Istorikas, žurnalistas, VU Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Vaiseta dalijasi savo patirtimi apie dėstytojavimą ir  įžvalgomis apie laimingą, laisvą kartą, praeities atgaivinimo ir analizavimo šaltinius ir, žinoma, istorijos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

Mūsų mylimas dėstytojas Nerijus Šepetys pasakojo apie tyrimą, kurio metu studentų buvo klausiama, kas jie tokie. Gauti labai skirtingi atsakymai. O ką Jūs atsakote, paklaustas, kas esate?

Klausimas pasako, ko nereikia sakyti, nes jei nenori būti banalus, nesakysi iš karto, kad esi kokios nors profesijos atstovas. Kažkada su draugais esame svarstę, kodėl paklausti žmonės pirmiausia pasako profesiją. Matyt, todėl, kad tai yra aiškiausias socialinis vaidmuo. Nepradėsi pasakoti savo vidinių apsisprendimų – kas tu esi. Taigi profesiškai, bent jau šiuo metu, esu istorikas, nes iš to valgau duoną. Pagal išsilavinimą pirmiausia esu žurnalistas, bet gavau ir istoriko diplomą, tai turbūt jau galiu sakyti, kad esu istorikas.

Pradėjote dirbti su studentais, kokie įspūdžiai? Galbūt pastebėjote, kokios sovietmečio nuobodulio visuomenės liekanos atsispindi kartoje, kuri yra gimusi nepriklausomoje Lietuvoje?

Su magistrantūros studentais dirbu šiek tiek ilgiau nei su bakalauro ir man jie yra palikę labai gerą įspūdį. Kadangi galiu lyginti kelių fakultetų studentus, man padarė tikrai gilų įspūdį tai, kad bent jau magistrantai yra tikrai kritiški. Jie turi kritišką santykį su autoritetais, su tekstais ir net su dėstytojais. Tai yra labai gerai, nes kur daugiau žmogus įgaus kritiškos ir maištaujančios dvasios, jei ne universitete. O bakalauro studentai – jaunesni žmonės ir jie turbūt mažiau motyvuoti, bet matau labai daug šviesių žmonių ir su tais žmonėmis visada malonu bendrauti, visuomet galvoji, ar tu jiems pakankamai duodi. Jei nesiseka su studentais bendrauti, aš klausiu savęs, ką negerai darau: ar neaiškiai kalbu, ar neįdomi tema, ar jiems per sunku. Vis dėlto juokaudamas savo draugams sakau, kad dabar suprantu, kodėl kai kurie dėstytojai tampa „kirviais“, labai griežtais, imasi visokių sankcijų. O kalbant apie sovietmečio liekanas, akivaizdu, kad tie jauni žmonės yra kitokie nei mano karta. Jie yra visiški „nepriklausomybinukai“ ir, mano galva, laimingesni žmonės. Jų mąstymas jau kitoks. Man patinka tas palyginimas: mes buvome 97 Windows‘ai, o jie jau Windows 8. Tik neseniai supratau, kad šita karta jau nėra rašiusi laiškų ranka. Turbūt retas kuris rašo popierinį dienoraštį, nes jie viską gali išsakyti socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose. Jų mąstymas yra vizualesnis, susijęs su vaizdais. Visa tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog taip yra.

Labai sunku ką nors pasakyti apie sovietmečio liekanas. Aišku, kad jų yra, nes jaunoji karta auga šeimose, kuriose tos liekanos yra perduodamos. Tačiau reikia palaukti, kol tie jauni žmonės įsilies į visuomenę, kaip jie tuomet elgsis, nes tik per socialinius ir politinius veiksmus gali pamatyti, koks žmogaus tikrasis mąstymas, kokios jo vertybės, ar jie jau atsikratė tokių liekanų kaip neformalios veiklos viršenybė prieš formalią veiklą arba netikėjimas savo valstybe. 

Užsiminėte, kad jaunas žmogus šiandien fiksuoja savo dabartį virtualioje erdvėje. Ar atminimo išsaugojimas jam dar yra reikšmingas? Jei ilgaamžius albumus lentynose keičia laikini, vienkartiniai pasidalijimai nuotraukomis socialiniuose tinkluose, galbūt praeitis, jos užfiksavimas tampa visiškai nebesvarbus šiuolaikiniam žmogui?

Manau, kad moderniaisiais laikais dabartis žmonėms visuomet buvo svarbiausia. Nereikia manyti, kad kada nors buvo laikai, kai žmonės gyveno tik praeitimi. Tai būtų absurdas. Niekur nejudėtumėm iš taško A į tašką B, jei galvotume apie praeitį, kaip apie svarbiausią savo gyvenimo dalį. Aš, tiesą sakant, nežinau, kiek yra svarbi praeitis. Kadangi mano aplinkoje daug yra kalbama apie tą praeitį, tai atrodo, kad ir jauni žmonės ja domisi. Man yra tekę kalbėti apie sovietmetį mokyklose. Faktas, kad moksleiviams tai nėra baisiai įdomu, bet ar gali apskritai praeitis būti įdomi moksleiviams? Vis dėlto, kai pradedi pasakoti, jie suklūsta, ypač jei bandai paaiškinti, kad čia yra tas laikas, kai jų tėvai gyveno. Kad tai yra jų negyventas, bet vis dėlto jų laikas.

Nemanau, kad dabar galėtų įvykti kažkoks sąjūdis, kur visi kovotų už praeitį. Neduok Dieve, tegu kalba visi apie ateitį, mums reikia kurti dabartinę valstybę. Istorijos fakultetas prisipildo studentų ir tai reiškia, kad yra žmonių, kurie rimčiau domisi istorija plačiąja prasme – valstybės, pasaulio praeitimi. Viskas yra gerai, man atrodo, nematau kol kas problemos.

Viena iš praeities išsaugojimo formų yra dienoraštis. Yra sakoma, kad visi žmonės, kurie jaučiasi svarbūs, rašo dienoraščius. Ar rašote Jūs?

Nerašau. Mokyklos laikais, kai turbūt labiausiai jaučiausi svarbus pasauliui, rašiau. Dabar praėjus daugiau nei dešimčiai metų, labai smagu juos skaityti. Pamatai, koks žmogus buvai, kaip matei pasaulį. Vien todėl patariu žmonėms rašyti dienoraščius, kad paskui galėtų paskaityti ir pamatyti, kur nuėjo, kaip pasikeitė, ko tuo metu norėjo, kas išsipildė, o kas ne, koks pasaulis atrodė dramatiškas ir koks jis kitaip dramatiškas yra dabar.

Tiesa, egzistuoja tos narciziškumo formos, dienoraščius rašančiųjų susireikšminimas. Man vienas psichiatras sakė, kad facebook‘as yra pati aiškiausia narciziškumo forma. Kai kas taip vadina dabar augančią kartą – narciziškumo karta. Bet man atrodo, kad žmonės visą laiką buvo narcizai, tiesiog tai dabar labiau matoma socialiniuose tinkluose. Tiesiog apie, tarkime, XVIII a. narcizus žinome tik iš elito pasakojimų apie save ir kitus. Paprasti žmonės tuomet neturėjo facebook‘ų ir negalėjo parodyti, kaip jie save mylėjo ir kaip savimi gėrėjosi. Reiktų suprasti, kad pasikeitė komunikacijos formos ir mes kitaip matome žmogų. Vaizdinys pasikeitė, bet nebūtinai pasikeitė pats žmogus.

Dienoraščiai, atsiminimai, memuarai – kiek jie yra svarbūs istoriniams tyrimams? Ar galima jais pasikliauti, o galbūt jie kartais tik suklaidina istoriką?

Šitam klausimui galima skirti visą paskaitą ar net kursą. Kai griuvo Sovietų Sąjunga ir atsivėrė Rusijos archyvai, atsirado mokslininkų iš Amerikos ir Vakarų Europos, kurie važiavo į buvusią Sovietų Sąjungą ir ten rado daug dienoraščių, paprastų žmonių atsiminimų, iš kurių gimė visiškai nauja kryptis sovietologijoje. Vieni mokslininkai pabrėžia, kad mes negalime tikėti viskuo, ką jie tuo metu kalbėjo, nes tokio režimo aplinkybėmis žmonės negalėjo išsakyti savęs, mąstė dvigubai. Kiti mokslininkai teigia, kad dienoraščiai vis dėlto atspindi tai, ką iš tikrųjų žmonės galvojo. Mums gali būti nepriimtina, kaip jie mąstė, mes galime netgi jų nesuprasti, tačiau mūsų tikslas ir yra suprasti, o ne paneigti ir sakyti, kad mes suprantame geriau negu tie žmonės, kurie rašė dienoraščius, laiškus ar atsiminimus. Mes negalime žiūrėti iš tokios galios pozicijos.

Istoriko darbas – išsiaiškinti, koks dienoraščio tikslas. Jį, kaip ir kiekvieną istorinį šaltinį, reikia suprasti: kokia yra jo intencija, kas jo autorius, kur jis rašomas. Jei žmogus rašo dienoraštį, tikėdamasis, kad ateities kartos jį skaitys – tokį šaltinį reikia vienaip skaityti. Bet jeigu žmogus tiesiog fiksuoja savo gyvenimo kroniką – tai jau bus kitoks šaltinis. Dienoraščių negalima nuvertinti. Nors tai yra rizikingas šaltinis, paklaidinti galintis taip pat, kaip ir nuvesti teisingu keliu, bet juos tikrai reikia tyrinėti. Ypač jei nori suvokti žmogaus vidinį gyvenimą – kaip jis save apsibrėžė, kokia buvo jo tapatybė, kaip jis suprato save ir aplinkinį pasaulį – to nepadarysi nagrinėdamas partijos dokumentus.

Jei istorikas tyrimuose naudoja interviu, kaip dar vieną priemonę atsiminimams surinkti, turbūt į tokiu būdu gautą informaciją reikėtų žiūrėti dar kitaip.

Neabejotinai. Lietuvoje sakytinės istorijos metodo taikymas, žmonių kalbinimas iš esmės susijęs tik su sovietiniais tyrimais. Pats kalbinau daug žmonių rašydamas disertaciją ir dabar užsiimdamas sovietine psichiatrija. Šis šaltinis gali pasakyti tai, kas dokumentuose nėra išlikę. Dokumentai, jei ir nemeluoja (o sovietmečiu jie daugiau meluoja, nei pasako kokios nors tikrovės), pasako labai mažai. Ypač jei domiesi kasdienybe ar socialiniu gyvenimu. Tačiau, turėdamas tai galvoje, žvelgiu į interviu metodą skeptiškai. Išėjęs iš pokalbio, dažnai būnu nusivylęs, nes žmonės turi susikurtą gyvenimo legendą, mitą, o ne iš tikrųjų bando save reflektuoti ir atsiminti, kaip iš tiesų buvo. Tuomet reikia atrasti raktų, kaip pramušti tą mito luobą, po kuria jis jaučiasi saugiai, lyg po stiklo gaubtu, ir pasiekti tikrąjį žmogų. Susidaro įspūdis, kad kalbinti paprastus žmones yra daug lengviau nei tuos, kurie yra pasiekę aukštesnes socialines kategorijas. 

Be interviu, kokios kitos žurnalisto kasdienybės detalės galėtų pagelbėti istorikams? Galbūt lietuviškai istoriografijai trūksta provokacijų, drąsos, skambių antraščių?

Kartais ironiškai sakau, kad istorikai yra šiek tiek tinginiai, nes jie neišnaudoja gerų siužetų, kurie yra Lietuvos istorijoje. Man atrodo, kad yra ne viena garsi Lietuvos šeima, kurios biografiją parašyti būtų labai įdomu. Tai yra labai populiaru Vakarų istoriografijoje, mokslo populiarinimo istorijoje. Šeima, kurioje susipina daug aistrų, dramų, moralinių apsisprendimų, išsiplečia socialinių sferų ratas, gali atskleisti savo epochą, laiką dar geriau nei viena asmenybė. Lietuvoje tokiomis šeimomis galėtų būti Venclovų, Baltušio, taip pat Sniečkaus šeima. Joje atsispindi visas XX amžius.

Kalbant apie drąsumą, mano nuomone, yra istorikų, kurie visai drąsiai kvestionuoja nusistovėjusius pasakojimus, pavyzdžiui, Dangiro Mačiulio ir Dariaus Barono knyga apie Pilėnus ir Margirį (Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda) yra įrodymas, kad tos provokacijos užtenka. Gali su jais sutikti ar nesutikti, bet pateikiamas visiškai naujas mąstymo būdas, aktualizuojamas klausimas. Jei norisi apie tai kalbėti ar netgi skųsti istorikus generalinei prokuratūrai, manau, tai įrodymas, kad buvo pataikyta į skaudamą vietą, ten, kur reikia spręsti klausimus ir problemas.

Lietuvoje patrauklaus istorijos rašymo kultūra yra gana silpna. Nėra daug istorikų, kurie moka įdomiai rašyti. Žmonės skaito ne dėl tyrime pritaikytų metodologijų, o todėl, kad įdomu skaityti. Žinoma, mokslu ieškoma tiesos ir jis tarsi yra vertybė savaime, bet tiesa turi plisti. Lietuvos mokslų taryba visuose projektuose, kuriuos finansuoja, pirmiausia reikalauja, kad būtų sklaida. Tai biurokratinis, prievartinis būdas paskatinti žmones skleisti savo idėjas, tačiau, matyt, reikia mokyti taip.

Kalbino Sen! Severija – Korp! Tilia.