Žvilgtelėjus į istoriko Norberto Černiausko biografiją, abejonių dėl jo aktyvumo nekyla. Lektorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizatorius, netradicinių pažintinių žygių po Lietuvą rengėjas, Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas, o nuo gegužės – dar ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos narys.

„Visuomenėje, rodos, vyrauja požiūris, kad mokslininkai bijo saulės šviesos ir iš archyvų bei kabinetų išslenka nebent naktį ar kai gyvenimas prispiria, – šypsosi dr. Norbertas Černiauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius, – bet taip tikrai nėra. Šiuolaikiniai istorikai nuolat stebi visuomenę, joje vykstančius pokyčius, procesus ir reiškinius, stengiasi užčiuopti, kas ir kodėl vyksta, kodėl kyla vienos ar kitos problemos, kur slypi jų priežastys. Mūsų santykis su visuomene ir aplinka yra labai aktyvus, nes istorija, kad ir kaip keistai skambėtų, yra itin gyvas mokslas.“

„Kai sukiesi savo mėgstamoje srityje, kartais pagalvoji, ar toks darbas apskritai vadintinas darbu. Turbūt, taip. Bet greta natūralios įtampos ar streso visą laiką jauti ir pasitenkinimą, savirealizaciją, o tai itin motyvuoja, ir to laiko daugiau atsiranda. Galimybė save realizuoti – viena iš Istorijos fakulteto stiprybių. Čia atėję žmonės netgi studijų metu įgyvendina pačius įdomiausius projektus“, – tvirtina pašnekovas, kurio paprašėme pasidalinti mintimis apie studijas bei veiklą fakultete ir už jo ribų.

Pateko į kitą pasaulį

Studijų metus N. Černiauskas prisimena gana ryškiai, mat ir baigė jas ne taip jau seniai. Daktaro disertaciją 2014 m. apgynęs Vilniaus universiteto lektorius sako, jog didžiausią įspūdį jam palikusi universiteto ir fakulteto aplinka.

„Maniau, kad studijos bus tiesiog mokyklos tęsinys, tik aukštesniame lygyje. Bet tik patekęs čia suvokiau, jog tai – visiškai kitas pasaulis. Vilniaus universitetas ir ypač Istorijos fakultetas visuomet ryškėjo savo ypatinga dvasia ir bendruomene. Vos tik pradėjęs studijas tapau atviros, unikalios bendruomenės narys, augau kartu su ja nuolat jusdamas, kad čia yra visos sąlygos kūrybiškai asmenybei skleistis“, – teigia lektorius.

Iš Utenos kilęs ir gimnaziją Anykščiuose baigęs pašnekovas sako, kad persikraustyti į Vilnių, rasti čia savo vietą, nebuvę sunku. „Vilnius šimtmečius garsėja kaip tolerantiškas miestas, ir tai nepasikeitė. Čia gali jaustis savas. Tiesą sakant, didžiausią įtampą kėlė būtinybė greitai išmokti kelių troleibusų maršrutų kryptis ir numerius, o visa kita buvo labai paprasta ir gera. Ypač – būti senamiestyje, kur įsikūrę centriniai Vilniaus universiteto rūmai ir fakultetas. Nenusakomą vertę studijoms suteikia jau vien jų vieta.“

Ramiai diskutuoti sudėtingomis temomis

N. Černiausko moksliniai interesai telkiasi ties pirmąja XX amžiaus puse – tarpukario Lietuvos istorija, socialiniais ir ekonominiais procesais, kasdieniniu gyvenimu, taip pat – partizanų karu, išeivija. Mokslininkas sako iš anksto negalvojęs, kad domėsis būtent šiuo laikotarpiu, ir savo didžiausia aistra tarpukario nevadina.

„Be abejo, mane žavi ta epocha, jai būdingas visuomenės laisvėjimas, modernėjimas. Bet tikrai nesutikčiau visam metui ten nusikelti ir apsigyventi. Daug įdomiau regėti anos epochos įtaką šiandienai, matyti pasikartojančius džiaugsmus, politines ar diplomatines realijas, gyvensenos madas. Istorija padeda adekvačiai gyventi čia ir dabar, o ne tik keliauti praėjusio laiko maršrutais. Kritinio ir kūrybiško mąstymo įgūdžiai istorikui taip pat svarbūs kaip ir konkrečios epochos pažinimas“, – įsitikinęs VU istorikas.

Būtent tokią, kritišką ir objektyvią diskusiją istorinėmis bei šiandienos temomis N. Černiauskas siekia puoselėti įvairiais savo projektais. Tarp jų – jau dešimtmetį kasmet rengiamas sąskrydis „Trakinių partizanai“, kurį organizuoti pašnekovas pradėjo dar būdamas trečiakursis.

„Dar studijuodami su kolegomis atkreipėme dėmesį, kad Lietuvos laisvės kovų tema atsidūrusi savotiškame užribyje. Ja paprastai domėjosi tik tie, kas vienaip ar kitaip buvo susiję su partizanais, daugiausiai per giminystės ryšius. Be to, pokario tema ryški tik kaip tautos kančios simbolis. Todėl didelei visuomenės daliai ši tema buvo tiesiog neįdomi, be to, dar apaugusi įvairiais (po)sovietiniais mitais. Todėl pradėjome galvoti, ką galime padaryti, kad šia tema visi galėtų ramiai ir įdomiai diskutuoti, kad ji taptų natūraliai sava, be jokių išankstinių nusistatymų“, – pasakoja pašnekovas.

Taip nutarta rengti festivalius gamtoje, autentiškoje aplinkoje, kur pokalbiais, diskusijomis, ekspertų pranešimais, filmų peržiūromis ir knygų pristatymais leidžiamasi į pažintį su šiuo dramatišku Lietuvos istorijos laikotarpiu. „Renginių dalyviai, jaunimas greitai pajuto, kad tokiomis skaudžiomis ir sunkiomis temomis galima ramiai draugiškoje aplinkoje kalbėti. Taip festivalis išaugo iki kelių šimtų dalyvių, ir kasmet vieną dieną jaunimas praleidžia gamtoje su partizaniška tematika. Išsiugdėme savo publiką ir juntame, kad per dešimtmetį visuomenės požiūris į laisvės kovas pastebimai pasikeitė. Džiaugiamės galėję nors dalelyte prie to prisidėti“, – sako N. Černiauskas.

Studijos tęsiasi ir po studijų

Šie metai istorikui ypatingi: tiek dėl savo veiklos specifikos, tiek, ko gero, jam būdingo aktyvumo, N. Černiauskas įsitraukęs į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui skirtą veiklą bei projektus. „Jų yra daug ir įvairių, bet man svarbiausia, kad šimtmetis suteikia puikią progą parodyti visuomenei, kiek plačiai dirba istorikai. Mes nesame vien tik archyvuose tūnantys, nepaskaitomus straipsnius rašantys mokslininkai. Tiek aš, tiek mano kolegos, dalyvaujame pačiose įvairiausiose veiklose – nuo pilietinių ir meninių iki svarbių mokslinių projektų, ir džiaugiamės galėdami atskleisti, kokia plati ir įdomi yra mūsų veikla.“

Dalis jos, suprantama, yra darbas su studentais Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Pašnekovas neslepia, kad pereiti į kitą auditorijos pusę ir iš studento tapti dėstytoju nebuvo lengva. „Palengvėjo tik tada, kai pakeičiau savo požiūrį ir supratau, kad buvimas lektoriumi – tai savotiška studijų tąsa. Jos niekada nesibaigia. Aš ir toliau mokausi, iš savo studentų ir kartu su jais. Rengiame atvirus seminarus įvairiais klausimais, o po gilesnių diskusijų neretai pakeičiu arba koreguoju savo nuomonę, atsižvelgdamas į studentų įžvalgas. Kartais netgi susimąstau, kad štai jau kelintą dieną galvoju apie įvykusį seminarą ir jame nuskambėjusias mintis“, – pasakoja N. Černiauskas.

Galbūt, kaip tik dėl tokio požiūrio pašnekovas spėjo ne kartą pelnyti geriausio Istorijos fakulteto dėstytojo titulą? To paklaustas mokslininkas šypteli. „Galvoju, kad per anksti tą titulą gavau, būtų buvę geriau dar po kelerių metų. Dabar jis dar labiau įpareigoja – bet ką darysi, tenka dar labiau stengtis ir tą vardą pateisinti. Atsimenu savo studijų laikus, ir daugelis sutiktų dėstytojų atrodė vienas už kitą geresni. Kiekvienas kursas ir studijų programa gali pasiūlyti savo labai stiprių žmonių.

Čia unikalios asmenybės. Kiek aš iš jų esu išmokęs… abejoju, ar kur kitur būčiau galėjęs įgyti gauti tą patį“, – teigia istorikas.

Būsimiems kolegoms, svarstantiems ar ketinantiems pradėti studijas fakultete, N. Černiauskas jokių namų darbų neužduoda… beveik.

„Jei turite laiko, labai rekomenduoju paskaityti mano kolegos, kultūros istoriko Aurimo Švedo straipsnių ciklą „Istoriko teritorija“ arba pasidomėti kokius tyrimus atlieka archeologas Gintautas Vėlius. Juose puikiai atskleidžiama, kokia įdomi, plati ir įvairiapusiška gali būti istoriko veikla. Tuo įsitikinu ir apsilankęs kultūros istorijos ir antropologijos ar istorijos studijų programų bakalauro darbų gynime: matyti, koks platus gali būti nagrinėjamų temų spektras, kaip per ketverius metus universitete žmonės pasikeičia, tampa atviri, imlūs, kritiški, individualūs, tokie, kurie turi ne tik momentinę nuomonę, bet ir aiškiai suformuotą, kultūriškai brandžią poziciją. Taigi pasirinkę studijų kryptį, vasarą tiesiog gerai pailsėkite ir rugsėjį atvykite atvira širdimi – studijos jus nuves ten, kur reikia. Viskas bus gerai“ – šypsosi N. Černiauskas.