
Suremontuotame Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jau vyksta užsiėmimai. Tvarkant fakulteto patalpas daug pasidarbuoti teko ne tik statybininkams, bet ir restauratoriams.
Atliekant fakulteto rekonstrukciją buvo aptiktos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios freskos. Jų restauravimo darbai užtruko beveik dvejus metus. Šiems darbams vadovavo architektė restauratorė Neringa Šarkauskaitė. Pasak jos, pats netikėčiausias dalykas buvo tas, kad po tiek ankstesnių rekonstrukcijų, kurių Vilniaus universitetas per savo amžių matė nemažai, remontuojamose fakulteto patalpose pavyko aptikti istorinio dekoro elementų. Kai kurie atradimai ypač įdomūs.
Sienų tapybos elementų buvo aptikta M. Daukšos kiemo pietinę ir vakarinę dalį juosiančiose patalpose. Pasak N. Šarkauskaitės, tyrimų metu užfiksuoti trys pagrindiniai dekoravimo etapai: pirmasis – būdingas XIX a. pirmos pusės klasicistiniam stiliui, antrasis ir trečiasis – XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai. Daugiausia sienų tapybos išliko antro aukšto patalpose (ji priskiriama pirmo etapo dekorui).N. Šarkauskaitė pažymėjo, kad kai kuriuos tapybos elementus pavyko aptikti ten, kur niekas to nesitikėjo. Architektės restauratorės teigimu, daug kur sienų dekoras būna pažeidžiamas remonto metu, kai vedama elektros instaliacija ar atliekami sienų apšiltinimo darbai, tad kiekvienas netikėtas sienų tapybos atradimas suteikia ypatingą džiaugsmą
Žmogų, pirmą kartą patekusi į suremontuotas Istorijos fakulteto patalpas, gali nustebinti čia aptinkamos sienų tapybos įvairovė. Nors daugiausia dekoro fragmentų sudaro įvairūs ornamentai, čia yra ir įdomesnių freskų. Pavyzdžiui, žmogaus galva, žiūrinti į jus iš aukštai, arba šalia jos esančio paveikslo, kurio siužeto, deja, neįmanoma atsekti, nes iš visos kompozicijos yra išlikusi tik viena žmogaus figūra, fragmentas.
Vienas įdomiausių sienų tapybos pavyzdžių buvo aptiktas dabartiniame Istorijos fakulteto dekano kabinėte. „Universitas Vilnensis” jau rašė apie šią freską. Tai klasicistinės epochos kūrinys – peizažas su figūromis. Pasak N. Šarkauskaitės, pirmiausia buvo atidengtas peizažo fonas ir tik tada, kai pavyko aptikti peizaže pavaizduotos pušies šakelės fragmentą, restauratoriai suprato, kad turi reikalą su tikrai rimtu ir įdomiu radiniu. N. Šarkauskaities teigimu, šis kūrinys buvo labai sunykęs, teko padėti labai daug pastangų tam, kad galima būtų jį atkurti. „Dar vienas įdomus dalykas, kad šis kūrinys buvo tapomas būtent kaip paveikslas. Nežinomas autorius nutapė net jo rėmą”, – pažymi N. Šarkauskaitė.
Rekonstrukcijos metu aptikti ornamentai irgi gali nustebinti netikėtais atradimais. Pasakodama apie dekorą su vynuogių elementais, N. Šarkauskaitė atkreipia dėmesį į detalę, kurios iš karto tiesiog nepastebi. „Čia pavaizduotos skirtingai sunokusios vynuogės. Vienos iš jų yra jau visai prisirpusios, kitos mažiau, o trečios išvis dar žalios”, – pabrėžia architektė restauratorė. Istorijos fakulteto patalpose nemažai išliko ir sienos tapybos darbų, kuriuose panaudoti tradicinių ornamentų motyvai. Vienas iš tokių yra meandro motyvas, kuris, pasak restauratorės, pats savaime yra labai senas, bet kartu mėgstamas ir naudojamas dekoratorių ir šiandien.
N. Šarkauskaitė pažymėjo, kad Vilniaus universiteto vadovybė yra ypač tolerantiška visiems vykdomiems sienų tapybos restauravimo darbams. Šie darbai iš dalies tebevyksta ir dabar. Šiuo metu restauratorių dėmesys sutelktas ties patalpa, kurioje aptikta ypač daug dekoro elementų (neoficialiai patys restauratoriai pagal išlikusius dekoro elementus šią patalpą vadina paprastai – „auditorija su liūtukais”). Nors čia išlikę fragmentai yra labai blogos būklės, tačiau jie leidžia perprasti šios patalpos dekoravimo principą ir atkurti visą jos dekorą.
Gana simboliška, kad būtent Istorijos fakulteto patalpose buvo atrasta tiek daug sienų tapybos pavyzdžių. Fakulteto pastatas, galima sakyti, yra netiesiogiai susijęs su Lietuvos tapybos istorija. Pavyzdžiui, antrajame ir trečiajame dabartinio Istorijos fakulteto aukštuose 1803 m. buvo įrengti Vilniaus universiteto profesorių butai. Patalpose, kuriose šiandien įsikūrusios 327-330 auditorijos, buvo tapytojo ir žymaus pedagogo profesoriaus Jono Rustemo butas. 1798 m. Jonas Rustemas buvo paskirtas Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktu Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje. Su šiomis patalpomis siejami ir kiti garsūs istoriniai vardai.
Viktoras Denisenko
Komentarų nėra. Būk pirmas!