Lapkritį išrinkta nauja Vilniaus universiteto (VU) taryba – aukščiausia VU strateginio valdymo institucija. Socialinių mokslų sričiai joje atstovaus VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto docentė Birutė Švedaitė-Sakalauskė. Mokslininkė dalinasi vizija, kaip užtikrinti sėkmingą organizacijos veiklą ir didesnį įsitraukimą į visuomenei aktualių problemų sprendimą.
Kas Jus paskatino kandidatuoti į VU tarybą?
Kolegų Filosofijos fakultete ir kituose fakultetuose raginimai, kitų žmonių, kurie man yra autoritetai, kvietimai. Man tai padėjo patikėti, kad galiu Taryboje nuveikti svarbių darbų, ir apsispręsti dalyvauti rinkimuose. Be to, kiek anksčiau vieną kadenciją buvau universiteto bendruomenės reikalų prorektorė. Nors pastaruosius penkerius metus buvau atsitraukusi nuo universiteto valdymo reikalų, vis dėlto nesijaučiu atitolusi tiek, kad nežinočiau, kaip prisidėti prie organizacijos, kurią myliu ir gerbiu, sėkmingos raidos.
Žinoma, prieš nuspręsdama kandidatuoti atsakingai svarsčiau, nes darbas Taryboje yra rimtas įsipareigojimas – penkerius metus reikės atiduoti nuolatiniam rūpinimuisi visos organizacijos reikalais. Būdama prorektorė dalyvavau kiekviename anuometinės Tarybos posėdyje, tad įsivaizduoju darbų apimtį, ritmą, žinau svarstomų klausimų svarbą. Džiaugiuosi, kad universiteto darbuotojai manimi pasitikėjo, jų balsų dauguma leido man laimėti rinkimus, už šį pasitikėjimą esu nuoširdžiai dėkinga.
Būdama socialinių mokslų atstovė, kokį matote VU vaidmenį mūsų visuomenėje?
Vilniaus universiteto vaidmuo visuomenėje bene labiausiai išryškėja įvairių krizių laikotarpiais. Taip buvo visais laikais. Tai matėme ir per vieną naujausių krizių – COVID pandemiją. Būtent universiteto mokslininkai buvo viena svarbiausių atramų valstybei sprendžiant pandemijos keliamus iššūkius. Kita vertus, taip ir turi būti – esame pati stipriausia ir pati didžiausia akademinė bendruomenė Lietuvoje, turime sukaupę ekspertinį žinojimą ir mokslinę kompetenciją daugelyje sričių, jose atliekame mokslinius tyrimus, konsultuojame priimant įvairaus lygmens sprendimus valstybėje, dalinamės savo ekspertine nuomone viešumoje. Prisidėti prie pozityvios mūsų šalies raidos yra mūsų pareiga.
Žvelgiant iš socialinių mokslų perspektyvos, labai norėtųsi, kad universitetas padėtų ne vien geriau įveikti visuomenę ištinkančias krizes, bet ir didinti visuomenės, valstybės atsparumą joms. Tai reiškia pastangas, kad mūsų visuomenė būtų solidaresnė, pilietiškesnė, gyventų didesnėje sanglaudoje, pasitikėtų socialinėmis struktūromis, būtų maksimaliai saugi ilgalaikėje perspektyvoje ir gebėtų racionaliai priimti neišvengiamai iškilsiančius naujus socialinius iššūkius, juos įveikti. Tai taip pat reiškia, kad universiteto socialinės srities mokslininkus turi girdėti politikai ir visuomenė, jais ir jų moksline kompetencija turi būti pasitikima, ja remiamasi.
Galbūt ne visi VU bendruomenės nariai tiksliai žino, kaip veikia Taryba. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti, koks yra VU tarybos poveikis mums visiems?
Dėstytojų ir mokslininkų darbo kasdienybėje Tarybos veikla mažai juntama, galbūt todėl apie jos vaidmenį ir priimamų sprendimų svarbą žinoma nedaug. Vis dėlto Vilniaus universiteto statutas Tarybos rankose yra sutelkęs labai daug galios. Joje priimamų sprendimų poveikis visiems universiteto darbuotojams yra didelis, nors dažniausiai tiesiogiai nepastebimas. Taryba renka universiteto rektorių ar rektorę, gali jį arba ją atleisti. Taryba tvirtina universiteto strategiją – visos mūsų organizacijos ambiciją keleriems ateinantiems metams. Taryba prižiūri universiteto ir rektoriaus veiklą. Taryba tvirtina universiteto biudžetą – taigi turi galią spręsti dėl universiteto resursų panaudojimo. Taryba prižiūri universiteto finansinių ir kitų įsipareigojimų vykdymą. Ir tai dar ne visas sąrašas Tarybos funkcijų. Tad Tarybos sprendimų poveikis organizacijai yra labai didelis. Tai kartu reiškia ir didelę Tarybos narių bei visos Tarybos in corpore atsakomybę.
Kita vertus, Taryba yra kolektyvinio veikimo sistema. Niekada negali žinoti, kokia Tarybos sudėtis rinkėjų valia susidarys ir kaip jos nariams pavyks tuos kelerius metus dirbti kartu. Savo profesinėje ir neformalioje socialinėje veikloje greičiausiai bene visi esame matę įvairių tarybų ar valdybų. Vienose jų tiesiog kilnojamos rankos viskam pritariant, per daug nesigilinant į sprendžiamus reikalus. Kitos veikia destruktyviai – pernelyg kontroliuoja, nepasitiki arba demonstruoja galią, siekdamos pavienių interesų. Ir, žinoma, yra tokių, kuriose vertinama demokratijos suteikta galia, ja aktyviai naudojamasi priimant visai organizacijai naudingiausius sprendimus. Tad Tarybos darbo kultūra turi didelę įtaką priimamiems sprendimams – ir ne tik jiems, bet ir visos organizacijos kultūrai.
VU taryboje atstovaujate socialinių mokslų sričiai. Ar, išmanydama šios srities problematiką, bendruose sprendimuose stengsitės atliepti jos interesus?
Tarybos sudėtis taip ir sumanyta, kad joje būtų skirtingų sričių – ir universiteto, ir išorės – atstovų. Universiteto įvairovė tokia didelė, kad jei dominuotų tik vienos srities protegavimas, tai būtų didelis praradimas: būtent iš įvairovės ir gimsta didžiulė šitos organizacijos jėga.
Man kaip socialinių mokslų atstovei nebus paprasta, nes atstovausiu ne vienam, bet daug padalinių. Vilniaus universitete kiek daugiau nei pusė fakultetų (8 iš 15) yra arba išskirtinai socialinių mokslų fakultetai, arba apima ir socialinius mokslus. Atstovauti nebus lengva, nes žinau, kad įvairių sudėtingumų esmė dažniausiai slypi detalėse, tuo tarpu pritarti bendrybėms nėra sunku. Visi universiteto padaliniai turi įvairių poreikių ir patiria vienokį ar kitokį išorinį ar vidinį spaudimą. Vieniems trūksta patalpų, kitiems – dėmesio jų moksliniams interesams ir tyrimams, kai kam iššūkis yra studijų tarptautinimas ir t. t. Poreikiai yra labai skirtingi.
Ką tai reiškia man? Ogi tai, kad turėsiu reguliariai kalbėtis su daug padalinių: domėtis ir klausti, kas jiems svarbu, kuo jie džiaugiasi ir ko jiems trūksta, girdėti jų problemas. Svarbius padalinių gyvenimui klausimus esu pasiruošusi kelti Taryboje, kviesdama ieškoti konstruktyvių sprendimų.
Papasakokite šiek tiek apie save. Esate socialinio darbo docentė. Kaip susidomėjote šia sritimi?
Paauglystėje svajojau būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – todėl 1991 metais įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Tai buvo audringas Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos ir totalitarizmo laikotarpis, atnešęs mums, tuometiniam jaunimui, iki tol nematytų ugdymosi galimybių šalia mokyklos ir studijų. Įstojau į ką tik atsikūrusią Ateitininkų organizaciją, įsitraukiau į neformalų jaunimo ugdymą, katalikiško jaunimo veiklą, atsirado galimybių išvykti į jaunimo stovyklas ir seminarus Vokietijoje. Būtent ten sužinojau, kad yra tokios profesijos kaip socialinis darbas ir socialinė pedagogika. Tokių dalykų tuometinėje Lietuvoje nebuvo, tai mane labai sudomino ir patraukė.
Gavusi vieno Vokietijos fondo stipendiją 1994 metais išvykau studijuoti socialinio darbo ir socialinės pedagogikos į Drezdeną. Šios studijos iš esmės keitė mano pasaulėvoką, leido save, o ir kraštą, iš kurio esu, pamatyti iš kitos perspektyvos, kitomis akimis. Taip aš atsiradau socialiniuose moksluose ir socialiniame darbe. Bet turiu prisipažinti, kad filologijai ir „Filologynui“ vis dar jaučiu nostalgiją. Taigi lietuvių kalbos mokytoja, kokią save kažkurį laiką įsivaizdavau, netapau, bet jau daugiau nei 20 metų esu socialinio darbo mokytoja. Vėliau mokiausi supervizijos ir grupinės psichoterapijos, šios sritys gerokai papildė ir praplėtė mano kompetenciją ir socialinio darbo, pedagoginėje bei mokslinėje srityje.
Neseniai skaitėte atvirą paskaitą apie pseudopagalbą Filosofijos fakulteto rengiamų paskaitų cikle „Apie žmogų įvairiai“. Ar tyrimo, apie kurį pasakojote paskaitoje, įžvalgos gali būti pritaikomos dirbant Taryboje?
Pseudopogalba yra pagalbos imitacija – kai kas nors sako, kad padeda, bet iš tiesų to nedaro. Būtent tokią situaciją mes su kitais universiteto kolegomis nustatėme, kai prieš kelerius metus turėjome galimybę tyrinėti Lietuvos profesionalių sistemų elgseną su vaikais, kurie daro teisės pažeidimus. Nuojauta sako, kad pseudoveikimas Lietuvoje yra taikomas ne tik nepilnamečių delinkvencijos srityje, bet ir daug plačiau. Žinoma, reikėtų atlikti atskirus tyrimus, bet turbūt tai yra susiję su mūsų visuomenės gyvenimo totalitarinėje santvarkoje patirtimi. Išgyventi galėjai imituodamas – viena sakydamas, kita galvodamas, viena darydamas, kita sakydamas. George’as Orwellas tai vadino „dvigubu mąstymu“.
Universitete ir Taryboje norėtųsi, kad strategiją, apie kurią diskutuosime, kurią tvirtinsime ir kurią įgyvendinsime, turėtumėme ne dėl „popieriaus“ ir ne „stalčiui“, o dėl tikros ambicijos, kad universitetas judėtų pirmyn ir labai aiškia kryptimi. Taip jau yra, kad mes esame išmokę rašyti strategijas dėl rašymo, o ne dėl geresnio, solidaresnio ir labiau pavykusio mūsų visų gyvenimo. Manau, kad mūsų universitetas visuomet turi būti ir yra daug toliau – jis turi būti išaugęs iš pseudostrategijos, kurią ir taip įgyvendinsime, nedėdami pernelyg daug pastangų ir resursų, jis turi ir gali turėti tikrą, realius poreikius ir galimybes atitinkančią ambiciją.
Komentarų nėra. Būk pirmas!