Dr. Atėnė Mendelytė

Viena iš Vilniaus universiteto (VU) Rektoriaus premijos už 2021 m. mokslinius pasiekimus laureačių tapo Filologijos fakulteto (FLF) jaunoji mokslininkė dr. Atėnė Mendelytė. Skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė yra viena produktyviausių FLF jaunųjų mokslininkų – kiekvienais metais išleidžia net po kelias publikacijas aukštą cituojamumo rodiklį turinčiuose žurnaluose ar tarptautiniu mastu pripažintose leidyklose ir sėkmingai atstovauja VU tarptautiniame mokslininkų tinkle „MotherNet“.

Dr. A. Mendelytė bakalauro ir pirmąsias magistrantūros studijas baigė VU, o antrąją magistrantūrą ir doktorantūrą studijavo užsienio – Nyderlandų ir Švedijos – universitetuose. Grįžusi po studijų, nuo 2019 m. mokslininkė darbuojasi Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centre.

Rektoriaus premijos laureatė papasakojo, kas ją atvedė į dabartinį akademinį kelią ir kodėl VU pasirodė perspektyvesnis tolesniems tyrimams nei universitetas Švedijoje.

Magistrantūrą ir doktorantūrą baigėte Amsterdamo ir Lundo universitetuose. Kodėl nusprendėte grįžti ir akademinę karjerą tęsti Lietuvoje?

Mano pagrindinė motyvacija visuomet buvo nuoširdus susidomėjimas suvokimo plėtimu bei asmeniniu augimu, todėl tarptautinė patirtis buvo būtina ir neįkainojama. Visgi, galvojant apie savo mokslo sritį ir Švedijos mokslo kontekstą, sugrįžimas buvo daugiausia motyvuotas tų pačių gairių.

Švedijoje kino studijų sritis beveik išskirtinai apsiriboja kino istorijos tyrimais, o mane domina daugiau filosofiniai ir teoriniai klausimai, ne vien kino medija. Sužinojęs apie mano sprendimą palikti Švediją, buvęs kolega netgi apgailestaudamas paminėjo, kad Švedija dėl mano išvykimo nebetenka 33 proc, kino filosofų – situacija mums Švedijoje nėra labai jau palanki. Jaučiau, jog Vilniaus universitete galėčiau laisviau įgyvendinti įvairias savo idėjas ir būčiau mažiau verčiama „profiliuotis“. Kitas faktorius buvo dar ir tas, kad mane grįžti pasikvietė Skandinavistikos centras, kuris dar studijų metu man kėlė itin pozityvias asociacijas,

Esate skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė – ką konkrečiai tyrinėjate šiose srityse?

Kaip minėjau, bent iki šiol užsiimu daugiau filosofiniais ir teoriniais tyrimais, tad specifinių autorių ar laikotarpių dažniausiai netiriu. Samuelis Beckettas yra išimtis – apie Beckettą visuomet rašau, kad ir kaip kita veikla nuo jo būtų atitolusi. Jau dešimt metų galvoju, kad bus paskutinis straipsnis, ir vis atsiranda dar kitas. Žinoma, kartais šios sritys susisieja ir teoriškai / filosofiškai mąstau apie skandinavų autorius bei autores.

Šiuo metu, pavyzdžiui, tiriu norvegų režisierės Aslaug Holm dokumentiką ir iraniečių kilmės švedų menininkės Aidos Chehrehgoshos fotografijas. Mokslinių tyrimų idėjos daugiausia gimsta iš pavienių ir individualių objektų, kurie sudomina mane dėl tam tikrų aspektų – o kartais tiesiog šaukiasi būti aptariami ir apmąstomi – ir į kuriuos galima įsigilinti pasitelkiant tam tikras filosofines ir teorines perspektyvas.

Kuo sudomino būtent šios sritys, ypač skandinaviškoji kryptis?

Baigusi mokyklą norėjau stoti į skandinavistiką, tačiau tais laikais studentai būdavo priimami tik kas antrus metus, o laukti nenorėjau. Filosofija ir teorija mane domino visą gyvenimą ir prieš baigdama mokyklą jau buvau individualiai išstudijavusi žymiausius filosofus, mokyklas, idėjas ir kryptis. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja buvo mane net egzistencializmo mąstymo tradicijai priskyrusi.

Žinoma, ne viskas buvo tobulai suvokiama. Pradėjus skaityti Immanuelį Kantą, studijos šiek tiek „užstrigo“, nes tais laikais tai buvo sunkiai suprantama. Pagalvojau, kad tai – vertimo kaltė, bet paskaičiusi jį vokiškai suvokiau, jog kaltas ne vertimas…

Grįžtant prie skandinavistikos, kadangi doktorantūrą pasirinkau studijuoti Švedijoje (dėl nuostabių finansinių sąlygų doktorantams ir ilgalaikio noro išmokti kokią nors skandinavų kalbą), man teko išsamiai įsigilinti į skandinavišką kultūrą. Dirbant Lundo ir Erebru universitetuose teko daug išmokti pačiai ir studentus mokyti apie Skandinavijos kino istoriją ir kontekstą. Kadangi pati lankiau švedų kalbos gimnazijos kursus ir laikiau brandos egzaminus, privalėjau įsigilinti į švedų kultūros, kalbos ir literatūros istoriją, o tai man suteikė visokeriopą šios kultūros pažinimą.

Kiek anksčiau esate dėsčiusi moksleiviams vienoje iš Švedijos gimnazijų. Kokią patirtį iš to išsinešėte? Galbūt darbas su mokiniais padėjo formuoti ir akademinę veiklą universitete? 

Sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją, norėjau pailsėti nuo tyrimų ir akademinės aplinkos bei išbandyti kažką praktiškesnio, nes apėmė dvejonės – o jeigu nieko daugiau, išskyrus mokslinę veiklą, negaliu dirbti? Visuomet reikia turėti atsarginį planą.

Kolegos patarė padirbėti gimnazijoje, nes tai be galo populiarus sprendimas tarp naujai „iškeptų“ Švedijos daktarų, ten išbandančių laimę. Kai kas tik laikinai, dalis ten ir pasilieka. Be to, Švedijos gimnazijose dalykų turinys yra daug aukštesnio lygio nei Lietuvoje, tad teko dėstyti gana sudėtingas temas. Aš dėsčiau anglų (kaip užsienio kalbą) ir švedų (kaip gimtąją kalbą) dešimtoms bei dvyliktoms klasėms ir šių dalykų turinys prilygsta tam, ką mūsų studentai mokosi pirmais, antrais ar vėlesniais universitetinių studijų metais.

Savo sprendimu esu neapsakomai patenkinta, nes tai buvo neįkainojama patirtis. Dirbdama gimnazijoje daugiau išmokau apie pedagogiką ir darbo kultūrą nei anksčiau dirbdama su bakalauro ir magistrantūros studentais universitete ar lankydama dėstymo pedagogikos kursus. Mokiniai yra mažiau pakantūs ir nebijo kelti klausimų, kurių studentai neišdrįsta užduoti, o tave priverčia pagerinti savo dėstymo kokybę. Viskam turi turėti aiškų ir logišką atsakymą, pateikiamą smagia, nenuobodžia forma. Apskritai manau, jog universiteto dėstytojams itin praverstų dėstymo mokykloje patirtis.

Kokie jūsų akademiniai ateities planai?

Kadangi šiuo metu dalyvauju Vilniaus universiteto koordinuojamame tarptautiniame projekte „MotherNet“, kuris iš įvairių perspektyvų tiria šių laikų motinystės Europoje temą, užsiimu šio pobūdžio tyrimais. Mano studijos apie minėtas norvegų ir švedų menininkes irgi susijusios su šiuo projektu. Bręsta idėja aptarti šią temą ir kompiuterinių žaidimų kontekste.

Dar esu pakviesta būti rengiamos knygos apie atminties tematiką skandinavų kultūroje redaktore. Jau ilgą laiką esu „spaudžiama“ iš įvairių pusių rašyti monografiją, bet to noriu išvengti, kadangi (be kelių išimčių) nebetikiu monografijų nauda ir reikme – straipsnių rašymas yra daug įdomesnis ir naudingesnis užsiėmimas. Matysime, ar spaudimui atsispirsiu.

Rektoriaus premija dr. A. Mendelytei suteikta už šiuos 2021 m. straipsnius:

„Faciality and Ontological Doubt in Ralph Eugene Meatyard’s Photography“, SubStance, t. 50, Nr. 1, Maryland: Johns Hopkins University Press, 2021.

„Performativity and Fragmentation in Samuel Beckettʼs That Time“, Studies in Theatre and Performance, Oxfordshire: Taylor & Francis, 2021.

„Mapping Film-World Relations to Reality: A New Conceptual Cartography“, in The Real of Reality: The Realist Turn in Contemporary Film Theory, Christine Reeh-Peters, Stefan Schmidt, Peter Weibel (sud.), Leiden, Boston u.a.: Brill, 2021.