Vilniaus universiteto (VU) jaunasis tyrėjas, biochemikas Juozas Nainys atsisakė doktorantūros studijas ir savo karjerą tęsti viename geriausių universitetų pasaulyje – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kolumbijos universitete. Lemiamą sprendimą sugrįžti į VU jis priėmė nesunkiai, kai tik suprato, kad su jo laboratorijos kolektyvu Lietuvoje dirbti yra gerokai maloniau nei su kolegomis amerikiečiais. Juolab, kad tuos pačius mokslinius tyrimus kokybiškai galima vykdyti tiek JAV, tiek Lietuvoje.

Dabar 27-erių doktorantas VU Gyvybės mokslų centre įkurtoje Mikroskysčių technologijų laboratorijoje gilinasi į pavienių ląstelių tyrimo metodą, o ambicingiausias jaunojo mokslininko ir jo kolegų tikslas – Lietuvos ir pasaulio medicinos ir mokslo įstaigoms pasiūlyti patobulintą ir pigesnę pavienių ląstelių tyrimo technologiją, kuri vėžio ir kitų sudėtingų ligų gydymą ateityje padarytų daug efektyvesnį ir sėkmingesnį.

Dėl studijų priėmė apgalvotą sprendimą

Susidomėjimas biologijos mokslais atsirado iš karto vos tik jiems prasidėjus mokykloje. Nuo pirmųjų rimtų gamtos mokslų pamokų penktoje klasėje Juozas suprato, kad jos yra būtent tai, kas labiausiai traukia ir domina. Nors trumpam buvo kilusi dvejonė – galvoje skambėjo genų inžinerija, bet ilgainiui tas vidinis balsas tilo, kol atėjo supratimas, kad genų inžinerija yra tik maža dalis didelių biologijos krypties mokslų.

„Biologija man atsivėrė kaip platesnė sritis, kaip makrolygio mokslas. Paskui kilo susidomėjimas fizikos ir chemijos pamokomis, kuriose galėjau išsiaiškinti, kaip didesni biologiniai procesai veikia molekulių ir dalelių lygmeniu. Visą laiką nekantriai laukiau to kito žingsnio, kuris turėjo atverti gilesnius gyvosios gamtos ir viso pasaulio veiklos principus“, – prisiminė vaikinas.

Todėl mintyse Juozas ne kartą kūrė visus įmanomus geriausių studijų pasirinkimo scenarijus. Jie nebuvo iš karto aiškūs.

„Ilgą laiką mane veikė kitų nuomonė. Kai esi 8–10 klasėje ir išgirsti pažįstamų, kurie pasirinko studijas svetur, pasakojimus, atrodo, kad studijos užsienyje yra labai didelė vertybė. Bet toks galvojimas buvo nelabai brandus“, – prisipažino biochemikas.

Tačiau kai Vilniaus licėjuje besimokančiam dvyliktokui reikėjo priimti pagrįstą sprendimą, prasidėjo gilesnis universitetų ir studijų programų nagrinėjimas. Absolventas visų pirma įsivertino universitetus Lietuvoje. Šį kartą išklausė ir draugų, kurie studijuoja Lietuvoje, nuomonės. Pasak vaikino, paaiškėjo, kad, kalbant konkrečiai apie biochemiją, dėstytojai ir parengimas VU yra puikūs, tokie pat kaip ir užsienyje. O galimybė patekti į laboratoriją jau po pirmojo kurso suteikiama tik Lietuvoje.

„Ir tada padariau išvadą, kad Vilniaus universitete yra ypač stiprus praktinis parengimas. Tokiuose moksluose kaip biologija, molekulinė biologija, biochemija praktinė dalis yra ne mažiau svarbi už teorinę, galbūt net svarbesnė. Todėl praktinių žinių galimybė galutinai nulėmė mano sprendimą rinktis biochemijos studijas Vilniaus universitete“, – studijų pasirinkimo motyvą įvardijo doktorantas.

Dabar Juozas džiaugiasi dėl savo pasirinkimo. Jo ir užsienio kolegų žinių lygis nesiskiria, nes vadovėliai ir užsienyje, ir Lietuvoje yra tie patys. Tačiau nemaža dalis draugų, kurie išvažiavo studijuoti į užsienį, neturėjo galimybės praktiškai įtvirtinti savo žinių ir šiuo metu, pasak Juozo, jie yra atsidūrę skirtinguose karjeros lygmenyse. „CV įrašyta praktinio darbo patirtis iš karto atveria kitas galimybes ir lemia požiūrį į tave kaip į potencialų darbuotoją“, – tvirtino mokslininkas.

Universitetas – plačių galimybių vieta

Keli pirmieji biochemijos mokslo metai universitete tikrai nebuvo lengvi ir studijos reikalavo daug pastangų. Nepaisant to, įstojęs į VU vaikinas iš karto aktyviai nėrė į jo gyvenimą ir po paskaitų ieškojo net papildomų įdomių veiklų.

„Mokykloje aš nebuvau labai aktyvus žmogus, tačiau universitetą įsivaizdavau kaip vietą su plačiomis galimybėmis realizuoti save įvairiose veiklose. Beieškant veiklų, atsirado Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacija, į kurią įsitraukiau labai aktyviai ir pirmus studijų metus didžiąją laiko dalį po paskaitų praleisdavau ten“, – apie studijų pradžią pasakojo pašnekovas.

Atkakliai tikslo siekiantis vaikinas vis ieškojo galimybių kuo anksčiau pradėti praktinius darbus, susijusius su biochemijos studijomis, ir jau nuo pirmojo kurso laiką po paskaitų vis dažniau leisdavo pirmojoje savo laboratorijoje. Vos tik peržengus laboratorijos slenkstį atrodė, kad iš karto galės imtis rimto darbo. Tačiau, anot Juozo, užtruko gana ilgai, kol toje tyrimų erdvėje pradėjo ką nors suprasti ir galėjo pajudinti.

„Kai pradedi laboratorijoje kažką pilstyti ar daryti pradinius eksperimentus, atrodo, kad tie pirmieji darbai yra labai svarbūs ir dideli, bet žvelgdamas atgal supranti, kad tai buvo tiesiog rutininiai darbai“, – šypsosi jaunasis tyrėjas.

Vaikiną labiausiai įkvepia motyvuoti ir nuoširdžiai savo darbą mylintys žmonės, kurių VU yra labai daug.

„Tačiau mano dabartinis doktorantūros vadovas prof. Linas Mažutis yra tikrai pavyzdinė asmenybė. Jis yra labai atsidavęs savo darbui, atsidavęs Lietuvai ir savo komandai, todėl tokiame motyvuotame kolektyve labai malonu dirbti“, – prisipažįsta J. Nainys.

Ir priduria, kad jeigu savo ateitį būtų siejęs su akademine veikla, tai buvęs biochemijos profesorius Jurgis Kadziauskas tikrai būtų dar viena sektina asmenybė, nes jis mokslą parodė iš įdomiausių jo pusių ir suteikė malonumą mokytis.

Geriems tyrimams reikia laiko

Tyrėjas neįsivaizduoja savęs dirbančio to paties rutininio darbo diena iš dienos, metai iš metų. Mokslinis darbas jį žavi būtent dėl rutinos nebuvimo, įvairovės ir dinamiškumo.

„Mano darbas yra visiškai nerutininis. Keičiasi moksliniai projektai, keičiasi temos, kartais reikia sugrįžti prie straipsnių skaitymo, reikia kažką aprašyti – darbas tikrai labai įvairus, todėl labai įdomus“, – sako vaikinas.

Nors tyrėjo darbas jam iš tiesų patinka, bet, kaip sako Juozas, kartu jis reikalauja didžiulės kantrybės, tolimo tikslo matymo ir motyvuoto jo siekimo. Mokslinių tyrimų hipotezės būna pagrįstos prielaidomis ir bedarant eksperimentus neretai paaiškėja, kad tos prielaidos yra neteisingos, tad hipotezė keičiasi ir tas mokslinių atradimų kelias tampa labiau vingiuotas nei tiesus.

„Todėl norint atlikti rimtus mokslinius tyrimus gali prireikti ir metų, o gal net ir dvejų. Jeigu viskas pavyksta iš karto, reikia pagalvoti, ar tikrai darai gerą mokslą“, – juokiasi pašnekovas.

Paklaustas, kas padeda mokslininkui per tuos tyrimų metus nepamesti savo darbo tikslo ir neprarasti motyvacijos jo siekti, Juozas prakalbo apie kulminacinį tyrimų momentą, kai gauni apčiuopiamus rezultatus, kurių tikėjaisi. Tai gali būti ieškoti DNR fragmentai, netikėtos įžvalgos iš sekvenavimo duomenų ar švariai išvalytas baltymas.

Taip pat ne mažiau svarbus tyrėjo mokslinio darbo ir jo rezultato viešas pripažinimas užsienio mokslo bendruomenėje. Mokslinio straipsnio, tyrimo rezultatų išspausdinimas – jo priėmimas ar pamatymas konkrečiame prestižiniame mokslo žurnale – taip pat suteikia mokslininkui daug malonumo ir smarkiai motyvuoja jį judėti tikslo link.

„Jaunam mokslininkui straipsnio išspausdinimas yra aukščiausia jo darbo įvertinimo forma. Tolesni karjeros žingsniai – projektų rašymas, bendradarbiavimai, vadovavimas tyrimų grupėms“, – vardijo J. Nainys.

VU doktorantūra prasidėjo JAV

J. Nainys biochemijos mokslus nusprendė tęsti VU doktorantūroje, tačiau pirmuosius savo studijų metus jis praleido ne Vilniaus, o Kolumbijos universitete, Bioinformatikos laboratorijoje (JAV). Ten stažuotės metu jis atliko krūties vėžio metastazių susidarymo ir auglio imuninės aplinkos tyrimus ir kolegoms amerikiečiams paliko daugybę vertingų duomenų, į kuriuos po dvejų metų vis dar atsižvelgiama ir kuriais naudojamasi.

Nors ir dirbo vienoje pirmaujančių laboratorijų duomenų analizės srityje, tačiau darbo dienos joje mažai kuo skyrėsi nuo kasdieninės veiklos Lietuvoje. Ryte atėjęs į laboratoriją jis pasidarydavo iš anksto numatytus ruošos darbus, tuomet susitikdavo su vadove ir kolegomis aptarti tos dienos darbų proceso ir atlikdavo individualius darbus, kol baigdavo suplanuotus eksperimentus.

„Išvažiavęs į stažuotę norėjau pasiimti iš jos visą įmanomą naudą, todėl darbas laboratorijoje trukdavo 10–12 val. per dieną. Kadangi tyrimų patalpa buvo be dienos šviesos, nes joje dirbome su šviesai jautriomis medžiagomis, tai buvo lengva prarasti laiko nuovoką“, – prisiminė vaikinas.

Mikroskysčių laboratorijoje Lietuvoje Juozas atlikdavo biocheminius, molekulinės biologijos darbus, todėl turėjo biologinių sistemų analizavimo technologijos įgūdžių, kuriais dalijosi stažuotės metu. O pats iš Amerikos laboratorijoje dirbančių kompiuterinių technologijų specialistų sėmėsi duomenų analizės žinių.

Stažuotėje atsivėrė akys

Žinoma, patirtis bioinformatikos laboratorijoje buvo labai naudinga, bet kai vaikinas sulaukė pasiūlymo doktorantūros studijas ir tiriamąjį darbą tęsti Kolumbijos universitete, atėjo rimtų svarstymų metas. Užsienio institucijose tam tikru požiūriu yra lengviau, moksliniai tyrimai finansuojami geriau, mažiau biurokratinių trukdžių juos vykdyti, tačiau, kalbant apie žmones ir jų kompetencijas, anot Juozo, abiejose šalyse galima vykdyti tokius pat kokybiškus mokslinius tyrimus ir gauti tokius pat gerus rezultatus. Institucijos klausimas tampa nelabai svarbus.

„Galų gale mokslo pasaulis yra labai globalus. Kai aš dirbu Lietuvoje, o kolegos mokslininkai Amerikoje – tai vien tik 7 val. skirtumas mus skiria nuo galimybės apsikeisti duomenimis, aptarti rezultatus ir bendrų tyrimų plėtojimą. Fizinis buvimas vienoje vietoje neriboja nei bendravimo, nei bendradarbiavimo galimybių“, – atėjusiu suvokimu dalijosi VU tyrėjas.

Tačiau svarbiausias motyvas, paskatinęs atsisakyti gero ir perspektyvaus pasiūlymo, buvo laboratorijos kolektyvas Lietuvoje. Juozas prasitarė, kad nežinia dėl kokių (kultūrinių ar asmeninių) priežasčių, bet su lietuviais jam dirbti yra maloniau.

„Mokslinio darbo požiūriu galimybės yra tos pačios. Tuomet rinkausi, su kuo man dirbti maloniau. Supratau, kad geresnių rezultatų gali pasiekti komandoje, kurioje visi žmonės yra panašiai motyvuoti bendraminčiai ir visi į darbą ateina kaip į malonų procesą. Lietuvoje dirbu ne vienas, o su draugais“, – lemiamą grįžimo priežastį įvardijo jaunasis tyrėjas.

Pigesni ir patikimesni vėžio tyrimai

JAV pavienių ląstelių tyrimo metodą metus tobulinęs mokslininkas grįžęs į GMC Mikroskysčių laboratoriją susikoncentravo būtent į jį. Anot biochemiko, dirbdami ypač karštoje pavienių ląstelių tyrimų srityje, kur viskas sparčiai juda į priekį ir greitai atsiranda vis daugiau naujų tyrimo metodų, mokslininkai nebesižvalgo atgal, į tai, kas jau yra sukurta. Nors kartais reikia tik mažo žingsnelio, kad jau sukurtas metodas taptų dar geresnis, tobulesnis ir patikimesnis. Todėl laboratorijos tyrėjų komanda šiuo metu kaip tik tai ir daro – vertina, ar yra pasiekę visas savo jau sukurto pavienių ląstelių tyrimo metodo galimybes.

Iš esmės ši tyrimo technologija pritaikoma labai plačiai, tačiau dabartinė mokslininko ir jo kolegų pavienių ląstelių analizė vykdoma daugiausia vėžio tyrimų srityje. Pasak J. Nainio, šis metodas vėžio darinyje leidžia pamatyti ne vien dominuojančių, o visų jame esančių ląstelių visumą.

„Jeigu sumaltume piktybinio auglio biopsiją, pamatytume, kad tam tikrų ląstelių subtipas yra dominuojantis – jis sudaro 95 proc. viso darinio. Tai pamatę gydytojai nuspręs vėžį gydyti tam tikra chemoterapijos kombinacija, kuri paveiks tik dominuojančius ląstelių subtibus, bet likę 5 proc. vėžinių ląstelių subtipų gali būti atsparūs taikomai chemoterapijai ir ląstelės liks žmogaus organizme, vėl užaugs, metastazuos ir gydymas galiausiai bus nesėkmingas“, – pasakojo biochemikas.

Didžiausias biochemijos mokslininkų komandos ir jų įkurto startuolio „Droplet Genomics“ tikslas yra sumažinti pavienių ląstelių tyrimų kainą ir padidinti technologijos tikslumą. Pasak J. Nainio, kiekvieną iš šių tikslų atskirai pasiekti galima ganėtinai nesunkiai, tačiau šis kolektyvas nori visko pasiekti kompleksiškai – ir mažos kainos, ir didesnio tikslumo vienu metu.

„Jau turime sukūrę molekulinės biologijos metodiką ir tam tikrą kompiuterinių metodų pagrindą, todėl mūsų ambicinguose planuose – per dvejus metus į rinką išleisti patobulintą ir pigesnę specifinę įrangą (aparatą), kuri pavienių ląstelių tyrimus padarytų efektyvesnius ir lengviau prieinamus kiekvienam mokslininkui“, – sakė J. Nainys.