Vilniaus universiteto (VU) bibliotekai švenčiant 450 metų jubiliejų dėmesys krypsta ir į istorines bibliotekos erdves. Centrinė biblioteka, įsikūrusi senuosiuose VU rūmuose, garsėja istorinėmis salėmis ir puošniais interjerais. Amžiams bėgant, biblioteka kraustėsi iš vienos vietos į kitą, tai gaudavo, tai prarasdavo vieną ar kitą salę, bet pagrindinės erdvės keitėsi nežymiai, tik buvo po gaisrų, karų atnaujinamos, puošiamos, restauruojamos pagal laikotarpio galimybes ir vyraujančias tendencijas, stilius.

Apie bibliotekos interjerų vertę, restauravimą, atradimus ir praradimus pasakoja menotyrininkė, Lietuvos dailės paveldo ekspertė, VDA Dailėtyros instituto direktorė dr. Dalia Klajumienė, dėstanti ir VU Istorijos fakultete. Menotyrininkės interesų sritis – Lietuvos XVI a. – XX a. pradžios dailė, baroko ir XIX a. sienų tapyba, dailės paveldo apsaugos problemos.

Kuo ypatingi VU bibliotekos interjerai?

VU biblioteka dabartiniame etape yra įsikūrusi patalpose, kurios ne visada buvo skirtos bibliotekos reikmėms. Dabar skaitytojai priimami ir buvusiame jėzuitų akademijos refektoriume (P. Smuglevičiaus salė), ir buvusios jėzuitų namų koplyčios paskliautėje (J. Lelevelio salė), o bibliotekos vadovo kabinetas užima XVIII a. pab. matematikos ir astronomijos profesoriaus Martyno Odlenickio-Počobuto buto erdves. Be to, kiekviena patalpa per kad ir nedidelius išlikusius autentiškus interjero dekoro elementus liudija sudėtingą VU istoriją ir skirtingus aukštosios mokyklos veiklos etapus.

Kuo jie išsiskiria iš kitų Vilniaus, Lietuvos interjerų?

Interjero samprata yra plati. Tai nėra vien tik sienos ir jų papuošimai. Interjerą sudaro architektūros ir visą jos erdvę užpildančių, kad ir mažiausių, elementų visuma – sienų, grindų apdaila, langų ir durų formos, dydžiai ar spalvinis sprendimas. Taip pat baldai, apšvietimo priemonės, šildymo įrenginiai ir netgi kambariniai augalai ar langų dangos (užuolaidos, langinės, žaliuzės ir kt.). Dėl tos autentiškos visumos neišsaugojimo, sunaikinimo, o kartais ir tolesnio naikinimo VU bibliotekos interjerai labai panašūs į kitus tiek Vilniaus, tiek ir visos Lietuvos interjerus.

Bet jei atidžiau įsižiūrime į VU bibliotekos interjeruose išlikusius, išsaugotus dekoro elementus, ypač į sienų tapybos siužetus ir ornamentiką, galime matyti, kad čia daug su jėzuitų dvasingumu ir mokslo aukštinimu susijusių temų. Žvelgdami į bibliotekos sienų puošmenas tikrai galime justi, kad šiuose mūruose jau ne vieną šimtmetį buvo svarbus žinių perteikimo momentas. Pavyzdžiui, minėto profesoriaus M. Odlenickio-Počobuto buto tapyba mums sufleruoja, jog čia tikriausiai buvo ne tik gyvenama, bet ir skaitomos paskaitos apie astronomiją.

Kas interjeruose Jums atrodo vertingiausia?

Kadangi aš žvelgiu į visuminį interjero vaizdą, tai man vienodai svarbūs visi autentiški reliktai. Jie siejasi tarpusavyje papildydami vienas kitą ir užpildydami žinių, kurių nebeįmanoma rasti rašytiniuose šaltiniuose, spragas. Kiekviena, kad ir smulkiausia, detalė yra neįkainojamas vaizdinis šaltinis.

Žinoma, ištapyti siužetai pastato sienose, lubose ar skliautuose daug greičiau sužadina vaizduotę ir norą papasakoti ar pasididžiuoti prieš svečius, tačiau man vienodai svarbi yra autentiška grindų danga (plačių lentų ar parketo grindys) ar šiandien nebenaudojamos, bet XIX a. – XX a. pradžios patalpų apšiltinimo istoriją atspindinčios krosnys ir šildomosios sienelės, kurios pagal to laiko madą nebuvo itin įmantriai dekoruotos. Taip pat labai vertingi išsaugoti baldai, kurie parodo vietos amatininkų meistrystę arba leidžia suprasti knygų laikymo ir saugojimo istoriją, nes yra pagaminti specialiai bibliotekai.

Man labai imponuoja ir architektų siekis interjerus sumoderninti suprojektuojant vienam ar kitam laikotarpiui būdingas patalpų lubas. Vienur tiesiog būdavo užsakomas stilingas tapytas dekoras (pvz., Mažosios aulos skliauto tapyti kesonai), tačiau kitur polichromija guldavo ant sudėtingų konstrukcijų. Ypač efektingos buvusios Bibliotekos salės, dabar Profesorių skaityklos kesoninės lubos, ištapytos XIX a. pradžiai būdingomis rozetėmis.

Ar XVIII–XIX a. universitetas neatsiliko nuo Europos tendencijų?

Tyrinėjant interjerų istoriją matyti, kad naujausios mados labai greitai sklido po Europą. Kadangi iki XVIII a. pabaigos VU priklausė jėzuitams, kurie daug keliavo, o ir patys neretai buvo puikūs menininkai, bent jau per sienų tapybos siužetus ir plastiką perteikė tiek naujausias dvasinio gyvenimo idėjas, tiek ir tam laikui būdingą ornamentiką ar spalvinę gamą.

Ar restauruota J. Lelevelio salė atskleidžia kokių naujų universiteto, Vilniaus, Lietuvos interjerų puošybos tendencijų?

J. Lelevelio salės restauracija įdomi ne dėl naujų interjero puošybos tendencijų išsiaiškinimo, bet dėl to, kad ilgą laiką tik iš rašytinių šaltinių žinota jėzuitų namų koplyčios skliautą nuo 1760 m. puošusi freska „Šv. Stanislovas Kostka“ yra vėl matoma. Be to, tai, kas ilgą laiką buvo laikoma Jurgio Hopeno tarpukariu atliktos restauracijos rezultatu, atsivėrė kaip XX a. antrosios pusės darbų išraiška. Tai apsunkino visai neseniai (2017–2018 m.) vykusios restauracijos koncepcijos paieškas. Apie tai galima plačiau pasiskaityti restauratorės Indrės Valkiūnienės straipsnyje.

Kurie interjerai VU bibliotekoje Jums įdomiausi, vertingiausi?

Man kiekvienas senas pastatas labai įdomus. Juose aš jaučiu pačius įvairiausius istorijos sluoksnius, kurie man, vis daugiau sužinančiai apie interjerų puošybos tendencijas, atsiveria vis aiškiau, todėl nei aš pati neturiu vieno ar kelių interjerų favoritų, nei norėčiau vieną jų iškelti virš kitų.

Ar galime tikėtis naujų atradimų?

Net neabejoju, kad tų atradimų bus. Atrodė, viską žinome apie J. Lelevelio salę, tačiau į ją atėjus profesionaliems tyrėjams sužinojome dar daugiau. Yra dar daug patalpų, kurios vis dar laukia savo eilės ir savų atradimų.

VU toks interjerų restauravimas nemažai kainuoja. Ar verta restauruoti viską, kas tik atrandama remontų metu?

Žinoma, kad finansai ir jų trūkumas riboja mūsų norus plėsti restauravimo darbus, todėl dėl šios veiklos būtina tartis su specialistais ir galvoti apie ilgalaikę strategiją.

Ar daug klaidų padaryta restauruojant?

Dirbant klaidų išvengti beveik neįmanoma, tačiau sąžiningi specialistai padaro, ką tuo metu gali geriausiai. Įvairiu metu gyvuoja skirtingos restauravimo darbų koncepcijos, kurių teisingumas ar klaidos išaiškėja praėjus nemažam laiko tarpui. Žvelgiant į skirtingu laiku atliktas VU bibliotekos patalpų restauracijas galima pradėti rašyti Lietuvos restauravimo metodikų kaitos istoriją.

Kaip vertinate Stepono Batoro universiteto laikų ir sovietmečio restauratorių darbus VU?

Vertinu kaip skirtingo laiko restauravimo metodikų realizaciją. Skaitydami išlikusius restauratorių darbų dienynus galime justi specialistų atsidavimą savo nelengvam darbui. Tačiau praėjus laikui mes dažnai iš aukšto žiūrime į pirmtakų veiklą ir galvojame, kad viską atliksime tobuliau ir nedarysime jų klaidų. Tai, viena vertus, yra žmogaus prigimtinės arogancijos apraiška, bet kita vertus, be siekio padaryti geriau nei anksčiau nebūtų pažangos. Taigi gerai, kad svarstome apie klaidas ir norime jų išvengti – tik taip judame į priekį.

Kuri vieta VU ansamblyje Jums mieliausia, gražiausia?

VU biblioteka!