Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Čelkis – geriausias 2015 m. jaunasis mokslininkas. Jo tyrimų tema – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ir keliai.

Kaip susidomėjote sienomis ir keliais? Ar tai pagrindinė Jūsų darbų tema?

Susidomėjimas sienomis prasidėjo nuo kursinio darbo, kuriam vadovavo prof. Rimvydas Petrauskas, išaugo į bakalauro, paskui į magistro darbą. Vėliau pasiryžau stoti į doktorantūrą ir rašyti disertaciją. Keliai – jau vėlesnių, podoktorantūrinių studijų tyrimų objektas Lietuvos istorijos institute. Buvau įsipareigojęs parašyti straipsnių ciklą, galbūt monografiją. O šįmet jau parengta spaudai rankraštinių LDK teritorijų žemėlapių, planų – 100 dokumentų – publikacija su studija. Ji bus paskelbta atskiru leidiniu. Šaltiniai iš VUB, dauguma jų netyrinėti. Dabar atsirado dar viena tema – istorinė kartografija. Tai pagalbinė istorinės geografijos disciplina, kurią sudaro valstybės teritorijos ir sienų tyrimai, sausumos kelių tinklas ir istorinė kartografija.

Ar bėgant laikui LDK kelių daugėjo, jie gerėjo?

Keitėsi ir kiekybė, ir kokybė. Įdomiausia tai, kad kai atsiranda valstybė, atsiranda ir nauja kelių kategorija, skirta valstybei valdyti. Valstybės administracija turi gerai cirkuliuoti – teismai, teisėjai, kariuomenė. XV–XVI a. valdovas dar valdo keliaudamas. Valstybingumo požymis tas, kad strateginiai keliai buvo vadinami valdovų vardais, pvz., Vytauto kelias, karališkieji keliai, didieji keliai. Kitas aspektas susijęs su prekyba, nes valstybė suinteresuota, kad prekybininkai atvažiuotų. O jei kelias blogas, pirklys bijo važiuoti, o ir kelionės užtrunka daug ilgiau. Keliai svarbūs ne tik valstybės valdymui, bet ir žemėvaldai. Kiekvienas bajoras turi žemių, jos ne vienoje vietoje ir reikia jas pasiekti, pervežti derlių, skirtą parduoti. Atsiranda naujas reiškinys, kai bajorai ima tiesti sau reikalingus kelius. XVII a. keliai jau pradedami remontuoti, statomi tiltai, vykdomos apžiūros, valstybės pareigūnai tikrina tiltus, ar stiprūs, nes visko nutikdavo.

Ar Lietuvos keliai buvo geresni, ar blogesni nei aplinkinių valstybių? Ar galima palyginti?

Palyginti galima. Keliai buvo blogi. Pavyzdys: kai keliautojai išvažiuodavo iš Livonijos ir kirsdavo sieną, jie tuoj pradėdavo dejuoti. Tvarkos buvo nedaug. Tam reikia pinigų, žmonių, o čia nuolat vyko karai. Nuo XVII a. jau atsirado samprata, kad nuvežti reikia kuo greičiau, tai lėmė prekyba. Atsiranda ir kelių ženklai, specialūs stulpai, ant jų rašomas, piešiamas ar iškapojamas herbas ir rašomos mylios, kiek nuvažiuota ir kiek liko.

Kas rūpinosi keliais, ženklais?

Centriniais keliais rūpinosi vietinė administracija valdovo nurodymu. Jie dažnai skųsdavosi, kad neturi lėšų, o valdovas duodavo specialius nurodymus, raštus prisikirsti medžių jo valdose ir statyti tiltus. Pasistačius tiltą suteikiama teisė rinkti muitą, už tai taisomi, remontuojami tiltai. Jei keliai privatūs, bajorų, jie turėdavo teisę rinkti muitą. Tai buvo problema, nes Europoje vidinių muitų jau nebebuvo, Europos pirkliai labai tuo piktinosi, nes įvažiavus į kieno nors valdas reikėjo mokėti.

Už kokius konkrečius darbus Jūs apdovanotas?

Už straipsnių ciklą ir 2015 m. LDK kartografinių šaltinių publikaciją su studija, kaip skaityti senuosius žemėlapius. Tai ypatinga simbolių kalba. Tarkime, kodėl žemėlapyje vaizduojami dvaro langai? Pasirodo, stiklas labai brangus ir tai rodo turtą. Kuo didesni langai, tuo didesnis turtas. Valstiečiai vietoj stiklo tiesiog drobę aptepdavo vašku. Tokie dalykai labai įdomiai atsiskleidžia kartografijoje. Šaltinius rengiau ne vienas, kartu su VU bibliotekos darbuotoja Valentina Karpova-Čelkiene. Teko intensyviai padirbėti, nes šaltiniai gana nauji ir norėjosi tą atradimą kuo greičiau paskelbti visuomenei, kol dar neišrankioti, nenuvalkioti faktai.

Ar dar yra nepramintų takų Lietuvos istorijoje?

Sunku pasakyti. Šaltinių labai daug, atsiranda naujų, su jais ir naujos temos. Istorija –  gyvas dalykas, praeitis aktualizuojama dabartyje ir kiekviena visuomenė ieško naujų aktualijų. Naujas šaltinių perskaitymas, nauja interpretacija neišvengiama, tai vyksta visame pasaulyje. Kas šiandien mums objektyvu ir aišku, vėliau gal bus nebeaišku ir nesuprantama. Sovietmečiu buvo draudžiamų temų, tarkime, valstybingumas, LDK teritorija, tad buvo daug spragų.

Ar verta studijuoti istoriją? Juk iš to turtų nesusikrausi.

Bet ką verta studijuoti. Jei nuoširdžiai studijuoji, gausi žinių. Viskas priklauso nuo pasiryžimo siekti žinių. Dažnai mėgstama sakyti, kad turi būti įdomu, bet ne viskas iš karto gali pasirodyti įdomu. Kai kam suprasti reikia laiko. Istorija yra dalykas, padedantis įgyti analitinių gebėjimų. Privalai pats rasti metodą prakalbinti istorinius šaltinius, kurie dažnai būna sudėlioti iš nuotrupų. Atsiranda ir gebėjimas rašyti. Istorikas turi mokėti įdomiai papasakoti, būti geras pasakotojas. Be to, istorikas turi kalbėti pamatuotai, per daug neįjungti fantazijos, neatitrūkti nuo faktų, turi gebėti taikliai ir teisingai vertinti. Istorijos studijos tikrai skatina analitinius gebėjimus. Tuos gebėjimus – gautą įrankį – daug kur galima pritaikyti.

Kaip Jūs tapote istoriku?

Jau mokykloje apsisprendžiau, taip susiklostė. Labai mėgau skaityti. Paauglystėje mėgau fantastiką, laikui bėgant norėjosi kažko tikresnio, perėjau prie istorijos, praeities žmonių mentaliteto, gyvenimo būdo. Reikėdavo pasitelkti vaizduotę, norint suprasti. Istorikui svarbu tinkamai panaudoti vaizduotę, susiejant žinomus faktus. Tik neįsivaizdavau, kad istorikui reikia mokėti tiek daug kalbų. Mes ne Prancūzija, Ispanija ar Lenkija, kur daug dokumentų ir knygų, parašytų sava kalba. Mūsų valstybėje įvairiais periodais viskas buvo rašoma kitomis kalbomis. Tad reikia noro ir kantrybės mokytis kalbų, nes kiekviena tema diktuoja kitos kalbos poreikį. Aš kalbų neišsigandau, patiko lotynų kalba – archajiška praeities kalba.

Kaip sekasi dėstyti? Kas atrodo svarbiausia?

Dėstau dar neilgai, neturiu didesnės patirties, bet man pačiam visada atrodė labai svarbu, kad dėstytojas būtų eruditas, tai labai patraukia. Kitas dalykas – nuoširdus bendravimas su studentais. Stengiuosi paskatinti studentus kalbėti. Neretai gabūs studentai labai uždari, nedrįsta pasisakyti, bijo suklysti. Aš stengiuosi paskatinti, nebijoti suklysti, patiems kelti klausimus, bendrauti.

Kokie artimiausi planai?

Kartais istorikai mėgsta laikyti paslaptyje savo darbą ir paskui staiga paskelbti, bet aš ne iš tokių. Laikausi prancūzų Analų istorikų mokyklos išpopuliarintos istorinės geografijos disciplinos: istorinės geografijos specialistas turi turėti visą kolekciją tyrimų krypčių – sienos, keliai, istoriniai žemėlapiai. Taigi man dar liko pasiaiškinti LDK gyvenviečių struktūrą. Norėčiau tai patyrinėti, pamatyti visumą, kaip funkcionavo gyvenvietės, miesteliai, kaip veikė visa geografinė erdvė – keliai, urbanistika XV–XVII a. Tai papildytų istorinės geografijos žinias apie LDK.