Teroristinis išpuolis prieš prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją, per kurį žuvo 12 žmonių, atskleidė ne vieną Prancūzijos ir Vakarų pasaulio problemą. Faktas, kad buvo užpulta žiniasklaidos priemonė, priverčia susimąstyti apie kertinę žurnalistų vertybę – žodžio laisvę ir jos saugumą. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis, dalyvavęs palaikymo akcijoje „Aš esu Charlie“ (Je suis Charlie), įsitikinęs, kad be jos demokratiška žiniasklaida netektų prasmės.

Ką šis išpuolis atskleidžia apie daugelyje šalių įstatymais reglamentuotą žodžio laisvę?

Apie žodžio laisvės saugumą turbūt pasako labai daug. Daugelyje demokratinių šalių, taip pat ir Prancūzijoje, žodžio laisvė reglamentuota lyg ir pakankamai. Prancūzija žurnalistams, karikatūristams netgi garantavo tam tikrą sąlyginį saugumą, tačiau dviejų policininkų, kaip matome, neužteko.

Taip pat atveriama konkrečios valstybės saugumo problema. Nuvažiavus į Prancūziją, galima tai pajusti. Pernai viešėjau Paryžiuje. Kai Eliziejaus laukuose išvysti grupelę marširuojančių kareivių su uniforma ir automatiniais ginklais, supranti, kad šalis turi tam tikrų problemų.

Paryžiuje įsikūrusi organizacija „Reporteriai be sienų“. Ji matuoja spaudos laisvės indeksą, kurio formulėje žurnalistų saugumas ir prievarta prieš juos turi didelę reikšmę. Tokia šalis kaip Prancūzija gana smarkiai devalvuos savo rodiklį. Šis išpuolis – beprecedentis atvejis.

Ar „Charlie Hebdo“ redakcijos nelaimę galėtume vadinti pavojumi tiek žiniasklaidos teisei laisvai pasisakyti, tiek Vakarų demokratijai apskritai?

Be abejo. Šis išpuolis – kertinis momentas. Žurnalisto profesija iš tikrųjų pavojinga. Kiekvienais metais skaičiuojamos žūtys, kreivė tai kyla, tai leidžiasi. Yra išskiriamos „karštos“ vietos, kuriose žūva nemaža dalis žurnalistų, bet kad tokia vieta tapo Paryžius – tai šokiruojantis dalykas.

Nemažai demokratinių valstybių yra priėmusios tam tikrų teisinių normų, iš dalies ribojančių informacijos teikimą. Pavyzdžiui, pernai pagal „Freedom House“ spaudos laisvės indeksą JAV smuktelėjo keliais punktais. Tai susiję su terorizmo grėsmėmis. Tokie dalykai vyksta dėl saugumo.

Galbūt reikėtų kalbėti plačiau. Tai ne vien spaudos ar žodžio laisvės klausimas, tai saugumo ir saviraiškos laisvės problema. Riba tarp šių dviejų dalykų labai svyruojanti. Rasti auksinį vidurį labai sudėtinga. Perlenkti ir apriboti tam tikras raiškos priemones labai nesunku. Ir nėra garantijų, kad tas saugumas bus užtikrintas.

Iš principo šis išpuolis – šalies saugumo problema plačiąja prasme. Manyti, kad tai išpuolis prieš vieną redakciją, būtų per siaura. Tokie veiksmai vyksta tada, kada rimtos teroristinės grupuotės kėsinasi į tam tikrus objektus. Šiuo atveju – žiniasklaidą. Savo jėgą jie lygiai taip pat galėjo panaudoti prieš valstybines institucijas ar kitas struktūras.

Anot profesoriaus Egdūno Račiaus ir filosofo Leonido Donskio, Prancūzijoje ir kitose Vakarų šalyse galima tikėtis tam tikrų laisvių ir teisių suvaržymo. Ar įmanoma, kad žodžio laisvė bus viena iš jų?

Nemanau, kad žodžio laisvė bus tiesiogiai apribota, tačiau ji susideda iš daugelio komponentų. Jeigu būtų griežtinami įstatymai, susiję su atsakomybe už tam tikros informacijos paskleidimą, tai jau būtų žingsnis.

Buvo teigiančių, tarsi teisinančių teroristus, esą žurnalistai patys perlenkė lazdą, jiems nereikėję įžeidinėti „tikinčiųjų“ jausmų. Kas kaltas dėl šio išpuolio: radikalūs ekstremistai, nesugebantys priimti kitokios nuomonės, ar neva ribas peržengęs satyrinis leidinys?

Nėra prasmės diskutuoti apie kaltę. Atsakymą galima pateikti vienu sakiniu: kalti tie, kas padarė nusikaltimą. Visos tos kalbos, kad piešdami, rašydami,ar kitaip kažką rodantys žmonės išprovokuoja kažkokius veiksmus ir turi prisiimti dalį atsakomybės, iš principo yra absurdiškos. Manyti, kad jei asmuo kažką nupiešė, parašė ar pagalvojo, jam galima taikyti griežtą bausmę, tuo labiau fizinį smurtą, yra primityvu.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, už šmeižtą gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pasak žmogaus teisių gynėjų, nemažos dalies komunikacijos analitikų, tai yra neproporcinga bausmė ir žodžio laisvės ribojimas. Proporcingu atpildu laikoma tam tikra bauda, ir tik tuomet, jei informacija paskleista sąmoningai. Sėsti į kalėjimą, anot jų, per daug.

Žinoma, yra daug žmonių, kurie nenorėtų būti piešiami taip, kaip tai darė „Charlie Hebdo“, tačiau ar iš viso įmanoma civilizuotai galvoti, kad jiems galima priskirti atsakomybę ir tokiu būdu pateisinti išpuolį? Tikrai ne. Jei žmonės vienaip ar kitaip skleisdami informaciją pažeidžia įstatymą, tai atsakomybė turi būti taikoma teisiniais pagrindais.

Kokią įtaką šis išpuolis turės Prancūzijos žiniasklaidai?

Šios šalies žiniasklaidos turinys rodo, kad ji gana subtili ir gerai išplėtota, demokratijos ribos buvo ir, tikiuosi, toliau bus labai plačios. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie Lietuvą, karikatūrų žiniasklaidos čia iš esmės nėra. Pasitaiko tik atskiri kūriniai viename ar kitame leidinyje.

Galbūt tai yra tam tikras nacionalinis bruožas. Humoro jausmas šiai nacijai labai būdingas, tą atspindi ir prancūziški filmai, kuriuos nemažai mūsų tikrai mėgsta.

Tų žmonių, kurie vykdė nusikaltimą, tikslas turbūt buvo susidoroti su tais asmenimis, kurių kūrybos jie bijojo. Žvelgiant plačiau, teroristinės organizacijos paprastai siekia įbauginti. Šiuo atveju, be abejo, nemažai žmonių pagalvos, ar iš viso verta kažkuo panašiu užsiimti, bus paskatinta tam tikra savicenzūra. Tai natūralu, egzistuoja prigimtinis saugumo supratimas. Hipotetiškai mąstant, demokratinei erdvei tai nieko gero neduos. Kita vertus, buvo užgautas žurnalistų principingumas. Tą rodo visos vykusios pilietiškumo akcijos, jie dar smarkiau darys tai, dėl ko nukentėjo jų kolegos.

Reikšdami paramą „Charlie Hebdo“ redakcijai, visame pasaulyje žurnalistai solidarizavosi, būriavosi viešosiose erdvėse, kitaip demonstravo savo palaikymą, Lietuvos žurnalistai vakar rinkosi prie Prancūzijos ambasados. Ar, be žodžio laisvės, yra koks nors kitas principas, dėl kurio taip susivienytų žurnalistų bendruomenė?

Žiniasklaidos bendruomenė vienijasi tada, kai gresia kažkokie bendri nemalonumai. Žodžio laisvė yra pamatinis dalykas, be jos demokratinė žiniasklaida nelabai turi ką veikti.

Šiuo atveju Lietuvos žurnalistams grėsmė nėra nacionalinė, incidentas įvyko kitoje šalyje, tačiau daugelis supranta jo svarbą. Yra nemažai žmonių, kurie užjaučia kolegas ir solidarizuojasi. Omeny turiu tai, kad veikia ne pavojus, jog kažkas panašaus gali nutikti Lietuvoje ir mes turime žiūrėti savo interesų. Manau, kad svarbesni empatija ir solidarumo jausmas sunkią akimirką būti su Prancūzijos žurnalistų bendruomene ir visais demokratiškai nusiteikusiais žmonėmis.