Spalio mėnesį Vilniaus universitete buvo minima pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno, kurį sudarė jėzuitas ir filologas Konstantinas Sirvydas, 400 metų sukaktis. Tai yra ir pirmasis baltų žodynas, ir pirmoji pasaulietinio turinio knyga beveik vien religinėje XVI–XVII a. lietuvių literatūroje.

Nors žodyno pavadinimas nėra tiksliai žinomas, o išleidimo data apytikrė, jo reikšmė dėl to nesumažėja. Priešingai, tai kursto nesibaigiančius ieškojimus ir K. Sirvydo žodynų tyrinėjimus.

Pirmojo žodyno autorius – ypatingas žmogus

Tai, kad K. Sirvydas buvo paskirtas pamokslininku vietoj vyresnio kunigo, rodo jo retorinius gebėjimus. Amžininkai ir darbai liudija jį buvus begalinio darbštumo eruditą, be gimtosios lietuvių kalbos, mokėjus lenkų, lotynų, graikų ir galbūt hebrajų kalbas. K. Sirvydas parengė ne tik pirmąjį ir antrąjį spausdintus lietuvių kalbos žodynus, bet, spėjama, ir gramatiką, deja, neišlikusią. Jo Punktai sakymų yra pirmas originalių lietuviškų pamokslų santraukų rinkinys.

Minėdami K. Sirvydo žodyno 400 metų sukaktį, turime galvoje ne jo Dictionarium trium linguarum – trijų kalbų (lenkų–lotynų–lietuvių) žodyną (SD), kurį pažįstame iš trečiojo, ketvirtojo ir penktojo išlikusių leidimų – 1642, 1677 ir 1713 m. Tai – antrasis K. Sirvydo žodynas. O pirmasis ir K. Sirvydo, ir lietuvių kalbos žodynas išliko vieninteliu defektiniu egzemplioriumi – be titulinių lapų, taigi ir be pavadinimo, taip pat be kelių pradžios, 66-ojo ir pabaigos lapų. Atsidūrė Maskvoje ir iki šiol saugomas šio miesto centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve. Šio pirmojo žodyno klajonės po bibliofilų rinkinius ir archyvus yra vertos detektyvinio filmo arba romėnų komedijų autoriaus Publijaus Terencijaus Afrikiečio posakio „Knygos turi savo likimus“ (lot. Habent sua fata libelli).

Detektyvinės žodyno paieškos

Kaip pirmasis K. Sirvydo žodynas atsidūrė Maskvoje, nežinoma. XVII a. jį turėjo keli visuomenės veikėjai, susiję su cerkve. Vėliau jis pateko į Maskvos sinodo biblioteką, kur buvo priskirtas prie olandų–lotynų kalbų žodynų. Pačioje XIX a. pabaigoje rusų literatūros istorikas A. Orlovas, susipažinęs su retomis Maskvos sinodo bibliotekos knygomis, defektinį žodyną priskyrė K. Sirvydo Dictionarium 1-ajam ar 2-ajam leidimui, matyt, jį sulyginęs su keliais ten pat buvusiais SD 3 leidimo nedefektiniais egzemplioriais.

Archyvaras V. Pogorelovas 1899 m. pirmasis specialiai palygino 1-ąjį žodyną su SD 3–5-uoju leidimais ir konstatavo jų skirtumus: „Pirmasis leidimas nedidelės apimties. Pagal žodžių atranką gerokai skiriasi nuo trečiojo <…>. Du paskutiniai leidimai beveik vienodi.“ Iš V. Pogorelovo lūpų pasklido ir žodyno išleidimo data: „…kiek žinoma, išspausdintas 1629 m.“ Apie šį atradimą sužinojo žymūs kalbininkai F. Fortunatovas ir V. Porzeziņskis, nusipelnę ir baltistikai, o spaudoje operatyviai parašė E. Volteris – filologas ir etnografas, tuo metu ėjęs Rusijos mokslų akademijos (MA) bibliotekininko pareigas. Yra patikimų liudijimų, kad Rusijos MA rengėsi žodyną išleisti mokslo reikalams, tačiau prasidėjusi 1905 m. revoliucija ir Pirmasis pasaulinis karas šį sumanymą sutrukdė. Lietuvoje apie surastą defektinį K. Sirvydo žodyną 1924 m. pranešė bibliografas Vaclovas Biržiška. Po 1917 m. revoliucijos Maskvos sinodo spaustuvės biblioteka atiteko SSRS centriniam valstybiniam senųjų aktų archyvui. Žodyną jame 1955 m. iš naujo surado istorikas Konstantinas Jablonskis, Jono Jablonskio sūnus. Parsivežti originalo nepavyko, tik fotokopijas ir mikrofilmą, o pats žodynas 1957 m. buvo konservuotas ir įrištas.

Žodyno tyrimus lydėjo svarbūs atradimai

Po keleto metų pirmojo žodyno „byla“ pateko į Kazio Pakalkos, tuomet Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (LKLI) aspiranto, rankas ir išaugo į filologijos mokslų kandidato (dabar sakytume daktaro) disertaciją Pirmasis lietuvių kalbos žodynas (Konstantino Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ 1629 m.), apgintą 1964 m. Darbštusis šviesaus atminimo tyrėjas, gal pusę savo akademinės karjeros metų atidavęs K. Sirvydo žodynams, padarė du atradimus: pirma, 1960 m. nustatė pirmojo žodyno lenkiškosios ir lotyniškosios dalies šaltinį – N. Folkmaro žodyną, tuo tarpu SD pasirodė esąs paremtas kitu šaltiniu – G. Knapskio (Knapijaus) žodynu; antra, pagal popieriaus vandenženklius 1973 m. nustatė apytikslę defektinio žodyno spausdinimo datą – iki 1620 m., tad nežinia iš kur ištraukta 1629 m. data atkrito. Be to, K. Pakalka kruopščiai sulygino pirmąjį žodyną su antruoju ir su abiejų šaltiniais. Tai leido pagrįsti K. Sirvydo darbo kruopštumą ir kūrybiškumą: lenkų ir lotynų kalbų žodžiams K. Sirvydas dažnai davė sinoniminių atitikmenų, skaidė šaltiniuose teikiamus žodyninius straipsnius, rėmėsi gimtosios rytų aukštaičių tarmės ištekliais (pvz., dangtis „stogas“, gurbas „tvartas“, prametalas „valgio pagardas“, keltuva „galvijas“) ir kūrėsi naujadarų, kurių dalį vartojame iki šiol, pvz., taisyklė, turgavietė iš 1-ojo žodyno; ištarmė, pirmapradis, -ė, medžiavilnė, kokybė, kupranugaris – iš SD). Sprendžiant iš SD pratarmių, abu žodynai buvo skirti Vilniaus akademijos auklėtiniams mokytis lotynų kalbos.

Kuriozai dėl pavardės

K. Pakalka 1979 m. išleido faksimilinį SD3, o 1997 m. – ir defektinio žodyno leidimą su įvadiniais straipsniais ir lietuviškų žodžių rodyklėmis. K. Pakalkos nuopelnai K. Sirvydo žodynams ir mūsų leksikografijos pradžiai laikytini didžiausiais. Būta čia ne tik lituanistikai reikšmingų, bet ir kuriozinių dalykų, susijusių su institucinėmis ambicijomis. Vilniaus universiteto filologai laikėsi plačiai paliudyto asmenvardžio Sirvydas, tuo tarpu iš LKLI mokslininkų vadovybė reikalavo rašyti formą Širvydas, atseit, pats žodyno autorius tokią vartojęs, taip manąs autoritetingas mokslininkas Janas Otrębskis, buvęs Stepono Batoro universiteto profesorius. Zigmui Zinkevičiui kruopščiai ištyrus šaltinius ir 1981 m. įrodžius, kad pirmojo žodyno autorius savo ranka yra pasirašęs Sirvydas ir kad tokia forma yra kone vienintelė šiandieninėje vartosenoje, o Širvydas – polonizuota, vartota lenkiškoje aplinkoje, ginčai baigėsi, tačiau dviejų žodynų faksimiliniai leidimai, deja, išleisti su skirtingomis jų autoriaus pavardės formomis.

K. Sirvydo pirmojo žodyno faksimilė. E. Kurausko nuotr.

Į dienos šviesą iškilo žodyno pavadinimas

K. Sirvydo žodynų „bylos“ skaidrinimą toliau tęsė dar ne vienas lituanistas. Kultūros istorikė Ingė Lukšaitė 1982 m. Minsko archyve randa Kristupo Radvilos dvariškio ir archyvaro S. Risinskio bibliotekos Vilniuje knygų sąrašą ir į dienos šviesą iškelia pirmojo žodyno pavadinimą –  Promptarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lithuanicarum (Lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų žodžių aruodas, SPr).

Baltistui Pietro U. Dini 1998 m. vienoje Čikagos bibliotekoje vartant Chr. Menzelio 1682 m. daugiakalbį augalų pavadinimų žodyną krinta į akis lietuviški žodžiai iš neišlikusio SD 2-ojo leidimo su nurodyta 1631 m. data. Drauge su Giedriumi Subačiumi paskelbtoje studijoje patikimai įrodyta, kad didžioji dalis tų žodžių sutampa su trečiojo (1642 m.) SD leidimo leksika.

Vokietijos baltistė Christiane Schiller, remdamasi šiuolaikiniais leksikografijos metodais, prieina prie išvados, kad „[B]e nustatytos SPr priklausomybės nuo Folkmaro žodyno, atsispindinčios beveik visiškai perimtoje makrostruktūroje ir didele dalimi mikrostruktūroje, K. Sirvydo naujovės pasireiškė pertvarkant žodyną į abėcėlinį ir pridedant lietuviškus atitikmenis, taip pat pateikiant etimologines pažymas“ (2013).

Lenkų leksikografas Tadeuszas Piotrowskis, K. Sirvydo žodynus apžvelgęs platesniame LDK kontekste, teigia, kad tada „žodynai žymėjo kalbos ir jos vartotojų konkrečioje kultūroje statusą“. Daugelyje to meto Europos žodynų, taip pat ir K. Sirvydo, lenkų kalba priešpriešinama ne (tik) lotynų ar graikų kalbai, bet (ir) kitai kalbai. „Tai rodo, kad lietuvių kalba turėjo ypatingą kultūrinę, politinę ir strateginę vertę.“ (2013)

Atsakyti dar ne visi klausimai

Nors K. Sirvydo žodynų „byloje“ daug padaryta, nuskaidrinta, bet klaustukų dar lieka. Trūksta nedefektinio ar defektinio, bet su viršeliais pirmojo žodyno, tad ir tikslios jo datos bei visiškai tikslaus pavadinimo. Gal buvo dar vienas, pirmasis, SD leidimas? Į šį klausimą atsakytų rasto 2-ojo SD leidimo pratarmė ar koks nors dokumentuotas liudijimas.

Lietuvių kalbos istoriko Z. Zinkevičiaus žodžiais tariant, K. Sirvydas „laikytinas geriausiu XVII a. mūsų kalbos mokovu, kuris daugiausia savo kūrybinės energijos paskyrė gimtajai kalbai ugdyti, jos autoritetui kelti. Ne be Sirvydo įtakos jėzuitų vadovybė pagaliau įsisąmonino lietuvių kalbos reikšmę.“ K. Sirvydo žodynai, davę pradžią lietuvių leksikografijai, kūrė rytinį raštų kalbos variantą, nors lietuviški žodžiai juose buvo trečioje vietoje ir nelengvai surandami nemokantiems lenkų kalbos. V. Zubaitienė ir kt. nustatė, kad dalį leksikos iš K. Sirvydo žodynų perėmė vėlesni XVIII ir XIX a. žodynai – P. Ruigio, K. Milkaus, o ypač G. H. F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio. K. Sirvydo žodynus iki šiol autoritetingu šaltiniu laiko baltistai ir indoeuropeistai, o LDK jie buvo vieninteliai iki XIX a. pabaigos.