdymo metu lankėsi ir VU mokslininkai. Šioje vietoje veikiančios žuvies perdirbimo įmonės nusprendė statyti biodujų jėgainę, kuri tapo centru, palaikančiu industrinės simbiozės ryšius tarp skirtingų pramonės įmonių.
„Sutenese veikiančios žuvų pramonės įmonės tiekia savo atliekas į biodujų jėgainę, kuri gamina energiją įmonių veiklai ir digestatą – medžiagą, naudojamą kaip biotrąšos ekologiškoms kultūroms auginti. Prie šio modelio prisijungė ir alaus darykla, į biodujų jėgainę tiekianti salyklo likučius, taip pat Švedijos dumblių gamykla, kuri išgauna algica (iš dumblių gaunama silicio dioksido medžiaga), naudojamą įvairioms reikmėms – nuo saulės elementų iki kosmetikos. Prie biodujų jėgainės ir Švedijos dumblių gamyklos prisijungus lašišų ūkiui, susiformuos ir vadinamoji „vandens simbiozės“ sistema: dumbliai padės valyti maistingųjų medžiagų turtingą vandenį, gaunamą iš žuvų fermos“, – Švedijos pavyzdį pristato dr. I. Matijošytė.
Labai svarbu pabrėžti, kad, įgyvendinant šį industrinės simbiozės modelį, prisijungė ir Suteneso savivaldybė. Nė 10 tūkst. žmonių neturinti savivaldybė šiai veiklai skyrė 5 savo darbuotojus.
„Kalbėdami apie šio modelio įgyvendinimą Lietuvos regionuose, turėtume suprasti, kad savivaldybės tam turėtų skirti žmogiškųjų resursų. Šie darbuotojai turėtų gebėti įvertinti, kokie simbiotiniai mainai ir technologiniai sprendimai yra galimi, atsižvelgiant į savivaldybėje veikiančių įmonių turimas žaliavas, atliekas ir jų kiekius, ar šie sprendimai būtų ekonomiškai naudingi“, – sako mokslininkė.
Jūrų atliekų perdirbimo centras „Fiskereturen“. Asmeninio archyvo nuotr.
Vertinamas potencialas Lietuvos regionuose
Šiaurės ministrų tarybos finansuojamame projekte Vilniaus universiteto mokslininkai daugiausia gilinosi į technologinę industrinės simbiozės dalį – tyrė, kokias atliekas ir kokiais kiekiais generuoja keliuose Lietuvos regionuose veikiančios įmonės ir ūkiai.
„Buvome parengę apklausas, kurias prašėme užpildyti pramonės įmonių ir ūkių atstovus. Klausėme, kokios žaliavos reikalingos, kokias gauna atliekas ir kokiais kiekiais, kaip jas panaudoja (parduoda ar utilizuoja), ar norėtų, kad jų atliekos būtų panaudojamos, ir kt. Apklausų rezultatus Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai vertino socioekonominiu aspektu, o mes technologiniu – siekėme nustatyti, kaip toliau būtų galima jas panaudoti“, – pasakoja dr. I. Matijošytė.
Projekto partneriai pristatė galimus industrinės simbiozės modelius savivaldybėse susitikę su įmonių ir ūkių atstovais. Mokslininkė džiaugiasi, kad ūkininkai ir įmonių savininkai yra suinteresuoti šiuo modeliu ir norėtų jį įgyvendinti.
„Lietuvoje jau yra nemažai industrinės simbiozės užuomazgų ir gerųjų praktikų. Pavyzdžiui, mielės ir panaudotas salyklas iš vienos alaus gamyklos yra naudojami gaminant papildus su mielėmis, o dalies įmonių rapsų aliejaus išspaudos yra naudojamos kaip pašarai gyvuliams. Projekte vertinome plastiko ir maisto atliekas ir bandėme įvertinti, kurios to regiono įmonės galėtų šias atliekas panaudoti. Potencialo tikrai yra, bet reikia tęstinio jau pačių savivaldybių indėlio suvesti atliekų turėtojus su potencialiais gamintojais“, – pasakoja mokslininkė.
Projekte dalyvavusios Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ vyr. verslo aplinkos projektų vadovė Jūratė Raukštienė pastebi augantį ūkininkų susidomėjimą industrinės simbiozės modeliais ir įžvelgia bendradarbiavimo galimybių ateityje.
„Šio projekto metu, bendradarbiaudami su mokslo institucijomis, turėjome galimybę ne tik išsamiau patyrinėti industrinės simbiozės verslo modelių vystymo perspektyvas Panevėžyje, bet ir dar plačiau paskleisti žinią vietos verslui apie egzistuojančias gerąsias praktikas ir teikiamas naudas. Rinkdami duomenis ir susitikdami su vietos verslų atstovais pastebėjome, kad itin svarbu padėti atrasti tvaraus verslo teikiamas naudas ir konkurencingumo augimo galimybes. Įžvelgiame didelį šio bendradarbiavimo potencialą, todėl ateityje planuojame ir toliau gilintis į industrinės simbiozės modelio taikymo Panevėžyje perspektyvas.“
Viena tokių galimybių – numatoma kurti investicijoms pritaikyta pramonės zona šalia „Rail Baltica“ vėžės, kuri būtų palanki vystyti tvarius, kartu ir industrine simbioze paremtus verslo bendradarbiavimo modelius.
„Šiam projektui reikalingi platesni, išsamesni tyrimai ir aiškus vertės pasiūlymas, kuris leistų tiek pritraukti investuotojus, tiek aplinkui burtis vietos verslams“, – sako „Panevėžys NOW“ vyr. verslo aplinkos projektų vadovė J. Raukštienė.
Vizitas vienoje iš simbiozės centro įmonių „Smögen Ale AB“. Asmeninio archyvo nuotr.
Naujas darbo vietas kuriantis tvarumas
Gana netikėta projekto partneriams buvo nustatyti, kad viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria ūkininkai – didelis plastiko atliekų kiekis. Ūkininkai patiria nemažai išlaidų už šių atliekų utilizavimą ir dar daugiau, jei plastiko atliekos yra užterštos medžiagomis, pavyzdžiui, cheminių trąšų likučiais.
„Šią problemą labai sumaniai sprendžia Didžiosios Britanijos įmonė „FarmXS“, kurie aptarnauja daugiau kaip 2500 Britanijos ūkininkų. Ūkininkai moka nedidelį metinį narystės mokestį ir vos 100 svarų kaskart, kai iš ūkininko išvežamos dvi tonos plastiko atliekų, net ir užterštų. Visą tą plastiką, apie 98 proc., įmonė perdirba į sodininkystėje naudojamus vazonėlius, kilimėlius, kėdes ir kitus vertingus daiktus. Lietuvoje sumos už tokių atliekų išvežimą yra daug didesnės, surenkamas tik tam tikros rūšies plastikas, likęs plastikas tiesiog lieka galvos skausmu ūkininkams, nežinantiems, ką su juo daryti, be to, ne visas surinktas plastikas yra ir perdirbamas. Platesnio požiūrio į problemą dar labai trūksta“, – mano dr. I. Matijošytė.
Platesnio požiūrio trūksta ne tik dėl plastiko perdirbimo, bet ir dėl skirtingų subjektų bendradarbiavimo skatinimo. Pasak dr. I. Matijošytės, rajonų savivaldybės ir rajonuose veikiantys verslo centrai tikrai galėtų šviesti ūkininkus bei verslo įmonių atstovus ir padėti jiems diegti industrinės simbiozės modelius.
„Tai būtų puiki galimybė kurti darbo vietas regionuose, kuriose dirbtų technologinės pakraipos specialistai, nes darbo specifika reikalautų ne tik vadybinių, bet ir technologinių žinių. Diegdami industrinės simbiozės modelį ne tik prisidėtume prie tvarumo, bet ir pritrauktume jaunimą į regionus“, – sako mokslininkė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!