Spalio 29 d. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto surengtoje iškilmingoje ceremonijoje pirmą kartą specialiai įrengtoje Antakalnio kapinių kapavietėje buvo palaidoti 27 žmonių, kurie po mirties savo kūnus paaukojo medicinos mokslui, palaikai. Šia reikšminga ceremonija pagerbtas donorų atminimas ir svarbus jų indėlis į medicinos mokslą ir mokslinius tyrimus. Lietuvoje kasmet augant paaukojamų kūnų skaičiui, ateityje specialiai įrengtoje kapavietėje tilps daugiau nei 1000 urnų.

Į ceremoniją atvykęs Valerijus Sosnovskis, kurio mama Olga Sosnovskaja savo kūną paaukojo mokslui, sako besijaučiantis dėkingas universitetui, o donorystę vadina atnešančia naudą žmonėms. Kaip ir mama, V. Sosnovskis pasirašė valios pareiškimą, todėl savo kūną po mirties paaukos mokslui.

„Mes su mama juokaudavome, kad gal mes paaukosime savo kūnus ir išauginsime kokį nors gerą chirurgą“, – kalba jis.

Mokymosi iš donorų kūnų nauda

„Čia palaidoti pirmieji donorai, kurie savo kūną paaukojo anatomijos studijoms ir mokslui. Tai yra vieni drąsiausių žmonių, vieni iš pirmųjų, kurie pasiryžo, nepabūgo, išreiškė savo valią ir suteikė mūsų studentams geriausią galimybę mokytis anatomijos, nes nei viena kita priemonė šiuo metu negali to pakeisti“, – sako VU kūno donorystės programos koordinatorius Elvinas Francišekas Bogdzevičius.

VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra kasmet sulaukia vidutiniškai 35 kūno donorystės pareiškimų ir apie 6–10 donorų kūnų. Paaukoti kūnai pasitarnauja medicinos studentų anatomijos mokymui, gydytojų tobulinimosi programoms ir moksliniams tyrimams, padedantiems geriau suprasti žmogaus organizmą ir tobulinti esamus gydymo metodus.

„Studentams suteikiama galimybė mokytis realios anatomijos, suprasti, koks yra žmogaus kūnas, kaip jame išsidėsto anatomijos struktūros, pamatyti tam tikras anatomines variacijas. Nors anatomija yra labai senas mokslas, tačiau jis taip pat yra kintantis“, – teigia E. F. Bogdzevičius.

Pasak VU Medicinos fakulteto medicinos ketvirto kurso studento Juozapo Ryliškio, mokymasis iš donorų kūnų leidžia suprasti tikrąjį žmogaus anatomijos kompleksiškumą ir sudėtingumą.

„Mokymasis iš realaus kūno atneša naudos, kurios nepamatytum tobulame muliaže arba vadovėlyje. Galiausiai vis tiek gydysime realius žmones, o ne muliažus, todėl norisi įgyti ne vadovėlinės patirties“, – teigia jis.

Daugėja ir donorų, ir pareiškimų

Žmonių, norinčių kūną paaukoti mokslui, daugėja – pernai metais gauta rekordiškai daug kūno donorystės pareiškimų – 70. Auga ir paaukojamų kūnų skaičius: šiemet tokių sulaukta 10, pernai – 11, o 2023 m. – aštuoni.

„Svarbiausias veiksnys, kodėl žmonės vis dažniau savo valia aukoja kūną studijoms – besikeičiantis mąstymas, išlaisvėjimas, platesnis šio reiškinio nušvietimas žiniasklaidoje, palankus bažnyčios požiūris ir didėjantis žmonių altruizmas bei noras pasitarnauti dar ir po mirties“, – sako VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovė prof. Janina Tutkuvienė.

Pasak E. F. Bogdzevičiaus, žmogus, sutikdamas paaukoti savo kūną mokslui, pats nusprendžia, kokiam laikotarpiui jo kūnas bus naudojamas.

„Mes prašome mažiausiai metų, nes pats balzamavimo procesas trunka apie pusmetį. Kita galimybė – neribotas kūno panaudojimo laikotarpis. Dažniausiai žmonės pasirenka būtent šią opciją, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai norima, kad kūnas vėliau būtų grąžintas į artimųjų kapavietę, todėl pasirenkamas trumpesnis – 2–3 metų – laikotarpis“, – pasakoja pašnekovas.

Šiuo metu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gyvųjų donorų registre iš viso saugoma beveik 500 užpildytų valios pareiškimų. Valios pareiškimo metu donorų amžiaus vidurkis siekia 70 metų, o po mirties Medicinos fakultetą pasiekusių kūnų – 78 metus. Jauniausias žmogus, išreiškęs norą paaukoti savo kūną mokslui, buvo 19 metų, o vyriausias – 98-erių. Tuo metu po mirties fakultetą pasiekusių donorų amžius svyruoja nuo 37 iki 99 metų.

Savo noru paaukoti kūną mokslui po mirties Lietuvoje galima nuo 2007 metų, kai įsigaliojo Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Pirmąjį paaukotą kūną VU Medicinos fakulteto Anatomijos ir histologijos katedra gavo jau po metų nuo šio įstatymo priėmimo. Vis dėlto, kaip prisimena prof. J. Tutkuvienė, pirmojo valios pareiškimo katedra sulaukė dar 1999 metais: „Tai buvo Vilniaus universiteto biomedicinos srities garbaus profesoriaus emerito ranka rašytas pareiškimas“.