Inkunabulas – ne visiems žinoma sąvoka, reiškianti knygą, kuri leista pačiu ankstyviausiu spaudos išradimo laikotarpiu. Vadinasi, šiuo metu jai daugiau nei 500 metų. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tokiems ilgaamžiams dokumentams išsaugoti dedamos itin didelės pastangos. Kuo inkunabulai ypatingi, kiek jų yra Lietuvoje ir kuo jie susiję su vystyklais, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė.

Spaudos pirmagimiai

Bendrinėje kalboje žodis inkunabulas prigijo XVII a. Jis apibūdina pirmąją spausdintą knygą nuo spaudos išradimo iki labai konkrečios datos – 1500 m. gruodžio 31 d. Pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio incunabula, reiškiančio lopšį ir vystyklus. „Metaforiškai – tai spauda, kuri dar neišaugusi iš lopšio, tebėra vystykluose, kūdikystės stadijoje“, – sako V. Galvanauskaitė.

Lietuvoje atminties institucijose šiuo metu yra žinoma 520 inkunabulų. Labai tikslų skaičių pasakyti sunku, nes vis dar atsiranda naujų egzempliorių arba paskirų jų lapų. Daugiausia inkunabulų mūsų šalyje saugoma VU bibliotekoje – net 340 vienetų. Tačiau ir šis skaičius nėra galutinis, nes šiuo metu identifikuojami dar keli naujai aptikti inkunabulo fragmentai. Didžiausią dalį kolekcijoje turimų pirmųjų knygų sudaro teologinė literatūra, tačiau yra ir istorijos, teisės, filosofijos bei medicinos veikalų.

Anot pašnekovės, kiekviena atminties institucija didžiuojasi turėdama savo fonduose tokius leidinius, nes tai, kad jie yra spaudos pirmagimiai, išleisti Europoje renkamaisiais spaudmenimis, suteikia jiems ypatingą vertę.

Valturio, Roberto. De re militari. [Verona], 1472

Inkunabulų kelionė į Lietuvą

V. Galvanauskaitės teigimu, anksčiau gerą ne tik turiniu, bet ir prabangiai bei profesionaliai įrištą knygą galėjo įsigyti tik pakankamai turtingas žmogus, beje, todėl į Lietuvą inkunabulai atkeliavo šalies valdovų, didikų ar bažnyčios atstovų dėka.

„Karaliai dovanų gaudavo ne tik įvairių prabangių daiktų, medžioklės trofėjų, bet dažnai ir knygų. Jų taip pat įsigydavo patys, ir ne tik už pinigus, bet ir už žirgus, jaučius, vertingus daiktus. Lietuvos didikai – Žygimantas Augustas, Radvilos, Sapiegos ir bažnyčios tarnai – M. Giedraitis, M. Daukša ar M. Valančius buvo sukaupę didžiules asmenines bibliotekas, kuriose buvo ir inkunabulų. Tai liudija šiuose dokumentuose jų nuosavybę įrodantys ženklai, vadinami proveniencijomis – įvairūs rankraštiniai įrašai, antspaudai, lipdės, ekslibrisai, superekslibrisai. Šias knygas neretai jų savininkai dovanodavo vienuolynams, kolegijoms ar universitetui“, – pasakoja Retų spaudinių skyriaus vadovė.

Inkunabulų buvo gausu vienuolynuose ir mokslo įstaigose, nes daugiausia šias knygas, spausdintas lotynų kalba, skaitė vienuoliai, dvasininkai ir akademinės bendruomenės nariai – tuomet labiausiai išprususi visuomenės dalis. Didžioji dalis Lietuvoje esančių inkunabulų buvo išleista Vokietijoje.

Atsiskleisdavo įvairių amatininkų meistrystė

„Jei į rankas paimtume inkunabulą, mus neabejotinai nustebintų šios knygos medžiagų kokybė, apipavidalinimas, nepaisant to, kad dokumentui jau per pusę tūkstančio metų“, – teigia V. Galvanauskaitė ir priduria, kad inkunabulo leidyba – ilgas ir daug kruopštaus rankų darbo reikalaujantis procesas, kuriame susipina įvairių amatininkų meistrystė ir jų individualumas, todėl jo išleidimas trukdavo daug ilgiau nei dabartinės knygos, kai visi spaudos darbai atliekami automatizuotai.

J. Gutenbergo išrastam rankiniam spaustuvės presui raidės tekstams buvo renkamos po vieną ir tekstą reikėdavo išdėlioti taip, kad liktų vietos inicialams, iliustracijoms, atskirti vieną skyrių nuo kito, tekstą rinkti skiltimis. Puslapiai paprastai būdavo nenumeruojami, pažymimi tik lapai romėniškais skaitmenimis, dėl to dažnai pasitaikydavo numeracijos klaidų.

Šviesios odos viršelis.

Pasak V. Galvanauskaitės, inkunabulo leidyboje darbų seka buvo ilga: „Išspausdinus tekstą, dirbti reikėdavo rubrikatoriui – dailininkui, žyminčiam rubrikas. Jis tekstą suskirstydavo, kad būtų patogu jį skaityti – raudona ar mėlyna spalva paryškindavo skyriaus ar pastraipos pirmąją raidę, vadinamą rubrika. O tada jau paliktose tuščiose vietose iliuminatorius nupiešdavo inicialus su pagražinimais ar miniatiūromis.“

Anot Retų spaudinių skyriaus vadovės, pirmosios knygos, labai primenančios rankraštines knygas, neturi mums įprasto, tradicinio antraštinio lapo, o leidybiniai duomenys, tokie kaip autorius, spausdinimo vieta ar leidimo data, pateikiami knygos gale, vadinamame kolofonu. „Šiais laikais sunku net įsivaizduoti, tačiau pirmosios spausdintos knygos būdavo išleidžiamos neįrištos. Savininkas, įsigijęs atskirus lapus, kreipdavosi į knygrišį, kuris pagal šeimininko norus ir jo finansines išgales veikalą įrišdavo“, – pasakoja ji.

Ir dabar tarp išlikusių bibliotekoje inkunabulų dauguma jų tebeturi originalius įrišus: dažniausiai tai storo medžio viršeliai, aptraukti oda arba pergamentu ir dekoruoti įvairiausiomis detalėmis. Labai dažnai knygos papuoštos įspūdingomis inicialinėmis raidėmis.

Domina viso pasaulio tyrėjus

Pasak pašnekovės, inkunabulai, kaip pirmosios spausdintos knygos, domina tyrėjus visame pasaulyje, bet labiau ne turiniu, kuris dabar lengvai pasiekiamas virtualiai, o įvairiomis spaudos ir puošybos subtilybėmis – iliustracijomis, spalvomis, knygrišių darbu, medžiagomis: „Gilinamasi į tai, kuo auksindavo ar kokiais dažais dažydavo knygos bloką, kokia lapo struktūra, kokio popieriaus malūno vandenženkliai ir kita. Be to, mokslininkams ir kultūros paveldo tyrėjams inkunabulai, kaip ir kitos senosios knygos, yra itin įdomios dėl jose esančių jau minėtų knygos nuosavybės ženklų – proveniencijų.“

Paauksuotas inicialas

Vis dėlto skaityti inkunabulus gali ne kiekvienas net ir mokantis lotynų kalbą. „Sunkumų gali kilti ne tik dėl to, kad senąją lotynų kalbą skaityti sudėtingiau, bet ir dėl tekstuose esančių žodžių trumpinių, kurie pažymėti tam tikrais simboliais ar ligatūromis, taip pat korektūros klaidų, dėl kurių išsiaiškinimo kartais tenka pasitelkti ne tik logiką, bet ir nuojautą. Gana daug teksto vietų užtepta rašalu, be to, reikia išsiaiškinti cenzūruotas vietas, įprasti prie kitokio puslapių žymėjimo, teksto išdėstymo skiltimis“, – sako V. Galvanauskaitė.

Daugelis pasaulio šalių, siekdamos išsaugoti senuosius dokumentus ateities kartoms, itin daug dėmesio skiria ir tokių dokumentų laikymo sąlygoms. Anot retųjų spaudinių specialistės, senosioms knygoms reikia ypatingo saugojimo, nes kai kurios jų yra unikalios, t. y. žinomas tik vienas egzempliorius pasaulyje, kitos – ypač vertingos, nes priklausė karališkajai šeimai, dar kitos – retos, nes knygrišių įrištos išskirtiniu būdu, arba dėl kitų ypatybių.

„Kiekviena atminties institucija savo senuosius rinkinius saugo tam pritaikytose patalpose, saugyklose, kuriose užtikrintos saugios sąlygos – pastovi oro temperatūra (±18–20 °C) ir drėgmė (±50–55 proc.), jų duomenys yra fiksuojami kiekvieną dieną. Atsiradus nukrypimams nuo normos, kurios yra tarptautinės, o ne nustatytos pačios institucijos, pranešama atsakingam darbuotojui. Į patalpas, kuriose saugomi senieji dokumentai, gali patekti tik skyriaus darbuotojai“, – pasakoja specialistė.

Darbas su inkunabulais – išskirtinė patirtis

Anot V. Galvanauskaitės, dirbti su senaisiais dokumentais, juos tyrinėti, saugoti ir prižiūrėti nėra paprasta, tačiau nepaprastai įdomu.

„Tai istorijos paslapčių saugotojai. Kaskart atvertus inkunabulą knygų specialistus stebina aukšta leidinio kokybė, skudurinis, rankų darbo ir per amžius išsilaikęs be didesnių pažeidimų popierius, dažnai dar ir su vandenženkliais, gražūs viršeliai, kai kurie jų – su ornamentiniais, siužetiniais įspaudais. Intriguoja ir rankraštiniai įrašai, pastabos knygų paraštėse, papildančios ir kartu parodančios skaitytojo pasaulėjautą. Tai ženklai, kuriuos reikia mokėti „skaityti“ – jie atskleidžia įdomių istorinių faktų, iš jų sužinome apie konkretų asmenį, kuo jis gyvena, kur keliavo, už kiek dukatų ar guldenų įsigijo knygą“, – sako specialistė.

Be to, knygose kartais randami įvairūs rašteliai, laiškeliai, piešiniai, džiovinti augalai, aukso plokštelė ar žalvarinis skaičiavimo žetonas. „O jei knyga yra defektinė, t. y. be pradžios ar pabaigos, prireikia ir „seklio“ savybių norint nustatyti autorių, pavadinimą ir leidimo metus. Tačiau darbas su senomis knygomis tuo ir patrauklus – niekada neleidi sau pasakyti: „Aš žinau, su tokia knyga jau teko dirbti”, nes dviejų vienodų senųjų knygų nebūna“, – sako V. Galvanauskaitė.

Dalį VU bibliotekoje saugomų inkunabulų galima atversti skaitmeninėse kolekcijose čia.