Vilniaus universiteto Filologdr. Marius Smetona praėjusiais metais išleido monografiją „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“. Tyrėjai ėmėsi aiškintis, kaip tam tikros įprastos, kasdien vartojamos sąvokos atskleidžia lietuvio mąstymą. Jie siekė parodyti, kad paslėptos, gilesnės žodžių reikšmės glaudžiai siejasi su savos kultūros suvokimu.

Monografijoje tyrę, ką lietuviui reiškia vanduo, ugnis, namai, šeima, Europa, garbė, laisvė ir darbas, vėliau mokslininkai nusprendė kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir pateikė kitą sumanymą – išnagrinėti kalbos, tautos ir valstybės konceptus. M. Smetonos teigimu, tai vienas be kito neegzistuojantys dalykai, be to, toks tyrimas galbūt leistų patobulinti tam tikras Kalbos politikos gairių nuostatas. Sužinojus, kaip žmogus mato pasaulį, galima suprasti, ką būtina keisti ir kaip tai paveiks žmonių mąstymą.

Naujas kognityvinės etnolingvistikos metodas

Konceptas – už žodžio reikšmę daug platesnė sąvoka. Liublino etnolingvistikos mokyklos sukurtas metodas leidžia išsiaiškinti, ką žmonės turi omenyje, kai vartoja vieną ar kitą žodį, su kokiu kontekstu jį sieja. Skirtingi diskursai, aplinka, žmogaus vertybės ir bendruomenė, kurioje jis gyvena, bendrai vartojamiems žodžiams suteikia skirtingas reikšmes.

Liublino universiteto profesoriaus Jerzy Bartmińskio pristatyta metodologija Lietuvoje yra visiškai nauja – taikoma tik trejus metus. „Lenkijoje ji tobulinama nuo 1991 m. Ji išsiskiria iš kitų, nes į kalbą tyrėjai žiūri kaip į įrankį, kuris perteikia mūsų mąstymą, kultūrą, pasaulio suvokimą. Kiekviena karta į kalbą įdeda savo požiūrį ir per vartojamus žodžius perduoda viską kitai kartai, ji kalbą papildo savaip ir perduoda dar toliau – taip mūsų pasąmoninis klodas nuolat pildosi. Ši metodologija su tuo ir susijusi – mes siekiame ištirti tą pasąmoninį klodą. Ką reiškia konkreti sąvoka, ką mes įsivaizduojame ištarę vieną ar kitą žodį, koks vaizdinys atsiranda mūsų galvoje jį išgirdus?“ – metodą pristato M. Smetona.

Tyrimas, paremtas šia metodologija, susideda iš kelių blokų: studentų apklausų apdorojimo, žodynų (šio tyrimo atveju – sinonimų ir antonimų žodynų, Lietuvių kalbos žodyno, Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, Bendrinės lietuvių kalbos žodyno) teikiamų reikšmių analizės, paremijų – posakių, patarlių ir priežodžių – tyrimo, tautosakos medžiagos analizės. Žodynuose randami pamatiniai, bendriniai apibūdinimai ir asmeninis studentų suvokimas atskleidžia skirtingas žodžių reikšmes, tuo tarpu tautosakos ir paremijų medžiaga jas papildo senoviniais suvokimo klodais, kurie ne visada būna išsilaikę dabartinių žmonių sąmonėje.

Vėliau vyksta įvairiausių diskursų tyrimas, peržvelgiant šiuolaikinę publicistiką, taip pat ir kraštutines dešiniąsias arba kairiąsias nuomones. Pasak M. Smetonos, priklausomai nuo koncepto, skiriasi ir pasirenkami diskursai, pavyzdžiui, tiriant vandens konceptą svarbus buvo ekologinis diskursas. Tyrimui būtina žinoti, kas rašoma plačiai prieinamuose tekstuose ir kaip tai suvokiama žiniasklaidoje ir visuomenėje apskritai.

Tautosaka išsaugo nykstančias reikšmes

Studentų apklausose dalyvavo daugiausia Vilniaus universiteto pirmakursiai. „Metodologijoje studentas yra suvokiamas kaip tas asmuo, kuris jau yra paragavęs mokslo mokykloje ir turi suformuotą mąstymą, bet jis taip pat atsineša tam tikrą suvokimą, gautą iš šeimos, senelių, tėvų. Be to, jis labai lengvai sugeba prieiti prie įvairiausių medijos šaltinių, socialinių tinklų, vadinasi, lengvai pasiekia daug ir įvairios informacijos. Galiausiai – jis jau atėjo į universitetą, jau gavo papildomą išsilavinimą. Iš esmės universiteto pirmakursis yra ta grandis, kuri jungia savyje viską“, – teigia mokslininkas.

Pasak jo, nors studentas su savimi atsineša visapusišką suvokimą, bet, siekiant tiksliai atskleisti konceptus, papildomai tikrinami ir šiuolaikiniai diskursai, literatūra ir tautosaka. Taip, sulyginus visus šiuos blokus ir pamačius, kas juose sutampa, pasidaro aišku, koks yra bendras lietuvio suvokimas.

„Labai geras pavyzdys yra vandens konceptas. Tautosaka ir literatūra sako, kad vanduo yra mistiškas, susijęs su požeminiu pasauliu ir panašiai. O studentui vanduo yra pramogos, gėrimas ir maistas – viskas. Iš to ir matyti akivaizdus skirtumas. Nors teoriškai žmogaus mąstyme mitologinis vaizdas turėtų būti išlaikytas, bet taip nėra. Tik tautosaka, literatūra dar duoda tą suvokimą, jis yra užfiksuotas ir skaitant gali būti suvoktas“, – pasakoja M. Smetona.

Studentų buvo klausiama – kas yra tauta? Kalba? Valstybė? Vėliau buvo pridedamas kitas klausimas – kas yra tikra tauta? Tikra kalba? Tikra valstybė? Pasak tyrėjų, nors klausimai šiek tiek skiriasi, teoriškai atsakymai turėtų visiškai nesiskirti. Tačiau skirtumas vis dėlto yra.

„Paklausę, kas yra darbas, dažniausiai sulaukėme atsakymų: „Darbe uždirbi pinigus, tai lažas, vargas ir labai blogai.“ O tikras darbas – tai darbas valstybei, socialinis darbas, už kurį nereikia atlyginimo. Vadinasi, vis dar gyvas suvokimas, kad darbas, už kurį gauni pinigus, yra prastesnis. Kai pridedi žodį „tikras“, pradeda ryškėti tam tikri moraliniai aspektai“, – pasakoja mokslininkas.

Norint, kad būtų atspindėtas kuo platesnis mąstymo laukas, tyrimui rinktasi 50 proc. tiksliųjų ir 50 proc. humanitarinių mokslų atstovų – iš viso apie 160 studentų. Nors tyrimo metu klausimai užduoti du, atsakymas buvo registruojamas vienas. Studentams buvo leidžiama rašyti tiek, kiek jie patys nori – du, tris puslapius. Tačiau kai kurie apsiribodavo tik vienu žodžiu.

„Jaunuoliai yra skirtingi, jie skirtingai mąsto, mokosi, mėgsta skirtingus dalykus. Tiksliukai, žinoma, rašo mažiau, o humanitarai daugiau. Paklausi istoriko, kas yra valstybė, tai jis tiek prirašo, kad vėliau analizuojant laukia labai daug darbo. O kai fizikos studento paklausėme, kas yra vanduo, jis parašė „skystis“. Ir viskas – jo toks mąstymas, ir abu yra vienodai svarbūs“, – apie tyrimą pasakoja M. Smetona.

Kalba, tauta ir valstybė – neatsiejamos viena nuo kitos

Projekto rezultatai kol kas nėra galutiniai, nes tyrimas dar nebaigtas. Tačiau atlikus studentų apklausą jau ryškėja aiški tendencija. Tauta, kalba ir valstybė yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai, patys aiškinantys vienas kitą. Klausiant apie tautą, atsakoma, kad tai – valstybėje gyvenantys žmonės, kalbantys ta pačia kalba. Klausiant apie kalbą – žmonių grupės arba tautos bendravimo įrankis. Valstybė – tautos namai. Pasak mokslininko, galima teigti, kad lietuvių mąstymas apie valstybę, tautą ir kalbą kaip neatskiriamus dalykus išlikęs iš XIX amžiaus. Čia didelę reikšmę turi Motiejaus Valančiaus sukurta Žemaičių vyskupija – kaip valstybės, paremtos minėtais trimis dalykais, modelis.

Aiškindami, kas jiems yra kalba, studentai dažnai minėjo gimtąją kalbą – ne tik lietuvių, bet ir apskritai, tačiau tyrėjams svarbiau pasirodė tai, kad jaunimas ima suvokti, jog kalba nėra tik verbalinė sistema, jie mini ir gestų, kūno kalbą. Tai parodo, kad reikia kai ko daugiau, kad galėtume susišnekėti – neužtenka tik žodžių, reikia žvilgsnio ir judesio. „Kitas naujas dalykas – kalbą jaunimas supranta ne tik kaip lietuvių, vokiečių ar anglų, bet išskiria ir programavimo kalbas. Kalba yra suvokiama visiškai naujai, nebeužtenka pasakyti, kad tai tik garsai, kuriuos mes sakome ar užrašome, tai yra daug, daug daugiau“, – aiškina M. Smetona.

Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos atliktos apklausos metu atrado tyrėjai, yra tai, kad jaunas žmogus yra linkęs savęs nesieti su valstybe, tarp jų yra tam tikra praraja, nors studentai save tvirtai tapatina su tauta. Ryškėja, kad jaunimas negali apsispręsti, ar Lietuva yra pilietinė, ar tautinė valstybė, ar visi, gyvenantys Lietuvoje ir turintys jos pilietybę, yra lietuviai.

„Įdomu tai, kad nemažai studentų atsakymuose mini LDK, jiems tai yra valstybės pavyzdys. Išryškėjo stiprus pasąmoninis suvokimas, kad LDK yra kažkas geresnio, vertesnio, tam tikra siekiamybė. Tačiau akivaizdu, kad jaunas žmogus tapatina valdžią ir valstybę – labai trūksta politinio išsilavinimo. Studentai nesupranta, kad patys yra valstybė, jie rašo, kad valstybė – tai valdžia ir viskas joje blogai, o suvokimo, kad valdžia priklauso ne nuo valstybės, o nuo jų pačių, nėra“, – apie jaunų lietuvių mąstymą pasakojo mokslininkas.

Didėjantis dėmesys kalbai

Apklausos atskleidė, kad kalba yra laikoma valstybės arba tautos skiriamuoju bruožu. Ji perduoda mūsų suvokimą, istoriją, papročius ir tradicijas. Tauta savo ruožtu padeda išlaikyti kalbą ir per ją gaunamus papročius, o valstybė saugo tautą. Tačiau ima ryškėti didelė problema – švietimas.

„Atsakymuose daug tokių minčių: kalba turi būti gryna, švari, be svetimžodžių. Labai akivaizdžiai matyti, kad nesuvokiama, iš kur kas atsiranda ir kodėl, ko reikia bijoti, o ko ne. Čia, matyt, kalta mūsų visuomenė, kurioje yra dvi griežtos stovyklos. Vieni sako, kad kalbą reikia garbinti, ji yra šventa ir neliečiama, o kiti – kad apskritai mums nereikia jokių gairių, visi gali kalbėti kaip nori ir viskas bus gerai. Abi pusės marginalizuojasi, nebelieka jokio racionalaus supratimo. Vadinasi, vaikus reikia aktyviai šviesti, reikia mokyti, kaip atsiranda nauji žodžiai, reikia, kad jie suprastų, kas yra svetimi žodžiai, kada jie tinka, kada ne, kodėl. Juk kai kuriuos „svetimus“ žodžius mes vartojame jau penkis ar šešis šimtus metų ir nesiruošiame jų iš kalbos išmesti“, – teigia M. Smetona.

Tačiau, jo manymu, verta ir pasidžiaugti, nes jaunimas supranta, kad kalba yra jų vizitinė kortelė. Judama britiškosios tradicijos link – populiarėja mąstymas, kad iš to, kaip tu šneki, apie tave sprendžia kiti žmonės. Artėjame prie to, kad atsistojus kalbėti viešai imti mykti ir lementi, vartoti neaiškias sakinių struktūras tampa gėdinga.

Tyrime – ir emigrantai bei tautinės mažumos

Įgyvendinant projektą vyko ne tik Lietuvos studentų, bet ir emigravusių lietuvių apklausa. Tyrimui pasirinkti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau vis viena buvo siekiama, kad bendras respondentų amžiaus vidurkis būtų 22 metai. „Apklausų išvadų dar nėra, tačiau kol kas akivaizdžiai matyti, kad tie, kurie emigravo iki 1995 m., ypač į valstybes su didelėmis bendruomenėmis (JAV, Lotynų Amerika ir kt.), kalbos nelaiko labai svarbia tautiškumo išraiška. Kalba jiems yra ideologinis ryšys su praeitimi, tėvais, savo žeme, bet tam, kad būtum lietuvis, nebūtina ją mokėti – jie turi moralinį priklausymą tautai“, – dėsto M. Smetona. Tyrimo metu jis pamatė, kad emigrantų mąstyme valstybė nėra tokia konkreti kaip XIX a. apibrėžimuose. Jiems valstybė yra siauresnė sąvoka nei tauta – tauta gali gyventi trijose ar keturiose valstybėse, gali išvis neturėti savo valstybės, būti išsibarsčiusi po pasaulį ir vis tiek egzistuoti.

Į projektą „Kalba, tauta, valstybė“ įtraukti ir Vilniaus krašto gyventojai, save tapatinantys su kuria nors tautine mažuma. Pasak mokslininko, Vilniaus krašte klausti, kas yra kalba, tauta ar valstybė, yra sudėtingiau, nes vietiniai gyventojai truputį prisibijo atvirai atsakyti, ką šie žodžiai jiems iš tiesų reiškia.

M. Smetona teigia niekada neturintis išankstinio nusistatymo ir nieko iš atliekamų apklausų rezultatų nesitikintis. „Jeigu turėsiu išankstinę nuomonę, atsakymus bus lengva pakreipti viena ar kita linkme, nes kai kurie iš jų yra labai aptakūs, todėl juos konkretizuoti ir analizuoti, turint kokių nors nusistatymų, būtų labai sunku“, – sako tyrėjas.

Praėjusiais metais išleista monografija „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ sulaukė nemenko visuomenės susidomėjimo, nes parodė, kad konceptų tyrimai atskleidžia visiškai kitokį, nei įprasta manyti, lietuvio mąstymą. Šiemet, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tikimasi, kad kalbos, tautos ir valstybės sąvokos lietuvio mąstyme, lietuviškosios tapatybės aiškinimasis pritrauks dar daugiau dėmesio.