Saulė Girdzijauskaitė, Matematikos ir informatikos fakulteto programų sistemų magistrantūros antro kurso studentė, yra savamokslė piešėja, tačiau žiūrėdamas į jos piešinius to nepasakytum. „Mūsų šeimoje beveik visi tiksliukai, kurie kartu ir piešia, nors nėra profesionalai“, – paaiškina mergina. Jos darbų apsuptos ir kalbamės apie meno ir mokslo dermę, telpančią Saulės asmenybėje.

„Piešiu nuo darželio laikų. Jeigu mokykloje per pamokas likdavo laisvo laiko, piešdavau ant sąsiuvinių viršelių. Su matematika problemų niekada neturėjau, tai dažniausiai per ją ir likdavo laiko piešimui. Lietuvių kalbos ir matematikos mokytojos man ėmė sakyti, kad galbūt jau pats metas mano piešinius kur nors nunešti“, – prisimena mergina.

Jos dailės mokytoja Žaneta Puodžiūnienė iš Viršuliškių vidurinės mokyklos taip ir padarė – niekam nesakiusi nusiuntė Saulės piešinį į mokinių kūrybinių darbų konkursą „Atkurtai Lietuvos kariuomenei – 90 metų“. Mergina nesitikėjo, kad kas nors gero iš to išeis. Tačiau vieną dieną ji sulaukė kvietimo į Vilniaus įgulos karininkų ramovę. „Savo nuostabai, nuvykusi ten sužinojau, kad gavau prizą už istorinę kompoziciją“, – dar ir dabar dėl to džiaugiasi pašnekovė. Ji savo piešinyje, skirtingai nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių, pavaizdavo kelmą, ant kurio guli partizanų nuotrauka, o aplink padėti šautuvai.

Saulės piešinių tematika ir stilius laikui bėgant kito: iš pradžių ant sąsiuvinių viršelių ji piešdavo paprastus piešinukus, paskui jie įgavo anime ir maginės fantastikos stilių. „Dailės mokytojos paraginta pradėjau piešti mažus epizodus, kurių kiekvienas turi būti skirtingo ornamento. Iš pradžių negalvoji, ką pieši, o paskui iš to gali sudėti piešinį – žuvytę, sraigę. Taip pradėjau žaisti su ornamentais, ir man tai ėmė patikti“, –  apie posūkį kita linkme pasakoja Saulė. Vėliau ji perėjo prie mandalų. „Piešimas man leidžia labiau susikoncentruoti per paskaitas. Jeigu piešiu, geriau girdžiu, suvokiu ir įsisavinu medžiagą, nors tai aplinkinius labai stebina“, – prisipažįsta informatikė.

Piešimui Saulė naudoja paprasčiausią techniką – tušinuką ir popierių. „Man ši technika (popierius ir tušinukas) patogiausia, nes dažniausiai paišau kur nors važiuodama, keliaudama. Specialiai piešiu, kai turiu daugiau laiko, nebent kas nors paprašo, kad ką nors nupieščiau. Jeigu pasiūlo idėją, tada nebūna sunku nupiešti“, – sako pašnekovė. 

Pavyzdžiui, piešinį „Pilis“ įkvėpė filmas „Hobitas“, o „Elnią“ – daina „Atbėga elnias devyniaragis“, kurią perdainavo grupė „Driezhas“. Idėjos Saulei dažniausiai kyla pasiklausius dainų, išgirdus kokią nors pasaką arba pasižiūrėjus filmą. Mandalos merginai tiesiog išplaukia savaime. Kartais ji parašo eilėraštį ir jį paskui nupiešia: „Nemanau, kad jie labai geri, bet man – prie širdies. Save labiau išreiškiu galbūt per eilėraščius nei per piešimą. Visą laiką vaikštau su mobiliuoju telefonu, kad galėčiau užsirašyti staiga gimusį eilėraštį. Iš jo irgi galiu kurti piešinius.“

Saulė mėgsta ne tik piešti, bet ir fotografuoti, užsiimti dekupažu, rankdarbiais. „Kadangi esu informatikė, man patinka fotografija, kompiuterinė grafika. Su „Photoshopu“ draugauju nuo 7–8 klasės, o iš pirmųjų susitaupytų pinigų nusipirkau fotoaparatą. Taigi fotografuoju jau labai labai seniai“, – apie dar vieną savo pomėgį kalba Saulė. Nors gabumų ji turi nemažai, tačiau iš pradžių nežinojo, ką studijuosianti. Kadangi tikslieji mokslai Saulei visada gerai sekėsi, ji pasirinko bioinformatikos studijas Matematikos ir informatikos fakultete ir dėl to nė kiek nesigaili.

Artimiausiuose merginos planuose – internetinė svetainė, į kurią sudės savo piešinius. Saulė svajoja savo darbus nusiųsti į iliustracijų konkursą, surengti parodą Šiuolaikiniame meno centre ir galbūt studijuoti doktorantūroje. Ji žada su piešimu dar ilgai nesiskirti.

Tekstas publikuotas „Universitas Vilnensis“ balandžio numeryje (Nr. 2).