Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai lapkritį vykdė projektą „Dialogai: Kultūrų kryžkelė mokyklose“. Jis vyko Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dialogo tema – „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“. Pagrindinis projekto tikslas – ugdyti tautinę toleranciją, tautinės kultūros paveldo pažinimą ir puoselėjimą, skatinti daugiatautės ir daugiakultūrės Lietuvos istorijos ir kultūros plėtrą. Projekto vadovė doc. Genutė Kirkienė pasakoja, kaip atsirado šis projektas, kaip sekėsi studentams, kokios patirties ir naujų žinių, įgūdžių jiems pavyko įgyti.

Kas paskatino imtis šio projekto?

Man darbas su studentais teikia malonumą. Kartu tai ir didelė atsakomybė stengiantis perteikti savo žinias ir patirtį ne tik paskaitomis, vaizdinėmis priemonėmis, siekiant užmegzti su studentais abipusį ryšį per dialogą: klausimai – atsakymai, diskusijos ir t. t. Kartą tokio užsiėmimo metu, vedant seminarą, viena lenkų tautybės studentė išsakė nuomonę, kad lenkų moksleiviai tarsi yra palikti nuošalyje, su jais nėra draugystės (bent jau man ta mintis įsiminė), todėl kilo idėja sukurti projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokykloje“, kurio tikslas – skatinti dialogą tarp skirtingų tautybių mokinių, ugdyti istorinę empatiją ir etnokultūrinę toleranciją, siekti pagilinti supratimą apie skirtingą tautų įtaką Lietuvos kultūrai, o kartu stiprinti savitą etninį tapatumą.

Apie galimybę dalyvauti Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės inicijuotame konkurse papasakojau kultūros istorijos ir antropologijos programos studentams, jie entuziastingai pritarė idėjai ir patys ėmėsi iniciatyvos. Netrukus jie subūrė 9 žmonių komandą ir su ja vyko diskusijos dėl projekto vystymo bei realizavimo.

Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokią aktualią tematiką pasirinkti, kad galėtume diskutuoti su mokiniais ir kad jiems būtų įdomu. Iš tiesų aš siūliau pasirinkti diskusijų pagrindu Gabrielių Narutavičių, pirmąjį Lenkijos prezidentą, kilusį iš Žemaitijos. Tačiau konkrečią dialogo temą apie Ferdinandą Ruščicą pasiūlė ir pasirinko patys studentai (autorius – Tomas Antropikas), puikiai supratę projekto idėją, nes F. Ruščicas svarbus ir lenkams, ir baltarusiams, ir lietuviams.

Kaip ir kodėl atsirinkti kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai?

Bendraudama su studentais, paprastai siekiu suteikti jiems kuo daugiau pasitikėjimo savimi, motyvuoti juos gilintis į studijas, noro siekti savo darbo rezultatų ir svajonių įgyvendinimo, padėti suprasti, kad ne tik žinios, kurių jie gauna studijuodami Istorijos fakultete, bet ir praktinė veikla tampa pamatu tolesniame gyvenime. VU Istorijos fakultete studijuoja daug gabių, talentingų, darbščių ir iniciatyvių studentų. Visus juos pažinti ar išsiaiškinti jų talentus reikia laiko, daug kas atsiskleidžia dirbant proseminaruose, seminaruose, o kartais ir paskaitoms pasibaigus. Į projektą susibūrė itin aktyvūs, įvairių gebėjimų turintys kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos II kurso studentai: Robertas Koroliovas, Aistė Šmigelskaitė, Rugilė Naikauskaitė, Morta Rėkašiūtė, Tomas Antropikas, Raminta Bačiuliūnaitė, Augustė Raveikytė, Kornelija Augustinavičiūtė, Marija Belkinaitė. Man kiekvienas studentas yra savaip unikalus, individualus, įdomus, su kiekvienu stengiuosi rasti bendrą kalbą.

Projekto metu išryškėjo kiekvieno studento gebėjimai: vieni jų pasirodė kaip puikūs oratoriai, gebantys bendrauti su auditorija, kiti turi dizainerio ar menininko savybių, dar kiti išmano internetines technologijas ir komunikavimą etc. Visų jų patirtys sukūrė bendrą produktą – projekto „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“ turinį su vaizdinėmis priemonėmis bei medžiagos įtvirtinimo būdą – „Kahoot“ programėlėje sukurtą viktoriną, arba dar kitaip vadinamą „protmūšį“.

Kodėl Ruščicas, o ne, pvz., Bulhakas, Klosas ar Vorobjovas?

Žinoma, buvo galima rinktis diskusijų objektu ir kitas tiek mums, tiek mūsų tautinėms bendruomenėms svarbias asmenybes, Jūsų paminėtus fotografą Janą Bulhaką, architektą Juliusą Klosą, dailėtyrininką Mikalojų Vorobjovą. Galėjome rinktis ir kitas Vilnijos legendas: dailininką Bronislavą Jamontą, tarptautinio lygio kalbininką Janą Otrembskį ir kt. Renkantis dialogo objektą mokyklose labai svarbu apsispręsti, kas moksleiviams labiau suprantama, artima, nes į jų programas Vilnijos krašto asmenybės nėra įtrauktos, tad ir nėra analizuojamos. Įgyvendindami projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokyklose“ pasirinkome diskusijų tema išskirtinę ir vieną įdomiausių XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės asmenybių, daug nuveikusį Vilniaus ir VU labui, talentingą dailininką Ferdinandą Ruščicą (Ferdynand Ruszczyc), apie kurį žinotų mokiniai. Dialogas tampa prasmingas, kai remiasi išskirtine asmenybe, jos nuveiktų darbų suvokimu ir istorinės atminties puoselėjimu bei išsaugojimu.

Ko tikėjotės ir ką pasiekėte?

Projektas buvo įgyvendinamas pasirinktose tautinių mažumų gimnazijose – Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dalyvavo itin gausus skaičius gimnazistų. kurie buvo supažindinti su Lietuvos, o kartu Vilnijos legenda F. Ruščicu. Esame didžiai dėkingi gimnazijų vadovybei, mokytojams, radusiems galimybę skirti laiko susitikimams ir suteikusiems savo mokiniams paspirtį plėtoti savo tapatybę, suvokiant jos turtingumą bei kultūrinę tradiciją. Esame didžiai dėkingi ir VU Istorijos fakulteto dekanei doc. Loretai Skurvydaitei, prodekanui doc. Norbertui Černiauskui už tokių projektų iniciatyvų palaikymą ir skatinimą.

Manau, kad dialogas pavyko. Tikrai puikiai pasirodė studentai, paruošę informatyvią prezentaciją, sukūrę viktoriną „Kahoot“ programėlėje. Studijų metu studentai, įsitraukdami į edukacinio pobūdžio projektus, gali įgyti pakankamai patirties ir motyvacijos rinktis pedagoginį darbą, juo labiau kad ir šioje komandoje yra studentų, galvojančių apie pedagoginį darbą. Jei tie jų ketinimai ar svajonės išsipildys, pedagogų gretas papildys jauni gabūs specialistai.

Kaip parodė mūsų dar nedidelė patirtis, studentų susitikimai su lenkiškos krypties mokyklų mokiniais skatina geriau pažinti jaunosios kartos bendrapiliečius, padeda ugdyti tautinę toleranciją, stiprina ne tik bendruomeniškumą, bet ir tautinės kultūros pažinimą, paveldą bei puoselėjimą. Todėl būtina stengtis, kad jaunuoliai per savo mokyklinę bei akademinę patirtį įgytų teorinių ir praktinių priemonių labiau pažinti kitus ir save, savo ir svetimų kultūrų vertybes.

Projekto dalyviai. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie projekto patirtis ir atradimus pasakoja projekto vykdytojai, VU Istorijos fakulteto studentai Aistė Šmigelskaitė, Robertas Koroliovas, Augustė Raveikytė, Tomas Antropikas, Kornelija Augustinavičiūtė.

Kokį įspūdį paliko susitikimai ir diskusijos su gimnazijų moksleiviais?

Aistė Šmigelskaitė: Įspūdį paliko gausus mokinių, atėjusių į projekto pristatymą, skaičius. Buvo labai smagu matyti, kad dauguma moksleivių išties įdėmiai klausėsi ir atrodė įsitraukę į projekto tematiką. Mano manymu, gimnazistus labiausiai sudomino interaktyvioji projekto dalis – trumpas protmūšis per „Kahoot“ platformą ir nugalėtojams įteikti prizai su VU atributika. Klausimų iš projekto tematikos gavome nedaug, bet vis tiek smagu, kad sulaukėme klausimų apie istorijos studijas, VU ar netgi mūsų projekto darbų specifiką, tad šiuo požiūriu kontaktas ir diskusija įvyko. Tęsiant projektą norėtųsi užkurti daugiau dialogo, daugiau diskusijos.

Robertas Koroliovas: Iš pradžių buvo jaudulio, ypač pirmoje mokykloje. Atrodė, kad ir pats ne per seniausiai ją baigęs esu, tačiau visa gimnazijos atmosfera jau buvo nauja, neatpažįstama. Mokiniai tikrai nebuvo labai kalbūs, bet buvo smagu matyti jų azartą, kai tematikos turinį apibendrinome žaidimo „Kahoot“ principu. Antroje mokykloje jautėmės įgiję daugiau įgūdžių ir pasitikėjimo, jautėmės tvirtesni ir auditoriją sekėsi lengvai valdyti, sudominti F. Ruščico asmenybe, įtraukti į diskusijų lauką. Tad ir pati atmosfera atrodė jaukesnė.

Augustė Raveikytė: Didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje, nes pirmą kartą teko susidurti su dvikalbe mokymosi įstaiga: įdomu buvo stebėti gausią auditoriją, susidomėjusių F. Ruščico asmenybe mokinių veidus, jų šypsenas ir azartą tikrinant jau įgytas žinias žaidimo principu.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mano indėlis buvo informacijos kaupimas ir protmūšio / viktorinos „Kahoot“ sukūrimas. Nors pačiuose susitikimuose nedalyvavau, bet buvo džiugu išgirsti kolegų atsiliepimus apie įvykusius susitikimus, protmūšio svarbą.

Tomas Antropikas: Kadangi viena iš projekto paskaitų ir diskusijų vyko gimnazijoje, kurioje mokiausi, buvo nepaprastai smagu susitikti su bendruomene. Dar labiau džiugina moksleivių įsitraukimas ir suinteresuotumas – viena iš užsiėmimo dalių buvo „Kahoot” viktorina, kuri tapo išklausytos medžiagos refleksija – praktinis pritaikymas lėmė naujų žinių įprasminimą. Taip pat akcentuotinas ir mokinių suinteresuotumas mūsų studijų programa (Kultūros istorija ir antropologija), o tai liudija projekto temos aktualumą, darbo rezultatą ir teigiamos prieigos prie auditorijos pasirinkimą.

Kaip istorikai, kaip jautėtės šiame projekte? Ar jis kažkiek pakeitė jūsų požiūrį į istorinio paveldo reikšmę sprendžiant ir suvokiant dabarties problemas?

Aistė Šmigelskaitė: Pati užaugau lietuviškoje aplinkoje, todėl pasąmonėje Lietuvos paveldą suvokdavau tiesiog kaip lietuvišką. Nors sąmoningai suvokiau ir tautinių mažumų egzistavimą. Mąstydama logiškai turėjau suvokti, kad didelė dalis Lietuvos, o ir Vilniaus krašto istorijos yra ypač svarbi Lietuvos tautinių mažumų bendruomenėms, jų kultūrai bei istorijai. Mūsų istorija yra bendra ir tuo turėtumėme didžiuotis, o ne to baidytis. Vilnius visais laikais buvo daugiakultūris miestas, ta daugiakultūriškumo samplaika ir pavertė Vilnių (o ir Lietuvą) tuo, ką matome dabar. Bendra istorija padeda surasti panašumų ir bendrumą su šalia gyvenančiomis tautomis. Nors ginčas dėl istorijos labai dažnai žmones supriešina, tačiau istorija gali ir turi vienyti. Istorijos ir politikos santykis man yra suprantamas ir žinau, kad šiais laikais istorija dažnai panaudojama kaip ginklas prieš kitą šalį, bet, manau, bendros istorijos supratimas gali tik sustiprinti santykius su šalimis partnerėmis. Juolab kad tai gali sustiprinti ir šalį iš vidaus, nes juk lietuvis reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

Augustė Raveikytė: Man asmeniškai, kaip būsimai kultūros istorikei, teko girdėti apie Ferdinandą Ruščicą, bet gilesnių žinių apie šią asmenybę sėmiausi jau projekto sumanymo ir realizavimo metu. Labiausiai jis mane sudomino kaip dailininkas, nes jo meninės kūrybos motyvai, garsūs paveikslai tarsi gidas vedžioja po Vilniaus miesto panoramą, jo gatveles ar skersgatvius. Taip pat sudomino ir jo ryškūs nuopelnai Vilniaus kraštui, o ypač mūsų Vilniaus universitetui, padėjusiam atskleisti senojo ansamblio grožį, jo vertę ir skambesį istorijoje. Šio projekto metu supratau, kad istorinė atmintis ir kultūros paveldas yra svarbus, juo reikia ne tik domėtis, bet ir jį puoselėti, skleisti informaciją, nes tai vienija visuomenę ir skirtingas tautas, kultūras, religines konfesijas. Būtų nuostabu ir toliau diskusijų forma prisidėti prie jaunuomenės švietimo, plėsti jos akiratį, skleisti toleranciją ir draugystę.

Robertas Koroliovas: Jausmų, kaip komandos vadovui, kuriam teko atsakomybė, buvo įvairialypių, tačiau kai pabaigėme projektą, jautėme, kad padarėme šaunų darbą. Aš manau, kad tokio pobūdžio projektai tikrai gali praturtinti ir taip prisidėti prie požiūrio į istorinę atmintį bei paveldą puoselėjimo. Be to, suvokiau, kad neretai mokyklose ar net kasdieniame gyvenime mes atmetame / nesuprantame mūsų daugiakultūrio palikimo, net gerai nesuvokiame mūsų sostinės – Vilniaus – ir Vilnijos krašto kultūrinės raiškos mozaikos. Aš manau, kad šitą daugiakultūriškumo naratyvo požiūrį reikėtų gilinti mokykloje ir šviesti jaunuomenę apie mūsų kultūros istorijos turtingumą, paveldą, istorinę atmintį.

Kornelija Augustinavičiūtė: Buvo įdomu naujai atrasti ir plačiau pažinti Ferdinando Ruščico asmenybę, nes apie jį anksčiau mažai buvau girdėjusi. Iš tiesų buvo įdomu ir smagu dirbti su kolegomis bei projekto vadove doc. G. Kirkiene. Kalbant apie istorinio paveldo reikšmę ir suvokiant dabarties problemas, mano požiūris smarkiai nepasikeitė. Veikiau tai padėjo labiau atsiverti platesniems apmąstymams, suteikė galimybę susipažinti su asmeniu, kurio kultūrinis gyvenimas ir veikla buvo įvairialypė, ir apskritai jo nueitas gyvenimo kelias negali įtilpti į vienos valstybės ar vienos tautos rėmus.

Tomas Antropikas: FerdinandoRuščico margas, įvariatautis pradas liudija mums tautų (su)gyvenimą Lietuvoje, jo istorines ištakas, leidžiančias suvokti šiandieninės Lietuvos įvairapusiškumą, žavintį kultūrinį ir tautinį margumą, kuriuo ne tik mes, Istorijos fakultetas, Vilniaus universitetas, bet ir vilniečiai bei Lietuvos tautinės bendrijos (lenkai, baltarusiai) didžiuojasi.F. Ruščico asmenybė, veikla, jo darbai mane domina jau kelerius metus, tačiau į jo kurtos, savaip ir nepaprastai žaviai interpretuotos Stepono Batoro universiteto akademinės aprangos, rektoriaus ir dekanų regalijų, jo, kaip scenografo, darbo, palikimo klausimus labiau įsigilinau projekto metu.

Kaip manote, ar pavyko mokinius įtraukti į įdomų istorijos pasaulį ir atskleisti jo įvairovę, nuolatinius atradimus ir galimybes?

Aistė Šmigelskaitė: Aš sakyčiau, kad darbas vis dar vyksta. Mes jau projekto pradžioje kalbėjome apie tęstinumą. Nors ir pavyko uždegti pirmąją smalsumo žariją, reikia dar daug pastangų, kad ji virstų liepsna.

Robertas Koroliovas: Aš manau, kad tie mūsų vienkartiniai apsilankymai gimnazijose tėra įvedimas į tą istorijos pasaulį, į daugiatautės kultūros puoselėjimą ir suvokimą, kad šita patirtis jiems pasiliks ilgam atmintyje ir galbūt paskatins permąstyti bendrąsias vertybes ar net tapti istorijos pasaulio dalimi.

Kornelija Augustinavičiūtė: Manau, kad taip. Tačiau tam, kad mokiniai visiškai įsitrauktų ir kad mūsų, studentų, realizuojamas projektas tikrai turėtų naudos bendradarbiaujant ir diskutuojant su gimnazijų moksleiviais, reikėtų jį tęsti.

Tomas Antropikas: Tai kiekvieno žmogaus, kuris nori dalintis savo žiniomis, siekis. Sulaukus iš mokinių auditorijos klausimų apie mūsų Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, apie istorijos studijas ir pan., nepaprastai džiugina ši įsižiebusi pažinimo pradžios kibirkštis.

Ar radote būsimų istorijos gerbėjų, talentų ir tyrinėtojų?

Aistė Šmigelskaitė: Nors mokiniai drąsūs nebuvo ir patys nesistengė per daug demonstruoti savo žinių, manau, mums pavyko pastebėti keletą smalsių istorijos gerbėjų.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mokyklose nebuvau, bet kolegų kitaip negu istorijos tyrinėtojais pavadinti negalėčiau. Manau, mus visus ir sutraukė meilė istorijai, tyrinėjimams ir smalsumas.

Robertas Koroliovas: Mokinių, susidomėjusių istorija, tikrai buvo ir kas čia žino, galbūt po kelerių metų nors kas iš jų vaikščios po mūsų VU Istorijos fakulteto auditorijas, pasirinkę vieną ar kitą istorijos studijų programą.

Tomas Antropikas: Susitikimo laikas per trumpas, kad pajaustum labai didelę auditoriją, kuri sukaustyta mokyklinio, stereotipinio, kaip prof. A. Bumblauskas yra sakęs – „faktokrapštinio“ mąstymo. Tačiau atrodo, kad langą į kitokį praeities suvokimą, interpretavimą atverti pavyko. Nuoširdi viltis yra, o to rezultatus puikiai iliustruos laikas.

Kalbino Nijolė Bulotaitė