Rytoj 442-ojo Vilniaus universiteto (VU) gimtadienio proga fiziką 1949–1951 m. VU studijavusiam Alfonsui Bujokui bus įteiktas atminties diplomas, skirtas išreikšti pagarbą asmenims, nukentėjusiems nuo totalitarinių režimų. Skaudžios netektys, tremtyje atrasta meilė ir pabėgimas į Lietuvą – tokia ir dar daugiau išgyvenimų menanti A. Bujoko gyvenimo istorija. Prieš 70 metų dėl neteisingų duomenų pateikimo iš VU pašalintas jo bendruomenės narys, šiemet minėsiantis 94-ąjį gimtadienį, pasakoja apie trumpas studijas, ilgus tremties metus ir gyvenimą po jų.

Pirmūnas ir mokykloje, ir universitete

A. Bujokas gimė 1928 m. lapkričio 28 d. Justinavos kaime, Panevėžio apskrityje, Jono ir Marijonos Bujokų šeimoje. Augo su seserimi Veronika ir dviem broliais – Antanu ir Aloyzu. Dar besimokant Ramygalos gimnazijoje tolimesnės studijos jau buvo numatytos ir laukiamos, todėl baigęs mokyklą ir puikiai išlaikęs egzaminus su suolo draugu Marijonu A. Bujokas išvyko studijuoti į Vilnių.

„Marijonas važiavo studijuoti literatūrą, o aš – fiziką. 1949 m. tapau tuometinio Fizikos-matematikos fakulteto studentu. Gavau bendrabučio kambarį M. K. Čiurlionio g. 1 – viename kambaryje gyvenom maždaug 18 žmonių! Ir tada prasidėjo labai intensyvūs mokslai, nes prie tokio tempo mokykloje nebuvome pripratę – kasdien vis nauja informacija, o paskaitas skaitė žinomi profesoriai, pavyzdžiui, fiziką dėstė Povilas Brazdžiūnas“, – pirmuosius studijų įspūdžius prisimena A. Bujokas.

Nors prieš pereinant į aukštesnę klasę egzaminus reikėdavo laikyti ir mokykloje, A. Bujokas pasakoja, kad vien pasiekti pirmąją egzaminų sesiją universitete buvo sunkus darbas, nes, be studijų, reikėjo dalyvauti karinio parengimo mokymuose, o dėl aktyvaus būdo A. Bujokas buvo įtrauktas ir į papildomas veiklas VU – dalyvavo tautiniuose būreliuose, prisidėjo prie laikraščio leidybos.

„Visi turėjome aktyviai dirbti, nes vieną kartą nepasiruošęs paskaitai jau gali pasimesti ir nebesusigaudyti. Nors buvo sunku, žmonių nuo mūsų kurso nubyrėjo gana nedaug – ir ne dėl tingumo, tiesiog trūko gabumų dideliems tempams atlaikyti. Vis dėlto aš pirmąją sesiją išlaikiau puikiai, net buvau pirmūnas. O antrame kurse prie studijų jau buvau pripratęs, be to, gavau geresnį, keturvietį bendrabučio kambarį, gerai prižiūrėtą, jame buvo sudėtas parketas – tuo metu tai buvo prabanga“, – pasakoja A. Bujokas.

Pažymėjimas apie šeimos sudėtį.

Studijos truko dvejus metus

Kai viskas stojo į vėžes universiteto gyvenime, skaudūs pokyčiai ištiko šeimoje. 1951 m. pavasarį  A. Bujokas neteko tėvo, vėliau už partizaninę veiklą areštuotas ir 25 metams kalėjimo bei 5 metams tremties nuteistas brolis.

„Mano brolis Antanas žuvo Raudonojoje armijoje, todėl mama liko viena gyventi kaime. Į III kursą grįžti buvo sunku. Bet nutarėme, kad studijas turėčiau tęsti, todėl mokslams prasidėjus pasinėriau į man labai įdomius naujus fizikos dalykus. Vieną lapkričio dieną kurso draugas norėjo man pranešti naujieną, bet jam neužteko jėgų. Tik vėliau išdrįso pasakyti, kad mano mama ištremta į Sibirą. Teko nuryti karčią ašarą…“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi A. Bujokas.

Po šio įvykio A. Bujokui teko ieškotis darbo ir išsikraustyti iš bendrabučio, nes likusios stipendijos pragyvenimui neužteko. Todėl ką tik trečią kursą pradėjęs studentas nusprendė laikinai sustabdyti studijas VU ir pateikė prašymą dekanatui: „Bet žinios apie mano padėtį jau buvo pasklidusios, todėl prašymas perduotas tiesiai rektoriui. Jis iškvietė mane į pokalbį ir pranešė, kad teks atsisveikinti su universitetu. Aš jo paklausiau patarimo, ką daryti – neturiu nei darbo, nei pajamų. Man pasiūlė eiti dirbti į statybas, parodyti, kad esu geras tarybinis pilietis, gal tada pavyks grįžti į universitetą.“

Tą laiką, kai lapkričio pabaigoje gavo pranešimą, kad už melagingas žinias apie šeimos padėtį yra pašalinamas iš VU, A. Bujokas pasakoja prisimenantis kaip vieną sunkiausių gyvenimo etapų: „Buvau visiškai pasimetęs, išvarytas vaikštinėjau be jokio pragyvenimo šaltinio, buvo labai sunkus momentas, draugams sakiau, kad nieko kito man nebeliko, tik šokti nuo tilto į Nerį.“

Tremtyje pavyko pratęsti studijas

Ieškodamas išeities A. Bujokas grįžo pas šeimą jau sukūrusią seserį į kaimą ir dar to nežinodamas paskutinį kartą aplankė savo tėviškės namus. Jau kitą rytą į duris pasibeldė kariškiai. „Prie lovos priėjęs kariškis pasakė – Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu esi ištremiamas į Sibirą. Atsidūriau Tomske.“

24 metų amžiaus ištremtas A. Bujokas buvo įspėtas, kad teisės grįžti į tėvynę neturi – yra ištremiamas visam gyvenimui. Pasak jo, sužinoti, kad tokia padėtis ne laikina – labai skaudus ir sunkus suvokimas, o ryšys su Lietuva įgavo visai kitokią reikšmę. A. Bujokas sako, kad visos žinios iš Lietuvos buvo labai laukiamos, tačiau kartais jos labiau žlugdė, nei džiugino.

„Sibire pasaulis pasisuko 180 laipsnių, tikriausiai niekas, be tremtinio, nesupras, kas yra tėvynės ilgesys, ypač kai nuosprendis ne dešimčiai metų, o iki gyvenimo galo. Vieną kartą darbovietė pranešė, kad atėjo svarbus laiškas iš universiteto. Labai jaudinausi, kas čia per žinia, o ten buvo paprastas laiškas apie obligacijų išpirkimą… Kartais draugai atsiųsdavo žinią ar nuotrauką, kaip studijuoja, tada būdavo labai skaudu suvokti, kad jiems puikiai sekasi, o aš čia niekam nereikalingas, niekinamas juodadarbis… Galiausiai susitikau daugiau lietuvių, kurie čia atstojo gimines, apsipratau, pasidarė šiek tiek lengviau“, – prisimena A. Bujokas.

Nors studijos VU nutrūko, dekanato išrašai ir pažymėjimai padėjo A. Bujokui įstoti į aukštąją mokyklą tremtyje: „Tomske aukštųjų buvo daugiau nei Vilniuje, todėl nutariau stoti į statybos technikumo vakarinį skyrių, trečią kursą. Nors rusų kalbą buvau pramokęs, problemų būdavo atsiskaitinėjant žodžiu, bet per trejus metus technikumą baigiau su pagyrimu. Ankstesnė patirtis ir čia baigtos studijos leido man įstoti į Novosibirsko inžinerijos institutą, kuriame per pustrečių metų įgijau inžinieriaus specialybę. Ir jį baigiau su pagyrimu, gavau padorią stipendiją, todėl sąlygos man buvo gana geros.“

Baigęs institutą stropus studentas buvo paskirtas dirbti Novosibirsko projektavimo institute, bet priėmė kitokį sprendimą: „Pabėgau į Lietuvą. Tremtyje praleidau 8 metus.“

Sprendimas pašalinti iš universiteto.

Lemtingi susitikimai

Per aštuonerius tremties metus A. Bujokas ne tik baigė studijas, bet ir susipažino su būsima žmona, su ja vėliau ir grįžo į Lietuvą. Bet viena įsimintiniausių akimirkų buvo susitikimas su mama, kuris priverčia susigraudinti iki šiol.

„Mano mama taip pat buvo ištremta į Tomsko sritį, bet kur kas toliau, nuvežta iki Asino, paskui nuplukdyta į Baturino miškų ūkį. Jai jau buvo apie 60 metų. Aš paprašiau komendantūros, kad leistų susigrąžinti mamą pas save, bet kai dirbau ir gyvenau statybose, man nebuvo leista jos ten priimti. Tada sutikau supratingų rusų žmonių, kurie priėmė apsistoti pas juos. Iki dabar pamenu, kaip grįžtu vieną vakarą po darbo ir žiūriu, ateina link manęs per kiemą moteriškė, tokia suvargusi, susenusi. Buvo prieblanda, iš pradžių neatpažinau, kad tai mano mama. Stovėjome ir verkėme apsikabinę ilgai“, – prisimena A. Bujokas.

Dar tebestudijuojant Novosibirsko institute, iš kalėjimo grįžo ir jo brolis. Brolis su mama nutarė vykti į Lietuvą. Traukinį į gimtinę išlydėjęs A. Bujokas prižadėjo vasarą atvykti atostogų ir aplankyti šeimą, bet sulaukė skaudžių žinių.

„Vieną vakarą grįžęs iš instituto gavau telegramą iš Lietuvos, o joje buvo teigiama, kad sugrįžusi į Lietuvą mama kitą dieną mirė. Ji grįžo ne į savo namus, jų nebebuvo – trobesiai buvo sulyginti su žeme… Dėl to labai jaudinosi ir verkė, ištiko insultas. Todėl kai vasarą atvažiavau į Lietuvą, mamą aplankiau jau kapuose…“, – pasakoja A. Bujokas.

Sunkus sugrįžimas

Iš tremties pabėgęs A. Bujokas prisimena, kad sugrįžimas į gimtinę taip pat nebuvo lengvas, teko susidurti su daugybe naujų iššūkių, o juos įveikti pavyko tik su geranoriškų ir supratingų žmonių pagalba.

„Norėjau prisiregistruoti Lietuvoje, bet neturėjau teisės čia gyventi. Kai tokį leidimą gavau, negalėjau prisiregistruoti Vilniuje, o į darbą irgi nepriima, kol neturi čia registruotos gyvenamosios vietos. Galiausiai įsidarbinau Vilniaus namų statybos inžinerinėje gelžbetonio konstrukcijų gamykloje – Namų statybos kombinate, jo atstovai paprašė leisti gyventi Vilniuje ir Vilniaus vykdomasis komitetas tokią teisę suteikė. Žmonos registracija taip pat buvo sudėtinga, pavyko tik per pažintis, buvo užjaučiančių ir suprantančių situaciją žmonių, kurie padėjo, priėmė į darbą be pažymų, nes į tremtinius buvo žiūrima visai kitaip“, – pasakoja A. Bujokas.

Kai A. Bujokas ėmėsi gyvenamosios vietos Vilniuje paieškų, susipažino su vyriausiuoju buhalteriu ir kreipėsi į jį pagalbos. Didelei jo nuostabai, šio žmogaus vardas taip pat buvo Alfonsas Bujokas: „Iš pradžių mano bendravardis, sužinojęs, kad aš tremtinys, žiūrėjo į mane kreivai, net į  kiemą išsivedė pokalbio, kad niekas neišgirstų. Pabendravęs sužinojau, kad jis geras, malonus žmogus, likome draugai iki jo mirties.“

Turėdamas gyvenamąją vietą ir būstą, A. Bujokas daug ir sunkiai dirbo, už tai buvo pastebėtas ir darbovietėje, tačiau sulaukė ne tik įvertinimo, bet ir nemalonių pasiūlymų. „Kadangi darbo nebijojau ir turėjau praktikos statybose Tomske, už tai darbe mane vertino. Bet galiausiai saugumo organai sužinojo, kas aš, iškvietė mane pokalbio ir prašė bendradarbiauti, būti šnipu. Aš griežtai atsisakiau – „nevarkit, nieko nebus“, todėl sulaukiau grasinimo, kad mano karjera bus „uždaryta“. Dėl to vėliau, kai per ministeriją ir vietines tarybas mane bandė skirti vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, visi dokumentai, pasiekę saugumo postus, būdavo atmetami, taip pareigomis ir nepakilau.“

Tačiau A. Bujokas sako tokio sprendimo nesigailintis ir savo darbu likęs patenkintas. Šiemet 94-ąjį gimtadienį minėsiantis pašnekovas džiaugiasi gavęs rektoriaus raštą, kviečiantį atsiimti atminties diplomą: „Jį gavęs nudžiugau, kad esu neužmirštas. Nors gyvenime nuo fizikos nutolau ir tapau statybininku, VU įgyti matematikos pradmenys padėjo ir liko visam gyvenimui. O meilę tiksliesiems mokslams perėmė ir dukra – ji taip pat įstojo į matematiką VU.“

Atminties diplomai yra  Vilniaus universiteto iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.