Istorijos fakulteto kiemelis ir pastatas neseniai sutvarkyti, restauruotas buvusių gyvenamųjų patalpų dekoras, atidengtos dalies pastatų autentiškos sienos. Archeologijos katedros profesorius A. Luchtanas maloniai sutiko papasakoti apie kiemelyje ir pastatų rūsiuose vykdytus archeologinius tyrimus.

Jūs dalyvavote, kai buvo atliekami kiemelio ir pastatų archeologiniai tyrimai?

Šį kiemelį, ruošiantis universiteto 400 metų jubiliejui, jau šiek tiek kasinėjo Paminklų projektavimo instituto archeologai. 1993 m. nedidelius tyrinėjimus vidinėse patalpose, gilinant rūsį, atliko Daiva Luchtanienė. Archeologiškai kiemelis mažai ištirtas, juolab kad buvo labai išraustas. Dar iki Antrojo pasaulinio karo jame buvo išvedžiotos įvairios komunikacijos, kanalizacija. Tiksliai nežinojome, kokio storio kultūrinis sluoksnis, ar yra ankstesnio užstatymo pėdsakų.

Rengiantis remontui, projektuojant, buvo numatytas liftas neįgaliesiems lauke, iš kiemo pusės. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kai tik nuėmėme dabartinius grindinius ir apie 40 cm supiltinio sluoksnio, paaiškėjo, kad ten, kur dabar sienos nėra, tiesiai po projektuojamu liftu, XVI-XVII a. buvo siena. Ją atkasę ištyrėme maždaug 8 kv. metrų plotą. Ten nebuvo suardyti kultūriniai sluoksniai, buvo matyti stratigrafiškai iki pat XVI a. pirmosios pusės. Paaiškėjo, kad kieme susidaręs iki 3 m 80 cm storio kultūrinis sluoksnis. Apačioje rasta dar XVII a. grindinių. Buvo atliekami tyrimai ir patalpose. Visur buvo keičiamos šildymo sistemos, po grindimis vedamos ventiliacinės angos. Ten, kur dabar Archeologijos katedra, dviejose vietose irgi buvo iškasti nedideli šurfai. Darant pirmąjį remontą buvo perkirsti arkiniai šio pastato pamatai, ir atrodė, kad viena siena gali griūti į aikštės pusę, kita irgi buvo suskilinėjusi. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad situacija nėra tokia bloga. Siena sutvirtinta, bet paaiškėjo kitas dalykas: visa siena, išeinanti į Daukanto aikštę, stovi ant daug senesnio XVI-XVII a. pastato pamatų. O vidinė siena yra toliau, nes pastatas buvo platesnis, stovėjo ilguoju fasadu ne į gatvę. Buvo kasinėjama ir vieta, kur iškirstas Universiteto gatvės kampas, bet ta vieta labai suardyta, nes kelis kartus buvo keičiamos komunikacijos.

Po Archeologijos katedra buvo rūsiai su skliautais ir nuo dabartinių grindų paviršiaus maždaug 2 m 10-30 cm gylyje – rūsio akmeninis grindinys, truputis durpingo sluoksnio, giliau įžemis, nejudintas gruntas.

Ar radote ką ypač vertingo? Kokio senumo tie radiniai?

Ši vieta palyginti vėlai užstatyta. Matyt, todėl, kad paviršius leidžiasi žemyn, o po Daukanto aikšte – pelkė. Čia nėra ankstyvo gotikinio užstatymo kaip Pilies gatvėje ar aukščiau Universiteto gatvėje, nes buvo per šlapia. Šioje vietoje stovėjo įvairios paskirties XVI-XVII a. dviejų aukštų reprezentacinis pastatas, dengtas plokštinėmis čerpėmis. Matyt, tai buvo miestiečio gyvenamas namas, kuris vėliau atiteko universitetui. Kiemas buvo ūkinis, su įvairiais priestatėliais – viskas XVI a., senesnių radinių nėra, panašiai kaip ir Filosofijos fakulteto kieme. Taigi, skirtingai nei kasinėjant Vyskupų rūmuose, čia medžiaga daug skurdesnė: miestiečių namai, iš kurių vienas mūrinis, o kiti, Skapo gatvės link, mediniai. Prie įėjimo į Archeologijos katedrą yra vandens mazgas, kur matyti, kad korpusas stovi ant daug senesnių pamatų. Palikta pamatinė dalis, masyvūs akmenys. Kai XVIII a. viskas perstatyta, rūsiai užpilti griuvenomis. Pradžioje tai buvo daugiau ūkinė, ne reprezentacinė universiteto dalis. Vėliau ši teritorija įsiliejo į universitetą, namai paaukštinti iki trijų aukštų. Kai XIX a. įrengti profesorių butai, antrame aukšte atsirado klasicistinės medinės lubos, patalpos išpuoštos freskomis, suklotos puošnios grindys.

Valant vieną sandėliuką po laiptine prie Archeologijos katedros rasta 1 m 68 cm ūgio suklupusio Jėzaus Kristaus skulptūra. Kryžiaus nėra, skulptūra be vienos rankos. Tai gana profesionalus XVIII a. meno kūrinys. Dabar jis rekonstruojamas Prano Gudyno kultūros vertybių restauravimo centre.