Norintieji pasiklausyti diskusijos „Europa, jos ribos ir Lietuva“, surengtos Istorijos fakultete, niekaip netilpo į auditoriją. To „kaltininku“ turbūt galima laikyti viešajame gyvenime šiuo metu beveik nedalyvaujantį VU profesorių emeritą Edvardą Gudavičių. Jo 85-mečio proga istorikai susirinko padiskutuoti apie šiemet į lietuvių kalbą išverstą Oskaro Haleckio knygą „Europos istorijos ribos ir skirstymai“, kuriai įvadą parašė prof. E. Gudavičius.

Europa viduramžiais

„Profesorius E. Gudavičius netelpa į mūsų tautininkiškus istoriografijos marškinėlius, į tą didįjį naratyvą. Tad jam teko sukurti savo naratyvą. Mums didelė garbė, kad profesorius šiandien yra kartu su mumis“, – renginį pradėjo Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

Prof. E. Gudavičius, kalbėdamas apie Europos ribas istoriniu pjūviu, pirmiausia paminėjo barbarus, sunaikinusius Romos imperiją. Tačiau tik teoriškai. Jos tąsą istorikas argumentuoja taip: „Bet juk ji egzistavo ir toliau. Vienas istorikas yra ją pavadinęs Viduramžių Delfais. Iškilo Šventoji Romos imperija, kuri nebuvo nei šventoji, nei Romos, nei imperija. Romą pratęsia ir graikai Konstantinopolyje. Gal skamba karikatūriškai, bet reikia kalbėti ir apie trečiąją Romos imperiją (taip save vadino Rusijos imperija – aut. past.). Ši karikatūra tęsiasi, ir tai labai gerai šiandien matyti.“

Prof. E. Gudavičius pacitavo Maironį (Kur garsioji šalis, / Varius savo vilnis / Lig Dono ir marių Juodųjų?), kad aptartų Lietuvos vaidmenį viduramžiais. Tuomet Lietuva, profesoriaus žodžiais, tarė labai svarų žodį. „Kaip ji tai padarė? Man norisi prisiminti Rimanto Vėbros pasakymą: „Nėra ponų, nėra tautos.“ Kol ponai neatsiranda, yra tik gentis. Lietuva istorijos subjektu tapo tuomet, kada iš tikrųjų susikūrė mūsų valstybė ir atsirado ponai. Šiandien kai kurie sako, kad prie ruso buvo geriau. Ar tai lietuviai? Ar tai lietuviška savimonė?“ – šie retoriniai prof. E. Gudavičiaus klausimai ragino susimąstyti.

Vidurio Europos sampratos skirtumai

„Pas mus Vidurio Europos idėja buvo E. Gudavičiaus. Iš nieko kito apie ją negalėjai sužinoti. Manyčiau, kad ši idėja kartu su Haleckiu ateina pačiu laiku. Manoma, kad O. Haleckis yra Vidurio Europos koncepcijos ir koncepcijos Vidurio Rytai kūrėjas. Taip susiečiau E. Gudavičių su O. Haleckiu“, – diskusiją prie Vidurio Europos priartino prof. dr. A. Bumblauskas.

Doc. dr. Eligijus Raila Istorijos fakultete ne vienus metus dėsto Vidurio Europos istorijos kursą. Mokslininkui susidaro įspūdis, kad Vidurio Europos mūsų savimonėje iš principo nėra. Nors akademinėje bendruomenėje apie tai diskutuojama, tačiau statistiniam lietuviui, kuris ne itin gerai išmano istoriją, Vidurio Europa, kaip arealas, ko gero, neegzistuoja.

„Bet jis niekuomet nepraleis progos pažymėti, kad kilęs iš baltų arealo. Kalbant apie lingvistinį modelį atsiranda ir indoeuropietiška matymo versija, bet ji mums tolima. Skaitant Vidurio Europos istorikų, eseistų, poetų, kitų rašytojų tekstus susidaro priešingas vaizdas. O lenkams Vidurio Europa jau tapusi savastimi“, – lietuviško ir europietiško mentaliteto skirtumus akcentavo doc. dr. E. Raila.

Jis pateikė paradoksalų pavyzdį: mūsų sąmonėje latviai turbūt daug toliau negu čekai ar vengrai, nors Latvija ir yra kaimyninė valstybė. „Latviai mūsų savimonėje kažkur užkaboriuose. Vidurio Europa yra būtent tas arealas, kuris gali sukabinti visas šias tautas, įskaitant ir latvius, į bendrą kultūrinę erdvę“, – samprotavo istorikas.

Lenkų istorikė Ewa Domanska laikoma viena žymesnių teoretikių, dirbančių Vidurio Europoje, ir sulaukusi pripažinimo globalinėje istoriografijoje. „Jos ir 1950 metų istorikų kartos tapatybė yra Vidurio Europos žmogaus tapatybė. Šiems istorikams O. Haleckis ir Milanas Kundera yra labai svarbūs, nes formavo jų savastį. Ar E. Domanskos ir jos kolegų mokiniams, kurie veržiasi į istorijos, arba istoriografijos, avangardą O. Haleckis svarbus, sunku vienareikšmiškai atsakyti“, – kalbėjo doc. dr. Aurimas Švedas. Jis pacitavo rusų politologą Stanislavą Belkovskį, kuris po geopolitinės krizės Ukrainoje pasakė: „Žmonės, postmodernizmas baigėsi. Į mūsų gyvenimą grįžta reali istorija.“

Doc. dr. A. Švedo manymu, taip Europos konceptas aktualizuojamas kaip nusprendžiantis mūsų likimus, iš atminties ir paveldo studijų lentynėlės grįžtantis su nauja jėga.

Oskaro Haleckio fenomenas

O. Haleckio knygą „Europos istorijos ribos ir skirstymai“ į lietuvių kalbą išvertė dr. Nerijus Babinskas. „Realiai versti pradėjau tik pernai. Strigo baigiamieji darbai. Užuot dirbęs su O. Haleckiu, turėjau apie jį dėstyti“, – šyptelėjo Istorijos fakulteto dėstytojas dr. N. Babinskas.

Minėtas veikalas 1950 m. pasirodė angliškai, 1957 m. – vokiškai, 1958 m. – ispaniškai, o lenkai jį išsivertė prieš daugiau nei 20 metų.

„Gimtoji O. Haleckio kalba buvo vokiečių, nors jis ir lenkų istorikas, visą gyvenimą rašęs lenkiškai. Ir ne tik ne gimtąja kalba, bet trečia ar ketvirta kalba, kurią išmoko“, – pasakojo doc. dr. A. Švedas. Dr. N. Babinskas papildė, kad O. Haleckis lenkiškai pramoko studijuodamas Krokuvoje. Be to, jis paliko krūvą tekstų prancūziškai. Ši kalba tarpukariu laikyta lingua franca.

Pasaulinio masto istorikui įtaką darė ir žmona, turėjusi lietuviškų šaknų – jos tėtis, anot doc. dr. E. Railos, gimęs netoli Kauno. „Per žmoną O. Haleckis turbūt atrado lietuvybę, kurią paskui pateikė kaip Haleckių giminės išpildymą“, – samprotavo doc. dr. E. Raila. O. Haleckis rašė apie pasaulį, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo subombarduotas, sunaikintas. Kitaip tariant, dingęs amžinai, kaip manė O. Haleckis.

„Europos idėja, kuri rūpėjo O. Haleckiui, tebėra gyva. Jeigu yra žmonių, kurie žūva už Europą, o tai kaip tik ir įvyko Maidane, Europos idėja gyva“, – reziumavo prof. dr. A. Bumblauskas.