„Mokslas yra gyvenimo būdas. Jei dirbi tai, kas įdomu, darbo valandų neskaičiuoji“, – mano dr. Tomas Čeponis, Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto mokslininkas. Gyvendamas ir dirbdamas pagal šį principą jis buvo įvertintas 2014 m. Rektoriaus premija kaip geriausias jaunasis mokslininkas.

Dr. T. Čeponis – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto alumnas. Stažavosi Oslo universiteto Medžiagotyros ir nanotechnologijų centre. Šiuo metu dirba puslaidininkių fizikos srityje. Jų grupė, vadovaujama prof. E. Gaubo, vykdo naujų medžiagų bei struktūrų, skirtų mikroelektronikos, nanoelektronikos ir optoelektronikos prietaisams gaminti, savybių tyrimus sąlytiniais ir nesąlytiniais metodais. „Gaminant naujas medžiagas ir struktūras neišvengiama defektų, kurie blogina vėliau pagamintų prietaisų savybes. Mūsų darbas yra charakterizuoti medžiagas įvertinant jų defektiškumą ir tinkamumą prietaisų gamybai ir kurti bei tobulinti technologijas, leidžiančias tas medžiagas charakterizuoti. Mūsų naudojami metodai taip pat tinkami jonizuojančiąja spinduliuote, kuri sukuria radiacinius defektus, apšvitintų medžiagų charakterizavimui“, – pasakoja T. Čeponis. Šie tyrimai aktualūs tyrinėjant dalelių detektorius ir ieškant būdų, kaip juos patobulinti. Juk kuo ilgiau detektorius dirba radiacinėje aplinkoje, tuo daugiau jo aktyviojoje srityje sukuriama defektų, kurie lemia detektoriaus parametrų degradavimą. Dalelių detektorių tyrimai yra vykdomi bendradarbiaujant su CERN mokslininkais.

Trauka fizikai – iš vaikystės

Mokslininkas neatsitiktinai susidomėjo savo tyrimų objektu ir rado pašaukimą. Nuo vaikystės jis domėjosi technika, mechanika, elektronika. Nuolat matydavo, kaip tėtis, elektronikos mėgėjas, laisvalaikiu vis kažką lituoja. Ilgainiui ir pats pradėjo tuo užsiimti. Mokykloje patiko tikslieji mokslai. Norėjo gilesnių žinių, todėl nusprendė studijuoti fiziką. Studijuodamas magistrantūroje pradėjo dirbti prof. E. Gaubo vadovaujamoje grupėje, kur vykdė elektrinių ir rekombinacinių savybių tyrimus protonais švitintuose silicio dariniuose, kad būtų parengta radiacinė rekombinacinių centrų sudarymo technologija, kuria būtų galima valdyti silicio galios prietaisų greitaveiką, švitinant juos protonų pluošteliu. Vėliau jis įsitraukė į įvairesnių medžiagų ir struktūrų tyrimus, naujų matavimo technologijų rengimą.

T. Čeponio disertaciją „Radiacinės Si prietaisų parametrų optimizavimo ir radiacinių defektų kontrolės technologijos“ (2012) rėmė ir Lietuvos mokslo taryba, ir Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. „Iš valstybinių institucijų mokslas yra finansuojamas konkurso tvarka, todėl neišvengiamai konkuruojama su kitais mokslininkais ar mokslininkų grupėmis. Gauti finansavimą nėra lengva – reikia įrodyti, kad mokslo darbai, kurie bus finansuojami, yra aktualūs ir svarbesni už konkurentų vykdomus darbus. O verslo įmonės, mano manymu, ne visuomet yra pajėgios skirti reikalingas lėšas brangiems moksliniams tyrimams“, – sako T. Čeponis, paklaustas, ar sunku jauniesiems mokslininkams gauti finansavimą mokslo darbams iš valstybinių institucijų, verslo įmonių.

Jis mano, kad mokslas ir verslas privalo bendradarbiauti ir šiuo metu bendradarbiauja. Tačiau mastai, anot mokslininko, nėra tokie dideli, kokių norėtųsi. „Greičiausiai verslas nėra pakankamai pajėgus finansuoti jį dominančius mokslinius tyrimus. Vargu ar verslininkai gali konkuruoti su mokslinių tyrimų finansavimu, ateinančiu iš valstybės ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Galbūt didesnis skaičius priemonių, skirtų finansuoti bendrus mokslo institucijų ir verslo įmonių tyrimus, galėtų būti naudingas siekiant plėsti bendradarbiavimą tarp verslo ir mokslo“, – svarsto T. Čeponis.

Įranga ir techninė bazė Lietuvoje džiugina

Jaunasis mokslininkas džiaugiasi smarkiai atsinaujinusia technine baze ir įranga Lietuvoje ir universitete, gavus Europos Sąjungos paramą. Jei kažko negalima įgyvendinti savo laboratorijoje dėl tam tikros įrangos trūkumo, dažniausiai tą pavyksta padaryti bendradarbiaujant su mokslininkų grupėmis iš kaimyninių laboratorijų ar padalinių, kurie reikalingą įrangą turi. Jei tam tikrų specifinių technologinių ar matavimo procedūrų atlikti Lietuvoje neįmanoma, tuomet jau tenka vykti į užsienio mokslo centrus.

T. Čeponis stažavosi Norvegijoje, Belgijoje, Rumunijoje. Stažuočių metu buvo įsisavinti nauji matavimų metodai ir technologijos, kurie dabar naudojami jų laboratorijose.

Apie mokslininko darbą ir kantrybę

Mokslininko darbo diena labai dinamiška ir kartais nenuspėjama, be to, kiekviena diena yra skirtinga. „Vieną dieną darai eksperimentą, kitą – analizuoji ir interpretuoji rezultatus. Dažnai išanalizavus rezultatus pasirodo, kad dar trūksta tam tikros informacijos siekiant patikimų rezultatų. Tuomet eksperimentai kartojami pakeitus matavimų sąlygas arba pasitelkiamos kitos matavimų metodikos, leidžiančios gauti reikiamą informaciją. Mokslininkas turi būti ir kantrus“, – pasakoja T. Čeponis.

Jam tenka vykti į komandiruotes atlikti mokslinių tyrimų, dalyvauti konferencijose, kur pristatomi tyrimų rezultatai, išklausomi kitų mokslininkų pranešimai, diskutuojama su mokslininkais iš kitų mokslo centrų, rengti publikacijas.

„Mokslas yra gyvenimo būdas. Jei dirbi tai, kas įdomu, darbo valandų neskaičiuoji. Yra posakis: „Susirask patinkantį darbą ir niekada nereikės dirbti.“ Atrodo, šią gyvenimo aksiomą T. Čeponis patvirtina savo pasirinkimu.

Svajonės ir… realybė

Apie ką Tomas svajoja? Jis norėtų, kad Lietuvos mokslas plėtotųsi vis sparčiau ir taptų vis konkurencingesnis pasaulyje, kad į universitetus susirinktų kuo daugiau gabių, ambicingų jaunų žmonių, norinčių ir galinčių vykdyti mokslinius tyrimus. Tikisi, kad besikuriantys slėniai paspartins ir palengvins mokslininkų tarpusavio bendradarbiavimą, leis efektyviau vykdyti mokslinius tyrimus, išplės bendradarbiavimą su užsienio mokslininkais, pritrauks gabių studentų. Galbūt suaktyvės verslo ir mokslo bendradarbiavimas.

„Džiugu, kad mokslas Lietuvoje pastaruoju metu yra vis geriau finansuojamas. Tačiau reikia pripažinti, kad lėšos, skiriamos Lietuvos mokslo finansavimui, tikrai neprilygsta lėšoms, kurias skiria kitos užsienio valstybės (Švedija, Vokietija, Belgija, Šveicarija ir kt.). O lėšų administravimas ir atsiskaitymas už jas, pirkimų procedūros, turbūt niekas nepaneigs, Lietuvoje yra tikrai varginančios“, – tokią realybę piešia T. Čeponis.