Pasaulyje yra vos keliasdešimt mokslininkų, kurie tyrinėja baltų kalbas. Nors jie visi vienas kitą pažįsta, bet fiziškai yra išsibarstę po visą pasaulį, turi skirtingas mokslines prieigas ir metodikas, į baltų kalbas žvelgia iš įvairialypės, plačios perspektyvos. Ir tada, kai jie susitinka su tyrėjais, kuriems, pavyzdžiui, lietuvių kalba yra gimtoji, išsirutulioja pačios įdomiausios, kartais – net labai netikėtos, rodos, nuo mažo kalbinio aspekto įsiplieskusios mokslinės hipotezės.

Tokią mokslininkų komandą naujiems tyrimams subūręs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto išskirtinis profesorius, plačiai žinomas lingvistikos, baltistikos, slavistikos ekspertas Axelis Holvoetas įsitikinęs, kad dar tikrai yra daugybė neištirtų įdomių dalykų, kuriais būtent baltų kalbos gali praturtinti kalbų tipologijos tyrimus.

Gimtoji kalba – intuityvus gebėjimas

Šįkart 11 tyrėjų iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Estijos subūręs profesorius pakvietė atidžiau pažvelgti į baltų kalbų gramatines kategorijas. Šį kolektyvą vienija įsitikinimas, kad empiriniai konkrečių kalbų tyrimai turi būti glaudžiai susiję su teorine lingvistine mintimi ir tipologiniais tyrimais. Kiekvienos kalbos tyrimai padeda mums atskleisti neįsisąmonintų „kalbinių žinių“ (angl. knowledge of language) pobūdį. Šios kalbinės žinios iš dalies kiekvienai kalbai yra savitos, bet veikiausiai turi universalų pagrindą. Tokias įžvalgas iškėlė žymusis amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky, bet dabartiniais laikais lingvistai linkę manyti, kad kalbinių žinių pagrindą sudaro ne labai abstraktūs struktūros principai, kaip teigia N. Chomsky, o didesnės struktūros, geštaltų (vientisų darinių) pobūdžio konstrukcijos. Todėl ir visa gramatika gali būti suvokiama kaip konstrukcijų tinklas.

„Ir sugalvok tu man tokią nesąmonę!“ – pavyzdį pateikia prof. A. Holvoetas. Tai tarsi idioma – sustabarėjęs žodžių junginys. Mokslininkas sako, kad adresatas, žinodamas, ką reiškia liepiamoji nuosaka, vis tiek negali suprasti šio žodžių junginio prasmės. Tai nėra paliepimas. Vadinasi, reikšmė išplaukia iš visumos, o tai ir yra vientisas darinys. Profesoriaus ir jo palaikomos konstrukcionalistų mokyklos įsitikinimu, visa kalba iš esmės yra taip sukonstruota.

Todėl, kai imamasi nagrinėti tam tikrą konstrukciją, apie ją norima sužinoti kuo daugiau ir atsakyti į tokius klausimus: kaip ji vartojama, ką ji reiškia, ką žino, ką supranta žmonės, kurie vartoja šią konstrukciją, kaip ji įgyjama? Juk, laikantis konstrukcinio požiūrio logikos, kalbos taip pat mokomasi konstrukcijomis. Anot minėto lingvisto N. Chomsky, žmogus gali išmokti kalbėti, nes turi įgimtų kalbinių gebėjimų. Jeigu ir yra principų, kurie perduodami genetiškai, tai tie principai iš esmės turi būti labai paprasti. Kognityvinės ir funkcinės orientacijos lingvistai, kuriems priklauso A. Holvoetas, linkę manyti, kad kalbėjimą įgalina įgimti kognityviniai įgūdžiai, bet jie nėra siaurai kalbinio pobūdžio. Todėl ir galima abejoti, ar tikrai, kaip teigia N. Chomsky, visoms kalboms yra bendri tam tikri labai abstraktūs ir įgimti struktūros principai. Gramatikos tyrimuose vaisingesnė pasirodė kompleksiškesnių, didele tipologine įvairove pasižyminčių, bet panašiu principu besiremiančių konstrukcijų prielaida. Konstrukcija – tai skirtingų lygmenų – semantikos, morfologijos, sintaksės, pragmatikos – elementų samplaika.

Kad ir kaip N. Chomsky įgimtos gramatikos prielaida atrodo abejotina, jo iškelti klausimai sudaro šiuolaikinės kalbotyros pagrindą. Tėvai gali savo vaikus išmokyti vairuoti, bet negali išmokyti kalbos, nes gramatika – intuityvi, neįsisąmoninta.

„Kiekvienas lietuvis žino, kaip vartoti lietuvių kalbos konstrukcijas, gramatines formas, kaip vartoti būtojo laiko formą, bet jis nemokėtų jos paaiškinti, nes tai intuityvios žinios, – įsitikinęs profesorius. – Jeigu mes paklaustume, kaip vartoti būtąjį laiką, dažniausiai žmogui reiktų pasiskaityti gramatinį apibrėžimą, bet kalbėdamas jis nepriekaištingai jį vartoja. Vadinasi, intuityviai žino.“

Taigi mokslininkai kelia prielaidą, kad tėvai negali perduoti tokio tipo žinių, jeigu jos nėra įsisąmonintos. Savo ruožtu tai reiškia, kad vaikas turi pats susikonstruoti savo gramatiką.

Kalbų kaimynystės atradimai

Pasak prof. A. Holvoeto, šiuo metu jų pasirinktas ir atstovaujamas konstrukcinis požiūris pasaulyje jau nebėra kontroversiškas – tik kol kas mažai taikomas Lietuvoje. Jis sako pastebėjęs, kad baltų kalbotyroje konstrukcijų gramatikos metodologija beveik nesiremiama.

„Man rūpi baltų kalbas įvesti į bendresnį tarptautinį kontekstą ir atskleisti, kiek daug baltų kalbos gali duoti kalbų tipologijai“, – savo tyrimų užmojus pabrėžia mokslininkas.

Anot jo, graikų, germanų ar kitos kalbų grupės yra jau tiek ištyrinėtos, kad joms gerokai sunkiau atrasti tai, ką šiuo metu kalbų tipologijai gali duoti baltistikos, lituanistikos tyrimai.

Vis dėlto prof. A. Holvoeto suburtai tyrėjų grupei labai aktualus ir arealinis kontekstas. Kas tai yra? Paprastai priimta kalbas sieti su kalbų šeimomis (pvz., indoeuropiečių), toliau – grupėmis (pvz., baltų, slavų kalbos ir pan.). Tačiau egzistuoja kalbos, kurios gyvena kaimynystėje – tarp jų susidaro ryšių, nes vienos kalbos atstovai bendrauja su kitų kalbų atstovais. Pastebima jų įtaka viena kitai, jos supanašėja. Taip atsiranda galimybė išskirti Baltijos jūros kalbų arealą, kur vyksta intensyvi sąveika. Pavyzdžiui, estų kalba yra finų kalba, bet funkcionuoja slaviškame ir baltiškame kontekste. Todėl aptinkama konstrukcijų, pasirodančių skirtingose kalbose. Taigi šiai tyrimų grupei tampa svarbu atsižvelgti į bendrą teorinį, tipologinį ir arealinį kontekstą.

Pavyzdžiui, tokia kalbinė konstrukcija kaip „nors mirk iš juoko“ (tai nėra paliepimas, nors ir vartojama liepiamoji nuosaka) egzistuoja ir rusų, ir lenkų, ir estų kalbose. Per toli geografiškai esantis prancūzas šios konstrukcijos jau nesupras, bet Baltijos jūros areale ji aptinkama. Tiesa, ta pati konstrukcija kūrybiškai perinterpretuojama, vyrauja didelis jos variantiškumas, bet, pasirodo, taip sakoma ne tik mūsų kalboje.

Įdomu, kas nepakankamai ištirta

Susibūrusi tarptautinė įvairios patirties turinti tyrėjų komanda prie savo idėjų dirba atskirai ir mintimis keičiasi nuotoliniu būdu. Kartą per metus visi susirenka į kūrybines dirbtuves, o papildomai dirba ir mažesnėse grupėse.

„Mums tokie susitikimai – tai galimybė vieniems kitus išgirsti, pakritikuoti ir taip pagerinti būsimų darbų kokybę“, – trumpai susibūrimų tikslą pristato išskirtinis profesorius. Po jų gimsta naujos įžvalgos, o iš pastarųjų – straipsniai ir straipsnių rinkiniai. Ši tarptautinė ketverių metų laikotarpiui suburta mokslininkų komanda planuoja parengti ir trijų straipsnių rinkinių seriją, kur kiekvienas rinkinys bus teminis.

Tyrėjų sudarytuose rinkiniuose greta teorinių svarstymų bus nagrinėjamos konkrečios problemos, dėmesį koncentruojant į konkrečius lietuvių ir latvių kalbų reiškinius.

Pirmąjį savo rinkinį mokslininkai ketina skirti mažosioms gramemoms. Tai tokios konstrukcinės idiomos kaip, pavyzdžiui, „ėmė ir išvažiavo“ (kuri reiškia ne kad kažką ėmė, o kad tiesiog išvažiavo). Tokią konstrukciją, anot profesoriaus, randame lietuvių, latvių, rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir finų kalbose. Ką tokia konstrukcija reiškia? Ar yra viena reikšmė visose kalbose? Kokie galimi kiti šios konstrukcijos reikšmės variantai? Ir dar daugiau klausimų bus keliama tikintis rasti paaiškinimus.

Prof. A. Holvoetas pabrėžia, kad tai ne šiaip idioma, bet esminis kalbinės struktūros organizacijos principas, todėl ir svarbu jį perprasti.

„Mąstome ir kalbame konstrukcijomis, o jos mums daug pasako apie mūsų kalbos struktūrą apskritai“, – tvirtina mokslininkas.

Antrajame rinkinyje planuojami straipsniai apie rūšies kategoriją, pvz., apie lietuvių kalbos pasyvo  savitumą. Jis tipologiškai įdomus, nes funkcijomis skiriasi, pvz., nuo anglų kalbos, kur viena pagrindinių pasyvo funkcijų – žymėti pakeistą informacinę struktūrą (John loves Mary – Mary is loved by John).

Iš gretinamųjų tyrimų jau žinoma, kad anglų ir kitų kalbų pasyvas anaiptol ne visada perteikiamas taip, kaip lietuvių kalbos pasyvas, taigi jo funkcija yra šiek tiek kitokia. Šiuo metu mokslininkai kaip tik ir stengiasi nustatyti, kuo funkciškai ypatingas lietuvių kalbos pasyvas.

Rūšiai platesne prasme priskiriami ir kauzatyvai – veiksmažodžio forma, reiškianti, kad subjektas veikia ne pats, o jį verčia atlikti veiksmą kitas veikėjas (pvz., pasiūdinti, nukirsdinti).

Baltų kalbos turi gana nemažai morfologinių kauzatyvų, kurių vartojimas iš dalies jau ištirtas tipologiniu požiūriu, bet ši tyrėjų grupė dar ketina geriau ištirti senąsias baltų kalbas (XVI–XVIII a. lietuvių ir latvių kalbas). Taip pat šio rinkinio planuose – siekis gilintis ir į latvių kalbos agentyvinę konstrukciją (māja manis uzcelta ‘namas mano pastatytas’), kuri nėra pasyvinė (tai tarsi senesnė pasyvo raidos stadija) ir turi atitikmenų finų kalbose.

Trečiajame rinkinyje žadama skirti dėmesio nuosakos, laiko ir veikslo (veiksmažodžio kategorija, rodanti veiksmo suvokimą laiko atžvilgiu) gramemų baltų kalbose analizei.

Veikslas baltų kalbose (rašė – parašė, dominti – sudominti ir pan.) – labai įdomus tyrinėjimų aspektas, nes literatūroje dažnai teigiama, kad baltų kalbos gramatinio veikslo apskritai neturi.

„Iš tiesų atsakymas nėra paprastas: tarp „gramatinės“ ir „leksinės“ kategorijos nėra griežtos ribos, o baltų kalbos yra įdomus pavyzdys kalbų su silpnai sugramatinta veikslo kategorija – šiuo požiūriu baltų kalbų duomenys yra svarbūs tipologijai. Taigi trečiame tome numatomas ir nuodugnus, tekstynų medžiaga paremtas baltų kalbų veikslo tyrimas“, – teigia baltistikos ekspertas.